Verterio efektas
5 (100%) 1 vote

Verterio efektas

11213141

Turinys

Įvadas 3

Pagrindiniai paauglių savižudybių rizikos veiksniai 4

Verterio efekto istorija 5

Šiuolaikiniai Verterio efekto tyrinėjimai 6

Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai 7

Verterio efekto tyrimai Lietuvoje 8

Rekomendacijos žurnalistams 9

Kurto Cobaino savižudybė. Pavyzdys, kaip žiniasklaida gali prisidėti prie Verterio efekto prevencijos 10

Išvados 13

Literatūra 14

Įvadas

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šia prasme Lietuva kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o 10 kartų daugiau, t.y. per 1700, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4-5 žmonės (duomenys iš D.Gailienės kn. “Jie neturėjo mirti:savižudybės Lietuvoje”, V., 1998m., 5psl.).

Visuomenėje šiuo metu vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas jaunimo tarpe. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kita: savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių (duomenys iš N.Žemaitienės ir L.Jaruševičienės kn. “Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir pagalbos principai”, K., 2001m., 12psl.).

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją sukelia genetinių, biologinių, psichologinių, kultūrinių ir socialinių veiksnių visuma. Šiame referate didžiausią dėmesį skirsime Verterio efektui (suicidiško elgesio pamėgdžiojimui), turinčiam didelę įtaką paauglių savižudybių skaičiui.

Pagrindiniai paauglių savižudybių rizikos veiksniai

1. Rizikinga elgsena. Paaugliai gali būti linkę elgtis rizikingai. Rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, agresija, ankstyvi ir nesaugūs lytiniai santykiai dažniausiai yra susiję, sudarydami bendrą rizikingo elgesio sindromą. Toks elgesys labiau būdingas suicidiškiems paaugliams. Psichotropines medžiagas vartojantys paaugliai dažnai turi bendravimo sunkumų. Nepritapę prie bendraamžių, vieniši ir nelaimingi paaugliai patenka į tokių pat kaip ir jie atstumtųjų ir nepritapusiųjų bendriją. Priklausymas tokiai grupei dar labiau skatina jų desocializaciją. Bendraujant su tokia grupe perimamos nepageidaujamo elgesio formos, sumažėja galimybė užmegzti naujus tvirtus tarpasmeninius santykius, įgyti socialinių įgūdžių. Tai sukelia dažnas frustracijas ir gali sąlygoti vėlesnį asmenybės nesugebėjimą adaptuotis esamose sąlygose.

2. Šeima. Sutrikęs bendravimas tarp šeimos narių neretai laikomas viena svarbiausių savižudybių priežastimi. Suicidinės rizikos veiksniams priskiriama tėvo ar motinos netektis, skyrybos, alkoholizmas ir kt. Jau bandę žudytis paaugliai dažnai teigia nesulaukę iš tėvų reikiamos paramos ir supratimo, nesutariantys su tėvu ar motina; jų tėvai nepripažįsta, kad paauglystė gali būti sumaišties ir streso laikotarpis, kategoriškai draudžia paauglių priešiškumą, kategoriškumą ir nepaklusnumą. Suicidiško elgesio tikimybė ypač padidėja, jei paauglys šeimoje patiria smurtą.

3. Mokykla. Nesėkmės moksle kelia frustraciją ir didina įtampą. Aišku, vien tik blogi mokymosi rezultatai nelemia savižudybės, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms ar kartu veikiant dar ir kitiems suicidogeniniams veiksniams, jie gali suvaidinti gana svarbų vaidmenį. Vienas negatyviausių mokyklinių reiškinių – patyčios. Patiriamos patyčios yra susijusios su depresija bei su mintimis apie savižudybę.

