Vertybių įtaka individo socializacijai
5 (100%) 1 vote

Vertybių įtaka individo socializacijai

112131

VERTYBIŲ ĮTAKA INDIVIDO SOCIALIZACIJAI

1. Vertybės samprata ir vertybių klasifikacija

Viena iš socialinio darbo veiklos sričių – individo socializacija visuomenėje. Pačią socializaciją įtakoja ir lemia daug veiksnių. Vienas iš šių įtakojančių veiksnių yra vertybės arba vertybinės orientacijos, kurios smarkiai įtakoja individo socializacijos procesą.

A.Suslavičius (1997, p.40) vertybine orientaciją arba tiesiog vertybę apibūdina kaip “daiktą, procesą ar reiškinį, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą”. Autorius vertybę įvardina tarsi atramos tašką, vertybė įprasmina individo veiklą. A.Suslavičius (1997) pavadina vertybę savotišku imperatyvu, liepimu, privaloma elgesio taisykle. Jeigu vertybės yra pažeidžiamos ar staiga pasikeičia, individas tarsi netenka paminėto atramos taško. Atskirų individų ar socialinių grupių narių vertybių neatitikimas visuomenės priimtoms ir propaguojančioms vertybėms A.Suslavičiaus yra įvardintas “giluminiu konfliktų šaltiniu”. Minėtas autorius vertybėms suteikia individo veiklos, jo elgesio krypties pasirinkimo, visuomenės narių santykių reguliavimo vaidmenį. Kuomet vertybė neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, socialinio elgesio reguliavimo pagrindu tampa individualus, egoistinis ego. Tuomet individai formaliai pripažįsta tam tikras vertybes ir į jų pažeidimą reaguoja tik tada, kai tie pažeidimai paliečia jų asmeniškus interesus ar ambicijas. A.Suslavičius tai įvardija kaip “egocentrinę orientaciją”, o iš tokios orientacijos žmonių susidariusią visuomenę – “egocentriškos orientacijos visuomenė” (p.41). A.Suslavičius (1997, p.42-44) naudojasi E.Fromo vertybių skirstymu į produktyvias ir neproduktyvias. Produktyvioms vertybėms E. Fromas priskiria sugebėjimą panaudoti individo kūrybines galias, išvystyti individo gabumus. Sąvoką “produktyvumas” E.Fromas asocijuoja su “kūrybiškumu”, nes kūrybingas individas moka ir sugeba tinkamai ir tikslingai save realizuoti (tapti kuriančia socialine būtybe). Neproduktyvias vertybes E.Fromas skirsto į gavimo, atėmimo, kaupimo ir rinkos vertybines orientacijas.

A.Jacikevičius (1995, p.43) vertybes apibūdina kaip “sudėtingas nuostatas, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms”. A.Jacikevičius išskiria trijų rūšių vertybes: pirma – poreikius tenkinančius objektus, antra – priemones vertybiniams objektams pasiekti ir trečia – sąlygas vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Kai atsiranda vertybių siekimas, vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis. A.Jacikevičius teigia, kad “vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas” (p.44).

I.Dubrovinos ir B.Kruglovo (1983) nuomone, vertybės yra suvokiamos kaip “objektyvių daiktų ir reiškinių funkcinė kokybė” (p.33). Remdamiesi tokia pozicija, minėti autoriai vertybes klasifikuoja ne tik pagal individo veiklos sritis (ekonominės, etinės, estetinės), bet ir individo viduje grupuoja kiekvienos srities vertybes pagal jų svarbumą. Vertybių specifiškumas pasireiškia ne tik daiktų ar reiškinių suvokimu, bet ir daikto ar reiškinio savybių (naudingumo, jo būtinumo ir pan.) vertinimu.

K.Rogers’as (1969) išskiria tris vertybių sąvokos aspektus. Pirmasis – operantinės vertybės. Tai visų gyvų būtybių tendencija reikšti preferencijas vienokių ar kitokių veiksmų, objektų atžvilgiu. Į tokį procesą neįtraukiamas joks pažinimas ar sąvokinis mąstymas. Antras vertybių sąvokos vartojimo aspektas – suvoktos, arba suprastos vertybės. Tai individo ar visuomenės grupių teikiama pirmenybė simboliško objekto atžvilgiu. Šiuo atveju renkantis numatomas arba laukiamas tam tikras elgesio, nukreipto simboliško objekto link, rezultatas. Trečiasis aspektas – objektyvios vertybės. Jis reiškia tai, kad egzistuoja objektyviai vertingi dalykai, nepriklausomai nuo to, ar jie suvokiami, suprantami kaip pageidaujami.

A.Maslow (1970) mano, kad vertybių, kaip ir poreikių, struktūra yra hierarchiška: biologinių, saugumo, meilės bei priklausymo, savo vertės pajautimo bei pagarbos poreikius galima išdėstyti piramide, kurios pagrindą sudaro biologiniai poreikiai. Išvardintus poreikius, arba vertybes, A.Maslow vadina baziniais. Piramidės viršūnę sudaro saviraiškos poreikiai, arba aukštesniosios vertybės. Motyvuojančią aukštesniųjų vertybių galią A.Maslow vadina metamotyvacija, o jomis besiremiančius individus – save aktualizuojančiomis asmenybėmis. Tai žmonės, kurie yra pakankamai sveiki, jų baziniai poreikiai pakankamai patenkinti, jie pozityviai panaudoja savo galimybes ir juos motyvuoja tam tikros vertybės, kurių jie siekiai ir kurioms yra ištikimi.

