Vestuvių papročiai pasaulyje
5 (100%) 1 vote

Vestuvių papročiai pasaulyje

11213141

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………3

I. ĮVAIRIŲ TIKĖJIMŲ SANTUOKOS…………………………..4

II. SANTUOKA PASAULYJE………………………………………..7

III. VESTUVIŲ APEIGOS LIETUVOJE…………………………..11

IŠVADOS……………………………………………………………………………13

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………..14

ĮVADAS

Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name. JAV šis apibrėžimas apima daug įvairių būdų. Vakarų Airijos valstiečių šeimų, Trobriandų salų bei Izraelio šeimyninio gyvenimo ypatumų tyrimai byloja, jog vienoje bendruomenėje niekinami papročiai laikomi norma kitoje bendruomenėje.

Tikslas: patyrinėti įvairių tautų vestuvių papročius

Uždaviniai: 1. patyrinėti įvairių tikėjimų vestuvių papročius

2. palyginti įvairių šalių vestuvių papročius

3. nupasakoti lietuviškų vestuvių papročius

I. ĮVAIRIŲ TIKĖJIMŲ SANTUOKOS

Krikščioniška santuoka

Katalikiškos santuokos principai mums yra žinomi. Labai panašiai ją traktuoja ir provoslavai. Šios santuokos tikslas trejopas – žmogaus giminės saugojimas bei gausinimas, abipusė pagalba gyvenime ir gašlumo sutramdymas. Jeigu santuoka grindžiama vien tik stipriais jausmais išrinktajai, vadinasi, santuoka iš aistros, nekrikščioniška. Skyrybas provoslavai niekina. Pirmą santuoką cerkvė traktuoja kaip įstatymą, antrą – kaip nusileidimą žmogaus silpnybei. Trečioji leidžiama tik „iš reikalo“. Tuoktis giminaičiams ne tik draudžiama, tokia sąjunga gali būti sugriauta, ji laikoma nusikaltimu.

Vestuvių išvakarėse priimta užsakyti mišias už gerą reikalo pradžią. Pirmas cerkvėje pasirodo jaunikis su draugais, jis nešasi Kristaus ikoną. Pasimeldęs nueina į dešinę pusę ir laukia nuotakos. Jaunoji atvažiuoja į cerkvę šiek tiek vėliau su savo palyda. Ji laiko rankose Dievo motinos ikoną. Pasimeldžia ir eina į kairę pusę. Tada juos palaimina tėvai ir krikštatėviai. Jauniesiems kaip sąjungos tvirtumo ženklą dvasininkas įteikia žiedus. Šie užmaunami ant bevardžio dešinės rankos piršto, simbolizuojančio laisvą valią ir ištikimybės priesaką. Vestuvių dieną jaunieji turi pasninkauti, o pasninko dienomis provoslavų vestuvės apskritai nevyksta. Cerkvė kviečia susilaikyti nuo sekso ir būti kukliems šiuo požiūriu. Idealu, jei sutuoktiniai mylisi tik dėl vaikų pradėjimo.