4. Psichinė sveikata. Depresija yra vienas pagrindinių suicidinės rizikos veiksnių. Paauglystėje depresija labai dažnai pasireiškia “paslėpta” forma. Tokie vaikai būna dirglūs, priešiški, agresyvūs. Neretai pasižymi asocialiu elgesiu, hiperaktyvumu, piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais, nenori mokytis. Paaugliams, kaip ir suaugusiesiems, gali būti pastebimi asmenybės pokyčiai, vyrauja liūdesys, dažnai lydimas kaltės ir savigarbos praradimo jausmų. Tokie paaugliai vengia bendrauti, siekia izoliacijos, emocinio neliečiamumo. Suicidiški paaugliai dažniausiai skundžiasi liūdesiu, nervine įtampa, irzlumu, bloga nuotaika, neigiamai vertina savo sveikatą. Paauglių suicidiniai polinkiai taip pat siejasi su vienišumo, atstūmimo, bejėgiškumo jausmais, nepasitikėjimu savimi.

5. Požiūris į savižudybę. Visuomenėje vyraujantis savižudybės vertinimas atlieka informatyvinį vaidmenį ir gali turėti įtakos savižudybių ir suicidiško elgesio apimčiai. Savižudybės, kaip priimtino sprendimo, vertinimas gali paskatinti suicidišką elgesį. Kai daug kalbama ir rašoma apie savižudybes nekeliant prevencinių tikslų, ima atrodyti, kad tai priimtina ir suprantama išeitis daugeliui žmonių. Tokia nuostata paplitusi ir tarp paauglių; daugelis jų mano, kad savižudybė tam tikrose sudėtingose situacijose yra visiškai priimtinas jų problemos sprendimo būdas. Palankiau teisę į savižudybę vertinantys moksleiviai dažniau turi suicidinių polinkių..

6. Suicidiško elgesio pamėgdžiojimas – Verterio efektas. Vaikai ir paaugliai yra linkę mokytis elgesio stebėdami kitus. Suicidiškai elgtis gali būti išmokstama stebint savižudiškus
šeimos narių, artimųjų ir draugų veiksmus arba išgyvenant artimų žmonių netektį. Paaugliai, turėję sąlytį su savižudybe, pasižymi tolerantiškesniu požiūriu į ją kaip į priimtiną problemų sprendimo galimybę. Socialinio išmokimo šaltiniu gali būti ne tik realiai stebimas tiesioginis elgesys, bet ir įvairus simbolinis modeliavimas: per televiziją, radiją, spaudą, knygas ir kitus informacijos šaltinius. Paaugliai, pasižymintys suicidiniais polinkiais, teigia, kad yra buvę atvejų, kai pasakojimai ar aprašymai apie savižudybę juos labai sujaudino ir vėliau jie svarstė galimybę pasielgti taip pat.

Verterio efekto istorija

Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas “Įžymiųjų romėnų ir graikų gyvenimo aprašymuose”. Mileto mieste staiga ėmė masiškai žudytis jaunos moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito. Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga paguldyta rotušės aikštėje. Tai padėjo: savižudybių epidemija buvo sustabdyta.

Japonijoje į savižudybes visais laikais buvo žiūrima palankiai. Bet net ir čia sykį teko griebtis draudimų dėl kilusios savižudybių epidemijos. XVIII a. pradžioje, pasirodžius Chikamatsu Monzaemono melodramoms, prasidėjo masinės įsimylėjėlių savižudybės (vadinamosios johshi). Valdžia, siekdama sustabdyti johshi, uždraudė laidoti savižudžius, jų kūnai būdavo trims dienoms viešai paguldomi ant Nikonbashio tilto. Jei mėginant nusižudyti vienas iš įsimylėjėlių likdavo gyvas, jis būdavo apkaltinamas žmogžudyste.

Kai kurias savižudybių epidemijas antikoje sukėlė jų propaguotojai. Filosofas Hegesijas, pramintas Peisithanatos (gr. “įkalbinėjantis mirti”), buvo ištremtas iš Aleksandrijos, nes savo kalbomis sukėlė savižudybių protrūkį, ypač plitusį tarp jaunų žmonių.

Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi J.W.Goethe’s knyga “Jaunojo Verterio kančios”, kurioje buvo aprašyta nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio savižudybė. Šis kūrinys taip paveikė skaitytojus, kad kai kurie iš jų, manydami, kad kūrybą reikia įkūnyti gyvenime, patys nusižudė. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kad kai kur tą knygą buvo uždrausta pardavinėti. Pats J.W.Goethe irgi stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos leidimo pradžioje jis įdėjo ketureilį, kuris baigėsi žodžiais: “Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu”. Vėliau (1974m.), remdamasis šiuo pavyzdžiu, D.P.Philipsas savižudybės perdavimo fenomeną pavadino Verterio efektu.

Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną parašė É. Durkheim. Savižudybės pavyzdžio įtaigumą jis pavadino moraliniu užkratu ir nurodė, kad jis gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina laikraščiai. Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs įtaigai pasiduodą individai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems telieka tik pakartoti kieno nors poelgį.

Šiuolaikiniai Verterio efekto tyrinėjimai

Šiuolaikiniuose Verterio efekto tyrinėjimuose svarbiausias klausimas yra “Kas perduodama vadinamuoju užkrėtimo būdu?”. Iš šio pagrindinio klausimo kyla daugybė kitų, keliamos įvairios hipotezės: ar kiti savižudžiai, kuriuos žmogus mato arba apie kuriuos sužino gyvenime ar patiria iš žiniasklaidos, nulemia tik savižudybės metodo pasirinkimą, kitaip tariant, paveikia vien tik tuos žmones, kurie jau pasirinko savižudybę, o pavyzdys tik “pasufleruoja” savižudybės būdą, ar kito žmogaus nusižudymas arba savižudybės aprašinėjimas spaudoje, literatūroje, rodymas kine, per televiziją gali tapti kitų savižudybių priežastimi? Jei taip, tai kokius žmones tie pavyzdžiai paveikia? Kiekvieną? Ar tik tuos, kurie išgyvena ypatingą krizę, ir savižudybės pavyzdys jiems esti “paskutinis lašas perpildytoje taurėje”, pastūmėjantis į mirtį?

Tyrimų duomenys rodo, kad “užkrėtimas” veikia trim būdais:

1. Skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas metodas;

2. Skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t.y. perduodama motyvacija nusižudyti;

3. Diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.

Laikas tarp susidūrimo su savižudybės pavyzdžiu ir reakcijos į jį gali būti gana ilgas, bet gali trukti tik valandas ar net minutes. Yra dvi grupės vadinamųjų “respondentų”, t.y. pamėgdžiojančių savižudybės pavyzdį:

1. Impulsyvieji, tuoj pat reaguojantys į modelio elgesį ir pasirenkantys tą patį savižudybės metodą;

2. Vėluojantys. Jiems savižudybės pavyzdžiai formuoja atitinkamą nuostatą, ir jie žudosi tik praėjus kiek laiko ir nebūtinai tuo pačiu metodu.

Imliausi šiam užkrėtimui yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai ir psichiniai ligoniai.

Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai

Didelę elgsenos dalį žmogus išmoksta vadinamuoju modeliavimo, arba pamėgdžiojimo, būdu – stebėdamas kitų elgesį. Tai ypač būdinga vaikams ir paaugliams. Neapibrėžtose situacijose, nežinodamas ką daryti, žmogus
(vadinamasis stebėtojas), matydamas kitų (jie vadinami modeliais) elgesio pavyzdžius, išmoksta naujų elgesio būdų – pavyzdžiui, pamato, kad susiklosčius tam tikriems sunkumams galima nusižudyti. Pamėgdžiojimą ypač skatina įžymių, garsių, patrauklių asmenybių poelgiai.

