TURINYS
1.
Įvadas……………………………………………………….2
2. Papročiai ir tradicijos………………………………….3-4
3. Vestuvės šiandien……………………………………….5-8
4.
Išvada………………………………………………………..95.
Literatūra……………………………………………………10
ĮVADAS
Sutuoktiniai turi suprasti, kad kiekvienam reikia psichologinės erdvės.
Privalu saugoti vienas kito svajones, pomėgius. Tarpusavio santykiai turi
švelniai nuspalvinti kasdienybės dienas, nes šeimos nariai susiję vienas su
kitu šimtais nematomų gijų. Bendro gyvenimo dienų skaistumas, jų šiluma
suteikia abiems gerą nuotaiką, gyvybingumą, darbingumą ir laimė lydi
gyvenimo keliuose. Tuomet viešpatauja Meilė, Tiesa, Grožis ir Gėris, kurie
susipina į vieną žodį laimė!
Jaunoji karta privalo laikyti dorovės vainiką ir tikėjimo šviesą!
Išeidami į dar nepažintą gyvenimo kelią iš tėvų židinio išsineškit šviesų
namų spindulį.
Šeimoje turėtu išsiugdyti kultūringo elgesio, vaišinimosi papročių,
pagarbos jausmo kiekvienam žmogui ir meilės, kuri nuskaidrina dienas,
ieškant gyvenimo prasmės.
PAPROČIAI IR TRADICIJOS
Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių
kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei
bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei
ekonominėmis sąlygomis.
Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos
tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios
bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos
vaizdinių.
Šeimos, ypač vestuvių apeigose, svarbią vietą užėmė paukščių ir žalčių,
kaip gyvybinės jėgos amžinumo, simbolių kultas. Paukščiais ir žalčiais buvo
puošiama sakralinė apeigų duona – karvojus. Meniškai padirbti paukščiai
buvo kabinami virš vestuvių apeigų stalo.
Piršliai atvažiuoja ir pūgoms siaučiant, ir ievų žiedams sprogstant, ir
vasarą saulei kaitinant žemę… Veža jaunikį, gal į pirmą pasimatymą.
Peržengę merginos tėvų namo slenkstį piršlys ima malti liežuviu: kad jie
turtingiausi, kad jie geriausi, kad jie gražiausi… Derisi prie stalo
susėdę su tėvais dėl kraičio… Taip buvo seniau… 0 dabar? Dabar piršliai
vestuvinėje puotoje yra tik palydos dalis ir senųjų papročių pratęsėjai.
Dabar laikmetis kitoks. Išnyko vežimai, karietos, todėl jaunikis sodina
savo lelijėlę į lengvąjį automobilį… Pats padovanoja aukso sužieduotuvių
žiedelį. Pats kalba apie būsimą gyvenimą, pina gražiausių svajonių vainiką,
girdo mergelę jaunystės vynu… Seniau prie sužieduotuvių stalo sėsdavo visa šeima. Kur vykdavo
vestuvinė puota patalpa būdavo puošiama. Ant rankšluosčio, iš žalumynų
išpindavo jaunųjų vardo ir pavardės raides. Pindavo iš rūtų, eglių,
kadagių, mirtų, tujų, bruknių lapelių ar kitų žalumynų. Aptardavo vestuvių
puotos reikalus, padainuodavo, pasilinksmindavo. Sužieduotuvių stalas buvo
išradingas. Tai buvo mėsos gaminiai, duona, pyragai ir tai vietovei būdingi
kiti valgiai. Gerdavo nedaug.Dabar sužieduotuvės aplaistomos šampano
purslais… Retai kur sužieduotuvės švenčiamos namuose. Seniau per
sužieduotuves pasikeisdavo dar ir dovanomis. Jaunoji gaudavo ne tik aukso
sužieduotuvių žiedą, bet ir jaunikio išdrožinėtą rankšluostinę, kočėlus,
verpstelę, ornamentuotą badiklį, sagę, karolius ir kt. namų darbo
dirbinius.Jaunoji dovanodavo baltą peltakiuotų nosinių komplektą (nes
nosinės tai buvo draugystės ir meilės simbolis), austus šalikus, austus ir
rištus kaklaraiščius, raštuotas kojines vilnones ar linines, austas
vadžias, balno kilimėlius ir kitus savo rankomis padarytus meniškus darbus.
