Vestuvės
5 (100%) 1 vote

Vestuvės

Turinys

1. Įvadas ………………………………………………… 3

2. Matriarchalinė šeima ………………………………… 4

3. Patriarchalinė šeima ……………………………………………… 4

4. Senųjų vestuvių papročiai …………………………… 5

4.1 Žmonos vogimo papročiai ………………………. 6

4.2 Žmonos pirkimo papročiai ……………………. 7

4.3 Naminės vestuvės ………………………………..8

4. Išvados ………………………………………………….10



ĮVADAS

Vestuvės – viena iš svarbiausių bendruomenės ir šeimos švenčių. Naujos šeimos kūrimas rūpi visiems, ne tik patiems jauniesiems. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. Šiandien vestuvės trunka trumpiau, o ir papročių išliko mažiau. Vis dėlto vestuvių prasmingumas ir svarba išlieka, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu.

Pirmoji vestuvių papročių dalis – piršlybos – šiandien jau beveik išnykusi. Kadaise ją sudarė tokios sudėtinės dalys: atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės. Kaimiškose vestuvėse buvo išlikę daug patriarchalinių papročių (jaunosios grobimas, pirkimas ir pan.). Šių dienų vestuvėse svarbiau pažymėti kuriamos šeimos reikšmę, atsisakant patriarchalinių papročių ir taip įtvirtinant lygias vyro ir moters teises.

Antroji vedybų papročių ciklo dalis – pačios vestuvės. Svarbiausia vestuvių dalis – jungtuvės ir su jomis susijusios apeigos. Senesnės žinios liudija, jog lietuviai vestuves keldavo rudenį apie Vėlinių metą, lapkričio mėnesį. Šiandien dažniau vestuvės keliamos šiltu metų laiku – vasarą. Manyta, kad per mėnulio jaunatį susituokusieji ilgiau išliks jauni, pilnatyje – bus turtingesni.

Rengiantis vestuvėms, svarbu turėti tinkamus vestuvinius drabužius. Pagrindinė spalva – balta, siuvinėjimuose ir ornamentuose gali būti raudonos spalvos. Svarbus Aušrinės žvaigždės ženklas – aštuoniakampė žvaigždė. Žalčio ženklais puošiami jaunosios drabužiai, kaip ir papuošalai.

MATRIARCHALINĖ ŠEIMA

Lietuvių, kaip ir kitų pasaulio tautų, šeima nuėjo ilgą plėtotės kelią nuo endogaminės iki egzogaminės, nuo matriarchalinės porinė iki patriarchalinės monogaminės šeimos. Apie tai byloja nemažai archeologinių, ikonografinių, rašytinių, lingvistinių šaltinių.

Apie ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija įvairios medinės ir akmeninės moterų statulėlės. Statulėlių randama ne tik medinių ar akmeninių tačiau ir gintarinių, kurių keletas buvo rasta Juodkrantėje. Šios statulėlės randamos ne tik Lietuvoje, bet ir teritorijose kur anksčiau gyveno baltai. Manoma, kad statulėlės, vadintos bobomis, buvo sudievintos. Jos buvo laikomos namų židinio globėjomis, moterų saugotojomis, derliaus deivėmis.

Nuo seniausių laikų lietuviams buvo įprasta gerbti moterį, motiną, žmoną. Tai liudija ir Prūsų teisynas. Jame buvo rašoma, kad vyras, sužeidęs ar užmušęs moterį, turėjo atlyginti dvigubai, o moteris padariusi skriaudą vyrui – viengubai.

Apie Lietuvoje gyvavusį matriarchatą liudija ir tai, kad dar XVIII – XIX amžiuje gyvavęs paprotys santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams paveldėti pagal motinos liniją, taip pat nesantuokiniams vaikams vadintis motinos pavarde ir priklausyti tik motinai.

Lietuvoje buvusį matriarchatą taip pat liudija daugelio vietovardžių bei senųjų gyvenviečių moteriškos giminės pavadinimai, pvz.: Dieveniškės, Eišiškės, Juodiškės ir kt.