Modelio elgesys gali ne tik išmokyti naujų elgsenos būdų, bet ir sustiprinti jau esamą žmogaus polinkį į tam tikras reakcijas, kurios dėl kokių nors priežasčių buvo slopinamos. Pavyzdžiui, psichologinę krizę ar depresiją išgyvenančiam žmogui modelio savižudybė gali turėti “paskutinio lašo perpildytoje taurėje” efektą – galutinai paskatinti jį nusižudyti. Ir priešingai – stebint modelio elgesį, gali būti prislopinamos anksčiau išmoktos elgesio formos. Stebėtojo veiksmus labiausiai įtakoja tai, kokias modelio veiksmų paskatas – nuobaudą ar paskatinimą – jis mato.

Jeigu savižudžio elgesys žiniasklaidos yra idealizuojamas (t.y. sukelia, stebėtojo požiūriu, norimą aplinkinių reakciją), jis gali tapti efektyviu, sektinu elgesio modeliu kitiems. Taip pat sektini gali atrodyti ir mėginimai nusižudyti, jei stebėtojas mato, kad toks elgesys sukelia, jo požiūriu, norimą kitų reakciją (dėmesį, reikšmingų jam žmonių buvimą šalia). Kita vertus, savižudybės mėginimo modeliai, kurie aplinkinių traktuojami kaip peiktini, pavyzdžiui, manipuliaciniai paniekinama prasme, būna neefektyvūs. Tyrimai rodo, kad masinės fanatiškų religinių sektų savižudybės nesukelia Verterio efekto, nes visi suvokia, kad jos ne pasirinktos savo noru, o įteigtos.

Modeliavimo efektas priklauso ir nuo modelio, ir nuo stebėtojo savybių. Kad išmokimas stebint modelį būtų sėkmingas, modelio savybės turi būti susijusios su stebėtojo savybėmis. Svarbus yra amžiaus ir lyties panašumas, t.y. stebintįjį labiau patrauks tos pačios lyties bei panašaus amžiaus modelis. Taip pat labai svarbu ir modelio socialinis statusas, kompetencija bei jėga. Kad išmokimas būtų efektyvus, modelis stebėtoją šiomis charakteristikomis turi pranokti, bet ne per dideliu laipsniu. Savižudybės imitavimo požiūriu itin patrauklūs būna įžymybių, autoritetingų asmenybių pavyzdžiai. Jaunuolius itin veikia jaunų “žvaigždžių” – dievinamų muzikantų, aktorių, top modelių ir pan. – savižudybės.

Kita vertus, svarbios ir stebėtojo savybės, įtakojančios modeliavimą – ypač jo savigarba, polinkis būti priklausomam, ankstesni paskatinimai (apdovanojimai) už konformišką elgesį. Menkos savigarbos ir menkai save vertinantys žmonės labiau linkę “mėgdžioti” modelio elgesį negu tie, kurie gerai save vertina. Asmenys, anksčiau teigiamai įvertinti už kieno nors elgesio imitavimą, irgi labiau linkę pasiduoti modelio įtakai.

Socialinio išmokimo šaltinis gali būti ne tik realiame gyvenime matomas kitų elgesys, bet ir vadinamųjų simbolinių, arba fiktyvių, modelių elgesys – kino filmuose, per televiziją ir kitose žiniasklaidos priemonėse parodyti ar aprašyti pavyzdžiai.

Verterio efekto tyrimai Lietuvoje

Lietuvoje paauglių savižudybių rodikliai yra labai aukšti. Kyla grėsmė vis labiau įsisukti “užburtam ratui”: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus.

D.Gailienė (1998) klausė jaunuolių apie žiniasklaidos priemonėse skaitytus ar matytus savižudybių pavyzdžius: “Ar yra buvę, kad tokie aprašymai ar pavaizdavimai būtų Jus labai smarkiai sukrėtę ir kad Jūs kada nors vėliau (pvz., išgyvendama(-s) krizę) būtumėt svarstę irgi taip pat padaryti?” Apie 20% atsakė “taip”. Nuo kitų jaunuolių jie skyrėsi savo labiau teigiama nuostata savižudybės atžvilgiu, jie jau buvo galvoję apie savižudybę kaip apie išeitį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2192 žodžiai iš 4321 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.