A.Maslow nuomone, vertybės yra individo prigimties dalis ir jos yra tarsi “biologiškos”, vidinės. Kuomet vertybės yra atrandamos, reiškia, kad jos nėra sukuriamos, išrandamos ar sukonstruojamos. A.Maslow teigia, kad vertybių biologiškumą įrodo tai, kad jų realizavimas žmogaus gerovei ir sveikatai būtinas lygiai taip, kaip ir jo poreikių tenkinimas. Pasak autoriaus, “vertybės yra žmogaus prigimties
dalis, tai ir būdai, kuriais atrandamos, turi būti natūralūs. Vertybės atrandamos žmogaus pastangomis naudojant eksperimentus ir klinikinį bei filosofinį žmonių patyrimą” (A.Maslow, 1979, p.144).

T.Malkovskaja (1983) vertybes klasifikuoja į dvi grupes:

• gyvenimo vertybes (gyvenimas, sveikata, bendravimas su žmonėmis ir pan.);

• kultūros vertybės: materialinės (technika, gyvenamasis būstas, maistas, rūbai ir pan.), socialinės-politinės (socialinė tvarka, taika, saugumas, laisvė, lygybė, teisingumas, žmogiškumas), dvasinės (išsilavinimas, mokslas, menas).

R.May’aus (1983) teigimu, “žmogiškosios vertybės nėra mums duotos gamtos, jos

mums iškeltos kaip užduotys, kurias turime vykdyti” (p.78).

Dauguma vertybių teorijų vertybes aiškina kaip specifinį reiškinį. Specifiškumas pasireiškia tuo, jog vertybės tarsi atspindi žmogaus sąmonėje susidariusį daiktų ir reiškinių reikšmingumą, suteikiantį individui galimybę tenkinti jo poreikius ir interesus.

2. Vertybių formavimasis ir jų funkcijos

T.Malkovskaja (1983), remdamasi septintajame dešimtmetyje vykdytais vertybinių orientacijų tyrimais, pateikia tokį vertybinių orientacijų formavimosi mechanizmą ir nurodo pagrindinius jo elementus:

1) bendros ir specifinės asmenybės formavimosi sąlygos (individo auklėjimo sąlygos, jo veikla), kurioms priklauso socialinių – ekonominių santykių suformuotos socialinės vertybės. Šios vertybės prasiveržia pro artimiausios socialinės aplinkos grupinės sąmonės rėmus.

2) minėtos sąlygos formuoja socialinius asmenybės poreikius, interesus, nuostatas, vertybines orientacijas. Visa tai pasireiškia visuomeninių reiškinių vertinimo ir individų elgesio formomis objektyvioje individų veikloje.

3) individo elgesį apsprendžia veiklos motyvai. Tokiu būdu, individo elgesys yra apibūdinamas kaip jo vertybinių orientacijų išraiška.

T.Malkovskajos nuomone, vertybinių orientacijų formavimesi moksleivių tarpe yra svarbūs trys aspektai:

1. Įvairiapusės vertybinės orientacijos formavimasis;

2. Spartesnės vertybinės orientacijos, nukreiptos į idealus, socialines visuomenės vertybes, formavimasis;

3. Vertingų gebėjimų socialinėje veikloje, kurių pagalba įsisavinamos visuomenės vertybės, formavimasis.

Vertybės individo bei socialinių grupių gyvenime atlieka keletą svarbių funkcijų. M.Rokeach (1976) išskiria tokia funkcijas:

• Vertybės skatina užimti tam tikrą poziciją įvairių klausimų ar problemų atžvilgiu, yra konfliktų sprendimų priėmimo atskaitos taškas, padedantis individui ar socialinėms grupėms pasirinkti tarp kelių alternatyvų;

• Vertybės yra lyginimo procesų pagrindas, naudojamos kaip tam tikras pavyzdys doros, kompetencijos ar sąžiningumo nustatyme, kitų bei savęs vertinime pagal įsitikinimus, poelgius ir panašiai;

• Vertybės, atspindėdamos idealizuotus elgesio tipus ar trokštamus galutinius tikslus, atlieka motyvacines funkcijas bei suteikia individų ar socialinių grupių poreikių tenkinimui tam tikras išraiškos formas;

• Vertybės daro poveikį socialinės informacijos perdirbimui. Jos gali turėti įtakos informacijos perdirbimui visuose etapuose, pradedant selektyviu dėmesiu tam tikriems orientuojantiems stimulams, vertybių poveikis yra didžiausias galimų reakcijų įvertinimo stadijose (K.A.Dodge, 1993).