Judėjų santuoka

Judaizmas santuoką laiko labiausiai geidžiamu žmogaus statusu. Talmude susilaikymas ir asketizmas traktuojamas kaip nenatūralumas, nukrypimas nuo normos. Judėjų santuokos tikslas (pagal bibliją) formuluojamas taip: abipusė pagalba, kūniškas artumas, žmogaus giminės pratęsimas. Nors kūniškas artumas nėra svarbiausias dalykas, anot judaizmo, seksualinis potraukis nėra begėdiškas ar gėdingas. Vyro ir žmonos santykiai metaforiškai sulyginami su Dievo ir Izraelio sąjunga. Santuoka žydams labai svarbi. Vyrui net leidžiama parduoti Toros ritinėlį, kad galėtų vesti, o moteriai liepiama geriau kentėti nelaimingą santuoką, nei būti netekėjusiai. Šeima žydams – gyvenimo pagrindas. Tuoktis su kitos religijos žmonėmis draudžiama. Senovės laikais bijota, kad kitatikiai prasiverš į judėjų religiją ir asimiliuos žydus. Vaisingumą judėjai visada laikė didele malone, o bevaikystę – tragedija ir gėda. Vedęs vyras turi teisę į savo žmonos „išutą“ (sutuoktinio pareigą), bet ne į asmenybę. Judėjų santuokos draudimų sistema labai išsami ir gudri. Draudžiamos santuokos būna dviejų kategorijų: draudžiamos ir negaliojančios, draudžiamos, bet galiojančios. Prie pirmųjų priskiriamos: kraujomaiša, santuokos su vedusiomis bei kitos tautos moterimis. Įdomu, kad, šios santuokos laikomos negaliojančiomis, tad ir skirtis nereikia, ir jokių juridinių nemalonumų dėl to nebūna. Prie antrųjų priskiriama santuoka su moterimi, su kuria vyras kažkada jau buvo išsiskyręs, o ji, ištekėjusi antrąkart, vėl išsiskyrė ar tapo našle. Dvasininkas gali vesti išsiskyrusią moterį. Žydams draudžiama vesti ar tekėti už neteisėtai gimusių, taip pat turėti keletą žmonų. Vesti išsiskyrusią ar našlę draudžiama 90 dienų po skyrybų ar laidotuvių. Negalima vesti nėščių, maitinančių motinų, kol kūdikiui nesukaks 2-eji metai. Žydų vestuvių ceremonija gali vykti bet kokioje vietoje ir bet kurią dieną, tik ne šeštadienį ir per žydų šventes. Dėl vestuvinių drabužių jokių reikalavimų nėra. Prieš ceremoniją jaunieji pasninkauja. Iškilmės prasideda santuokos kontrakto pasirašymu (ktuba). Forma standartinė, todėl įrašoma tik suma, kurią vyras sumokės žmonai skyrybų atveju. Liudininkai pasirašo dokumentą ir rabinas palaimina žodžiais: „Sese mūsų! Tegu gimsta iš tavęs tūkstančių tūkstančiai“. Paskui jaunieji atsistoja po baldakimu (chupu), ir jaunasis lėtai, tiksliai kartoja paskui rabiną sutuoktuvių formulę. Pastarasis virš taurės su
vynu sukalba septynias vestuvines maldas, ir jaunieji gurkšteli iš jos. Po to jaunikis dešine koja sutraiško taurę, ir jaunieji kelioms minutėms nuvedami į atskirą patalpą. Tai „ichudas“ (atsiskyrimas, vienatvė).

Musulmonų nikachas

Islamas santuoką laimina. Vienuolystė yra draudžiama. Vyrui rekomenduojama imti į žmonas panašaus amžiaus ir socialinės padėties merginą. Apribojimų nedaug: Koranas draudžia santuoką su pirmos eilės giminėmis; jeigu moteris jau buvo ištekėjusi; musulmonė negali tekėti už kitatikio (tačiau musulmono vedybos su krikščione ar žyde galimos). Gyventi susidėjus – nuodėmė.

Pirmasis santuokos etapas – susitarimas arba piršlybos. Tada nustatomas vyro turto kiekis žmonai (machras) ir daugybė kitų sąlygų. Nereikia painioti machro ir kalymo (nuotakos išpirka). Machras – asmeninis žmonos turtas, o kalymas lieka nuotakos tėvams. Antras etapas – nuotakos perdavimas į jaunikio namus. Trečias – vestuvių iškilmės (valima). Jų metu skaitoma santuokos sutartis, kad visi girdėtų, o jaunikis, visiems matant, įteikia žmonai machrą. Kad taptų vyru ir žmona, jaunikis ir nuotaka skaito specialų santuokos tekstą. Pageidautina arabų kalba. Nuotaka sako: „Laikau save tavo žmona pagal tam tikrą machrą.“ Jaunikis atsako: „Priimu santuoką“. Imamas prašo Alachą, kad tas įkvėptų į jaunųjų sielą tokią meilę, kokia buvo tarp pranašo Mahometo ir jo žmonos. Paprastai sutuoktuvės vyksta namuose. Mečetėse tuokiasi užsieniečiai arba bendrabučiuose gyvenantys musulmonų studentai. Vestuvių papročiai priklauso nuo vietinių papročių ir materialinės jaunavedžių padėties. Tačiau kiekvienas musulmonas stengiasi surengti vestuves tokias, kad nebūtų gėda prieš žmones. Netiesa, kad ištekėjusi musulmonė yra beteisė ir išnaudojama. Žmona visiškai išsaugo veiksnumą, vyras neturi teisės į jos turtą ir gali tvarkyti sutuoktinės reikalus tik kaip patikėtinis. Koranas leidžia daugpatystę, maksimalus žmonų skaičius – keturios. Jeigu vyras nori vesti penktą, jis iš pradžių turi išsiskirti su viena iš žmonų. Islamas reikalauja vienodo požiūrio į visas. Manoma, kad poligamija atsirado tais laikais, kai musulmonai aktyviai kariavo, ir ištekėjusios moterys dažnai likdavo našlėmis. Vienišą moterį vesdavo iš gailesčio – kad ši turėtų prieglobstį. Šiuolaikinių pažiūrų musulmonai paprastai turi po vieną žmoną. Pagal šarijato įstatymus, vyras turi teisę bausti žmoną už nepaklusnumą. Bet jeigu jis nesugeba moters materialiai aprūpinti ir ši priversta pati užsidirbti pragyvenimui, ji gali būti vyrui nepaklusni. Musulmonų moralė ypač griežta moteriai. Ji negali išeiti iš namų be vyro leidimo, negali matyti svetimų vyrų, turi slėpti veidą, plaukus ir kūną. Santykiai nesusituokus – nuotakos šeimos gėda. Musulmonų skyrybos – labai paprasta procedūra. Užtenka vyrui prie liudininkų tris kartus ištarti žodį „tapak“ (skyrybos), ir santuoka laikoma anuliuota. Ir vyrui net nereikia motyvuoti savo sprendimo. Machras, beje, lieka moteriai. Vyras, vėliau supratęs, kad pasikarščiavo, atnaujinti santuoką gali tik po to, kai jo žmona kažkiek laiko pabus kito žmona ir išsiskirs. Jeigu skyrybų žodžiai bus ištarti devynis kartus, santuokos atstatyti nebegalima. (“Namai pagal mus”)