Nepamiršdavo apdovanoti ir tėvų. Tai buvo gražus paprotys. Jaunoji mamoms
išsiuvinėdavo skarutes, prijuostes, išausdavo rankšluosčius, lauknešėlius
ir kt. darbelius. Tėvui megztą megztinį, liemenę, kojines, pirštines,
šalikus ir kt. Vestuvės dažniausiai būdavo jaunosios tėvų namuose.Tai
vestuvinei puotai ruošdavosi apgalvodami kiekvieną smulkmeną. Net arklius,
kurie veš jaunuosius prie altoriaus, savaitę neimdavo darbams, juos šerdavo
geriau, šukuodavo, apkirpdavo karčius, uodegas, o atėjus tai dienai
uždėdavo gražius pakinktus, vadžias, ant kaklų užkabindavo žaržolus ar
skambalus. Buvo sudaroma paslaptinga aplinka. Dabar piršlys ir svočia
išlikę tik kaip jungtuvių palydos tęsėjai. Piršliai išsiskirdavo savo
apdaru. Svočia turėdavo gražų, pintą iš vytelių, krepšį, pilną visokių
gėrybių. O piršlys turėjo gražiai išpuoštą aukštą kepurę. Visa vestuvinė
palyda klausė svočios ir piršlio. Tai išlikę ir dabar. Piršliai vadovavo
visai vestuvinei palydai. Piršliai vedė ir vestuvinę puotą. Apgalvodavo
scenarijų,
susirinkdavo įvairias žinutes, kurdavo kupletus, ruošdavo
įvairiausius suvenyrus jauniesiems, tėvams, palydai, šeimininkėms. Piršliai
rodo jauniesiems, kaip reikia praeiti gyvenimo tiltus… Jaunasis privalo
ginti jaunąją nuo įvairiausių gyvenimo nesėkmių ir todėl ją neša ant rankų.
Tiltas parenkamas ilgiausias ir gražiausias. Jaunajam nešti nesunku, nes
meilė nugali didžiausias kliūtis… Piršliai moko jaunuosius, kaip reikės
miegoti ant suolo … Moko, kaip reikia bučiuotis… Moko, kaip reikia
gyventi ir kaip reikia mylėti: gyvenimą ir žmogų … Po jungtuvių
ceremonijos visa palyda vežama prie įžymiųjų vietų: vandens malūnų, vėjo
malūnų, gražių sodybų, natūralių žavių gamtovaizdžių, piliakalnių ir ten,
pagal piršlių sukurtą scenarijų vykdavo vestuvinės puotos linksmybės…
Prie seno, seno vėjo malūno… Įamžinama brangiausia diena gyvenime.
Jaunavedžiai po šventinių iškilmių grįžta į namus. Jie sutinkami tėvų prie
gimtojo slenksčio su duona ir druska. Duonos maži gabalėliai pamirkomi į
druską ir su vynu ar midumi užgeriami. Taurelės būna išmoningai išpuoštos
rūtų ar mirtų šakelėmis, bei baltais kaspinėliais. Duona yra sveikatos
simbolis, o druska – tvirtybės. Tėvai jauniesiems linki būti sveikiems,
stipriems ir laimingiems. Ši papročių šviesa išliko iki šių dienų
atmintyje, kaip gyvenimo dovana. Sutikdami jaunuosius visi linki: būti
ištikimais Žmogui, Tiesai ir Žemei.
Antrą vestuvių dieną, po piršlio pakorimo, pagal senus papročius,