Vertybių problema
5 (100%) 1 vote

Vertybių problema

ĮVADAS

Mūsų dienų etikai labiausiai trūksta pasitikėjimo savimi, kuris negali nepersiduoti kiekvienam, kas mėgina susipažinti su jos pagrindais. Pažinimas beribis – visose srityse ieškodamas atsakymo į vienus klausimus, prieina naujų. Jis auga į gylį ir plotį, tampa specialesnis, taigi ir nuodugnesnis. Mokslo specializavimasis kartu yra ir mokslininkų specializavimasis, kurio padarinys yra nuolat didėjantis atotrūkis tarp atskiro tyrinėtojo galimybių ir tam tikros žinojimo srities galimybių. Vis dėlto pažinimo specializavimasis nėra tiesus mokslininko pažangos kelias. Požiūris, kad žmogiškasis žinojimo reikšmingumas yra atvirkščiai proporcingas jo specializuotumei, nėra absurdiškas. Pačios sunkiausios problemos, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmogus, anaiptol nėra specialios. Jos, matyt, ir yra sunkiausios todėl, kad, specializuojantis pažinimui, tapo niekieno sritimi.

1.FILOSOFIJA, MOKSLAS, ETIKA

Atrodo, kad filosofija yra vienintelis dar išlikęs nespecializuoto žinojimo prieglobstis. Taigi ar negalima manyti, kad filosofijoje atsiskleidžia ne dalinė, o universali žmogaus prigimtis, kad būtent filosofija išauga iš žmonių bendrų reikalų supratimo ir svarstymo? Visa tai, žinoma, galima laikyti idealia filosofijos paskirtimi, kurią ji taip mažai atitinka iš tikrųjų. Kuo visuotinai reikšmingesnius dalykus filosofija svarsto, tuo siauriau pripažįstami jos rezultatai, nes tada ji siūlo daugybę vienas kitam prieštaraujančių atsakymų. Pagaliau ir pati filosofija suvokia, kad jos nepilnavertiškumo priežastis yra žmogiškasis jos problemų universalumas, bent jau tais atvejais, kai ji savo idealu ima laikyti specializuotą ir tikslų žinojimą, kurį demonstruoja gamtos mokslai.

Gamtos mokslai turi vieną svarbų pranašumą prieš filosofiją – begaliniai teoriniai ginčai jiems nėra vienintelis jų rezultatų visuotinės vertės įrodymo būdas. Naujaisiais amžiais gimusi ir sutvirtėjusi gamtotyros ir pramonės sąjunga negalėjo nebūti laiminga, nes jos kompensavo viena kitos trūkumus ir tarėsi pasiekusi egzistavimo pilnatvę. Ir tiktai žymiai vėliau pasigirdo nusivylimo gaidos. Tiesą sakant, buvo suabejota ne minėtos sąjungos praktiniu efektyvumu, – buvo suabejota iš jos kilusios galybės žmogiškuoju tikslingumu. Technikos raida, teikianti priemonių žmogaus veiklai, ginklavimosi srityje negalėjo neiškelti klausimo, ar žmogaus veiklos priemonės galų gale lemtingai neatsigręš prieš jį patį. Pagaliau pasirodė, kad ir patys žmogaus poreikiai, kurių tenkinimas yra vienintelė racionali viso šio techninio ir ekonominio progreso prasmė, taip pat yra suponuojami šio objektyvaus proceso, todėl gali peržengti sunkiai apibrėžiamas natūralumo ribas ir darytis priešiški žmogui.

Tokie reiškiniai rodė, kad mokslas, technika, gamyba nėra pati paskutinioji, galutinė instancija, kurios žmogiškoji reikšmė yra savaime suprantamas ir įrodymo nereikalaujantis dalykas. Jų problematiškumą išryškino jau pats alternatyvinis jų vertinimas, pesimistinis ir optimistinis išgyvenimas, nuspalvinantis visus šiuolaikinių filosofijos klausimų svarstymus. Tačiau jeigu suabejojama mokslo, technikos, pramonės gera valia, jeigu jie mėginami vertinti, kritikuoti, tai tuo pačiu tariama, kad yra kažkas aukščiau už visa tai, kad yra galimas ir turi būti ieškomas tokio vertinimo ir kritikos matas.

Ši problema palaipsniui ateina į filosofiją. Filosofijos, ieškančios gilesnės, žmogiškosios mokslinio pažinimo prasmės, mėginančios įvertinti mokslo raidos padarinius ir net kai kada nurodančios, kaip tų padarinių išvengti, – tokios filosofijos jau negalima tapatinti su mokslu, jų turi pretenduoti iškilti virš mokslo ir būti jo teisėjas. Vienas iš rimčiausių šiuolaikinės filosofijos atsakymų į šį klausimą – filosofija turi būti vertybių teorija, aksiologija.

Teorija yra mokslo pamatas, ji suteikia žinojimui sisteminį vieningumą, todėl keista būtų kokią nors teoriją pateikti kaip priešpriešą mokslui arba bent atplėšti nuo jo. Todėl filosofijai belieka apeliuoti į tai, kad jos teorijos gali būti kitokios, negu mokslo teorijos. Mokslų teorijų tarpusavio konfliktai yra visuotinis reiškinys, jos vis dėlto ne tik koegzistuota, bet galų gale viena kitą remia ir palaiko, todėl bendras gyvenimas yra tikrasis jų gyvenimas, kuriame atskiros teorijos suranda ir savo prasmę, ir teisingumą. Filosofijos teorijos persunktos jų kūrėjų subjektyvumu, kad pačios turi būti savo riba, kurią jos įvairiais būdais mėgina peržengti, bet ir šiuo atveju jos tiktai savavališkai išplečia savo požiūrį ir primeta jį, kad tuo būdu pagrįstų jo teisingumą. Tai reiškia, kad mes išeiname į beveik visiško neapibrėžtumo sritį visada, kai tik filosofijoje mėginame išskirti tokias teorijas, kurios yra bendras daugelio filosofų veiklos rezultatas.