Anot musulmonų, ideali santuoka įmanoma tik tarp musulmonų, bet islamiškoji teisė neuždraudė ir mišrių santuokų, nors, tiesa, labai apribojo jų spektrą. Musulmonė moteris negali tekėti už nemusulmono – vyras, prieš vesdamas musulmonę, privalo atsiversti į islamą. Tačiau musulmonas gali vesti kelių tikėjimų moteris: judėję, krikščionę, zaraostristę ir, kai kurių teisinių islamo tradicijų nuomone, sabiją. Tokiu atveju santuoka vyksta lygiai taip kaip ir tarp dviejų musulmonų, laikantis musulmoniškų tradicijų. Už musulmono tekančiai nemusulmonei moteriai neprivalu atsiversti į islamą nei prieš santuoką, nei po jos – vyras turi užtikrinti jai religinę laisvę. Vis dėlto tokioje santuokoje gimę vaikai „paveldi“ tėvo religiją, todėl yra musulmonai ir turi būti auklėjami islamo dvasia. Praktiškai tai dažnai sunku ar net neįmanoma – nemusulmonė motina neturi galimybės (o dažnai ir noro) auklėti savo dukras musulmoniška dvasia. (http://www.religija.lt/index.php?option=content&task=view&id=140)

Budistų išmintis

Budistų santuoka pati paprasčiausia. Buda savo kalbose nėra nieko pasakęs apie vedybas. Todėl budizmas apie šią gyvenimo sferą taip pat nieko nesako ir laiko santuoką pačiu pasaulietiškiausiu dalyku. Nori – vesk, nenori – duok nekaltybės įžadus ir eik į vienuolius. Svarbiausia – negadinti savo karmos negatyviomis emocijomis. (“Namai pagal mus’’)

Apibendrinant balima teigti, kad krikščionys, judėjai ir musulmonai santuoką laiko didele verybe. Žydai ir musulmonai santuoką laimina, laiko labiausiai geidžiamiausiu žmogaus statusu. Budistai vedybų nelaiko tokia didele vertybe kaip pastarojo tikėjimo pasekėjai.

II. SANTUOKA PASAULYJE

Žmonės siekia gyventi kartu, todėl daugeliui meilė ir vestuvės, kaip ir anksčiau, reiškia nedalomą visumą. Nuo Amerikos iki Japonijos vestuvės simbolizuoja bendro gyvenimo pradžią, nuteikia optimistiškai ir dovanoja šviesią
asmeninės laimės viltį. Pasaulyje yra daugybė įvairių šių apeigų papročių. Kiekviena tauta tokį svarbų gyvenimo įvykį sutinka skirtingai. (“Namai pagal mus’’)

VESTUVIŲ PAPROČIAI Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje, kai vaikinas arba mergina jau artėja prie pilnametystės, šeima piršlės prašo surasti porą. Piršlė kreipiasi į būrėją, kuri palygina saja, ar dera numatytos poros partnerių gimimo metai, mėnuo, diena ir valanda. Taip patikrinama, ar būsimieji sutuoktiniai tinka vienas kitam įvairiais aspektais.