3. Vertybės ir individo socializacijos procesas

Kalbėdami apie individo socializaciją visuomenėje, B.Bratusis, (1988) ir A.Leontjevas

(1975) nurodo asmeninių vertybių svarbą, nes asmeninės vertybės – tai daugiau ar mažiau įsisąmonintos ir interiorizuotos žmogaus gyvenimo prasmės. Veikiamas vertybių sistemos, aplinkinis pasaulis individui tampa kažkuo daugiau, nei paprastu fiziniu pasauliu. Atskiri daiktai, reiškiniai ar individai įgauna tam tikras prasmes, yra atitinkamai hierarchizuojami ir vertinami. Dažnai individai ar socialinės grupės vertybes tik deklaruoja, todėl tikrąsias vertybes būtina skirti nuo jau minėtų deklaruojamųjų, nes jos neturi asmeninės prasmės, neįgauna atitinkamo emocinio atspalvio.

Socializacijos procese pagrindinės socialinės vertybės individualioje vertybių sistemoje gali būti skirtingai integruojamos į hierarchinę struktūrą, pakeičiamos antraeilėmis ar joms suteikiama kita prasmė (R.Paulauskas, 1988). Nesėkmės, patirtos pagrindinėje veikloje, gali būti kompensuojamos atsidavimu pomėgiams, pasilinksminimais, kurie laipsniškai gali tapti pagrindine individo gyvenimo prasme. Kitu atveju individai gali pradėti kitaip interpretuoti tokias vertybes, kaip draugystė, drąsa, meilė ir kt. Minėti vertybinių sistemų hierarchijų neatitikimai tampa įvairių konfliktų priežastimi ir asocialaus elgesio prielaida. Galiausiai neatitikimai tarp vyraujančios ir individualios vertybių sistemos padidėja tiek, kad susiformuoja asociali vertybių sistema. Tokiam persiorientavimui įvykus, individai pažeidžia egzistuojančias normas, ignoruoja vyraujančias vertybes, bet dėl to jau neišgyvena kaltės ar gėdos jausmų. Toks persiorientavimas yra laipsniškas procesas.

Socialinės aplinkos įtakoje besiformuojančios asmenybės individuali vertybių sistema dažniausiai atitinka visuotinai priimtas vertybes, kadangi kryptingų socialinių poveikių įtakoje asmenybė interiorizuoja priimtinus elgesio standartus. Tačiau tuomet, kai individas
nuolatos susiduria su nesėkmėmis, neigiamu aplinkinių vertinimu bei atstūmimu, jo savęs vertinimo lygis pradeda pamažu kristi. Paauglys pradeda ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose galėtų pasiekti sėkmę, gauti pritarimo. Iš pradžių tokios paieškos neperžengia socialiai priimtų normų ribų arba pastebimas tik nedidelis nukrypimas nuo jų. Bet jei daugkartiniai bandymai pakelti savo vertinimo lygį socialiai priimtinais būdais neleidžia vaikams ar paaugliams pasiekti norimų tikslų, jei kaupiasi negatyvus patyrimas, tai po tam tikro laiko visuotinai pripažinta vertybių sistema tampa nereikšminga. Asocialioje aplinkoje paaugliai perima neigiamas, redukuotas, vertybes, neigiamus idealus ir elgesio normas, kurios jam padeda pakelti savęs vertinimo lygį ir pajusti savąją vertę (G.Valickas, 1997).

Vertybių interiorizacijoje svarbią vietą užima atskirų individų ir socialinių grupių identifikacija su jau esamomis vertybėmis. Tokia identifikacija gali vykti su realiais ar įsivaizduojamais asmenimis, su socialiniais vaidmenimis. Nepalankios identifikacijos funkcionavimo sąlygos pasireiškia tuomet, kada šeimoje nėra identifikacijos objekto (pvz., tėvo ar motinos), artimoje aplinkoje (pvz., šeimoje, bendraamžių grupėje) dominuoja netinkami identifikacijos objektai arba aplinkiniai akcentuoja redukuotas vertybes. Vertybių hierarchijos susidaryme modeliavimas (kuomet stebint perimama vertybių sistema ar atskiros vertybės) gali turėti įtakos. Kada pagrindiniai modeliavimo šaltiniai (šeima, referentinės grupės, artimiausia subkultūra) pateikia asocialaus elgesio pavyzdžius, sukuriamos sąlygos interiorizuoti visuomenės atžvilgiu redukuotas vertybes.

Individualios ir vyraujančios vertybių sistemos skirtumai atsiranda tada, kada yra nuolat frustruojami svarbiausi individo poreikiai. Pradžioje šie skirtumai pasireiškia kaip individualios bei vyraujančios vertybių sistemos hierarchinės kultūros neatitikimai, kurie gali tapti įvairų konfliktų (jų tarpe ir vertybinių) šaltiniu. Jei asmuo ar socialinė grupė ir toliau negali patenkinti pagrindinių poreikių prosocialiais būdais, atotrūkis tarp esamos ir vyraujančios vertybių sistemos vis didėja, kol įvyksta persiorientavimas į asocialią vertybių sistemą pagal dėsningumą: didėjant asocialumo laipsniui, stiprėja asocialios vertybių sistemos interiorizacija (G.Valickas, 1997).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1800 žodžiai iš 3561 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.