PATRIARCHALINĖ ŠEIMA

Sunku tiksliai nustatyti kada Lietuvoje atsirado patriarchatas . Manoma, kad patriarchatas susijęs su lydiminės bei ariamosios žemdirbystės atsiradimu, bei plitimu. Tuo metu pagrindine darbo jėga tampa vyrai.

Lietuvoje patriarchatas formavosi ypač sparčiai kai pradėjo plisti ariamoji žemdirbystė su traukiamąją gyvulių jėga, metaliniai įrankiai.Patriarchatas, kaip manoma, įsigalėjo žalvario amžiaus viduryje. Vyras šiuo metu šeimoje tampa svarbesni už moteris. Tačiau moteris nėra išstumiama iš ūkio veiklos. Vyras tampa svarbiausiu žemės darbininku, o ant moters pečių gula visi namų ūkio darbai. Moteris buvo gerbiama kaip vaikų motina, augintoja ir auklėtoja, taip pat švento namų židinio prižiūrėtoja.

Nepaisant svarbaus moters vaidmens šeimoje dažnai pabrėžiamas moters menkavertiškumas. Tai atsispinti tautosakoje. Yra sakoma „trumpas plaukas – ilgas protas, ilgas

plaukas – trumpas protas“; „ką boba padarys, nei velnias neišardys“.

Didžioji patriarchalinė šeima suklestėjo II tūkstantmetyje prieš Kristų. Buvo gyvenama

didelėmis šeimomis, susidedančiomis iš 20 – 40 narių, kurios maitinosi bendrai. Archajinė didžioji lietuvių šeima susidėjo iš 2 – 3 kartų daugelio monogaminių šeimų. Tokios šeimos nariai gyvendavo ir dirbdavo drauge.

Patriarchalinėje šeimoje vyrai turėjo daugiau teisių negu moterys. Jie privalėjo rūpintis tiek materialine , tiek moraline didžiosios šeimos gerove, visi nelaimėje vienas kitam padėti.

Patriarchalinėje visuomenėje šeima buvo monogaminė. Monogaminė šeimos forma turėjo garantuoti žmonos ištikimybę
vyrui ir neabejotiną vaikų kilmę pagal tėvą. Nesantuokinius vaikus ir jų motinas pradėta smerkti ir bausti. Merginos, praradusios skaistybę, buvo išjuokiamos, žeminamos šeimos ir visuomenės akyse. Į vaikino nusižengimą skaistybei buvo žiūrima atlaidžiai. Tai byloja, jog atsiradus patriarchatui vyrai įgavo daugiau moralinių laisvių, kas išliko ir iki šių dienų.

XVIII amžiaus pabaigoje XIX amžiaus pradžioje didžiosios šeimos ėmė nykti. Liko tik paprotys gyventi kartu. Jau XIX amžiaus antroje pusėje neišsidalijusių šeimų buvo reta. Daugiausia žmonės gyveno mažomis šeimomis. Kartais visas kaimas vadinosi ta pačia pavarde. Nėra abejonės, kad toks kaimas kilo iš išsidalijusių didelių šeimų. Tokių kaimų gyventojai gražiai sutardavo, būdavo solidarūs.

SENŲJŲ VESTUVIŲ PAPROČIAI

Pastarųjų šimtmečių ir ankstesniųjų vestuvių apeigose bei jų tautosakoje išliko atskiroms istorinėms epochoms būdingų religijos, simbolikos, magijos elementų, susijusių su vėlių bei dangaus kūnų kultu.

Santuokų formos per šimtmečius keitėsi.iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais . Vienas iš porinės santuokos reliktų yra paprotys atvykus jaunajai į vyro namus pirmiausia pašokti su piršliu po to su visais jaunojo broliais ir kitais jo giminaičiais. Pats paskutinis būdavo jaunasis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 966 žodžiai iš 3093 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.