Vertybių teorija, jeigu ji suprantama ne tik kaip filosofijos istorija, bet ir kaip pačios filosofijos problema, yra labai kebli. Jos formulavimas ir nagrinėjimas reikalauja gilintis į tokius kardinalius filosofijos klausimus, kaip filosofinis racionalizmas ir jo šiuolaikinė krizė, mokslinis pažinimas ir jo galimybės, pagaliau žinojimo apskritai santykis su žmogumi. Vertybių etikos išskyrimas iš aksiologijos gali būti įdomus ir dėl to, kad tame mokslo ir filosofijos
nesutarime, iš kurio išauga aksiologija, etikos vieta yra neaiški. Etika didžiuojasi savo giminyste su filosofija, savo filosofiška kilme, bet jai vis dėlto sunku spirtis prieš visuotinę šių laikų pažinimo pagundą būti griežtu ir tiksliu mokslu.

2. IŠMINTINGA FILOSOFIJA

Kadaise filosofija buvo išmintis, o filosofai – išminčiai. Mūsų dienomis filosofija ir išmintis skiriamos. Senovės filosofija todėl ir galėjo būti išmintimi, kad joje daiktų prigimties ir gyvenimo prasmės žinojimo dar buvo neįmanoma traktuoti kaip priešpriešos. Tada buvo savaime aišku, kad neįmanoma pažinti pasaulio ir neišmokti protingai gyventi. Iš tokio požiūrio plaukė senovės pasaulėžiūrai būdinga tiesos ir gėrio (ir grožio) santarvė, dėl kurios filosofija ir galėjo būti išmintimi. Filosofija čia sutampa su mokslu, ji yra pažinimas viso pasaulio, kurio atskiras atvejis yra žmogaus gyvenimas. Toks totalinis pasaulis negali būti laikomas pažinimo objektu, nes žmogus dar nėra pažinimo subjektas. Žmogus čia dar visas priklauso pasauliui, dar neturi praktinių pretenzijų gamtai, jis nemano galįs ją keisti ir savaip pertvarkyti. Kadangi žmogaus gyvenimas negali būti išplėštas iš visatos gyvenimo, kadangi jis yra organiška pastarojo dalis, tai anas uždavinys galų gale yra teorinis pažinimo uždavinys. Su tuo yra susijęs principinis antikinės pasaulėžiūros racionalizmas, pagal kurį teisingas pažinimas negali neišmokyti teisingai gyventi, t.y. padaro žmogų išmintingą. Žinojimas, protingumas, filosofija – tai doro, teisingo ir prasmingo gyvenimo kelias.

3. GUDRUS MOKSLAS

Ta mokslo, filosofijos ir etikos, jų paskirties ir tarpusavio santykių samprata, kuri būdinga mūsų laikams, formavosi gana ilgai. Lemiamas poslinkis įvyksta baigiantis viduramžiams, kai atsiranda empirinė ir eksperimentinė gamtotyra. Specialieji gamtos mokslai žinojimą padarė tikslesnį ir gilesnį, kuriame atsiskleidžia pažinimo pažanga. Sunkiau įžiūrimas kitas, daug svarbesnis, dalykas – tas esminis žmogaus ir gamtos santykio pasikeitimas, kuris nejučiomis, tačiau iš pagrindų modifikuoja pažinimo sanklodą. Tas mokslas, kuris naujaisiais amžiais atsiranda greta filosofijos, labai praktiškas. Šita praktiškumo dvasia, šitas naujas žinojimo praktiškumas ateina ir į naujųjų amžių filosofiją.

Žmogaus ir gamtos santykis visada buvo praktinis jau vien dėl to, kad žmogui reikia gyventi. Bet tik naujaisiais amžiais šitas praktinis santykis pajungia sau teorinį mąstymą, mokslą. Naujoji pasaulėžiūra, kurios idealas yra nuoseklus ir principinis moksliškumas, remiasi tuo, kad gamtos pažinimo galutinis tikslas ir prasmė yra praktinis žinių panaudojimas. Daiktų keitimo, jų performavimo jėgas žmogus atranda juose pačiuose, vienus iš jų paversdamas savo veiksmo įrankiais ir nukreipdamas prieš kitus. Žinojimas yra jėga – štai tas naujasis požiūris, kuris tampa mokslinio pažinimo siela.

Naujoji pasaulėžiūra demonstruoja praktines žmogaus galimybes gamtos atžvilgiu. Žmogus praktiškai atplyšta nuo gamtos, ir tai yra jo pergalė. Dabar jis – veikėjas, subjektas, o gamta – jo veikimo dirva, objektas; aktyvumas įgyja griežtai apibrėžtą kryptį – nuo žmogaus į gamtą. Šitas gamtą įveikiantis žmogus suponavo naują, anksčiau nežinomą pasaulio sampratos aspektą – pažangą, kuri yra augančios žmogaus galios pajautimas ir įsisąmoninimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1338 žodžiai iš 4355 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.