Vestuvių dieną jaunieji gauna ham – dovanų skrynią. Joje būna raudono ir žydro šilko ritinių, patalynės, graikinių riešutų, pipirų, raudonų ir mėlynų kaspinėlių, simbolizuojančių vedybinę laimę ir daug palikuonių. Vestuvės paprastai vyksta jaunosios namuose. Jaunikis, įėjęs į juos, veidą atsisuka į šiaurę, atsiklaupia prie ritualinio stalo ir ant jo pastato medinę žąsį – ištikimybės simbolį. Ant stalo pastatomos dvi žvakidės, pamerkiama amžinai žaliuojančio medžio šakelę (bambuko ar ananaso) bei padedama įvairių užkandžių: riešutų, vaisių, ryžių pyragaičių, keptos vištienos, džiovintos mėsos, žuvies.

Kai jaunikis atsistoja, įeina nuotaka su savo šeima. Jaunieji sustoja vienas prieš kitą ir nusilenkia vienas kitam: pirmiausia nusilenkia moteris, o vyras jos nusilenkimą priima priklaupdamas. Po to jaunieji suvilgo lūpas ryžių vynu. Tai – šeimyninės santarvės ženklas.

VESTUVIŲ PAPROČIAI Norvegijoje

Norvegijoje paprastai tuokiamasi šeštadienį. Tie, kurie laikosi tradicijų, velkasi puošnius skandinavų liaudies kostiumus bunad. Jaunavedžius vestuvinėje procesijoje dažniausiai lydi dvi mergaitės (senais laikais sutuoktuvių ceremonija be vaikų svitos išvis nevykdavo). Tiesa, šią dieną jaunieji vis dažniau atsisako tradicinių apdarų ir mieliau renkasi smokingą ir ilgą baltą suknelę. Jaunikis ir nuotaka vilki žydrus apatinius – iki šiol tikima, kad tai atbaido piktąsias jėgas.

Į vestuvinę puotą, kuri dažniausiai rengiama restorane, kviečiami tik artimiausi draugai bei giminės. Ant stalo privalo būti tradicinis aukštas tortas su marcipanais, kurio nekantriai laukia jauniausi vestuvių dalyviai. Tradiciška ir tai, jog svečiai vestuvines dovanas sukrauna ant stalo, kad visi galėtų jas apžiūrėti.

Linksmybės ir šokiai paprastai tęsiasi iki ryto. Jaunieji puotą palieka pirmieji ir vyksta į viežbutį vestuvių nakties praleisti specialiai šia proga papuoštoje lovoje. Jie stengiasi nuslėpti, kur nakvos, nes gana dažnai draugai naujai “iškeptam” jaunavedžiui iškrečia įvairiausių pokštų.

VESTUVIŲ PAPROČIAI Meksikoje

Meksikoje per vestuves puošiamasi tradicine senųjų žemvaldžių apranga: jaunikis mūvi kelnes ir vilki sidabrinėmis sagomis papuoštą švarkelį, galvą pridengia plačiabryle skrybėle. Jaunoji vilki nėriniuotą suknelę su raukiniais ir ilgą nuometą.

Vestuvės paprastai būna didelės ir iškilmingos. Jose dalyvauja daug svečių, nes Meksikoje palaikomi glaudūs šeimyniniai ryšiai. Vestuvių išlaidas dalijasi abi pusės. Temperamentingieji meksikiečiai linksminasi iki ryto. Kiekvienos šeimos garbės reikalas į savo vaikų vestuves pasikviesti liaudišką kapelą – mariachis.

Vienas iš sutuoktuvių papročių – raiščio nurišimas. Jaunoji atsistoja ant stalo, o jaunasis užrištomis akimis turi nurišti raištį nuo išrinktosios kojos ir mesti jį už savęs. Raištį pagavusi mergina gali džiaugtis – ji netrukus ištekės. Jei kuris nors svečias nori pašokti su jaunąją, turi už tai sumokėti jaunajam.(www.vestuves.lt)

VESTUVIŲ PAPROČIAI Japonijoje

Japonijoje senieji sužadėtuvių papročiai: sužadėtinės pagrobimas ar pabėgimas iš tėvų namų – jau nuėjo užmarštin. Senovės Japonijoje ištekėjusi moteris jau sekančią po vestuvių dieną išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis, tuo parodydama, kad nebenori niekam, išskyrus vyrą, patikti. Dabar šis paprotys taip pat išgyvendintas.

Tačiau japonų sutuoktuvių ceremonija vyksta pagal tradicijas. Būsimasis jaunikis privalo nupirkti savo išrinktajai vestuvinius drabužius. Kadangi jie be galo brangūs, vargšas turi taupyti ilgai ir atkakliai. Vestuvinį nuotakos apdarą sudaro du kimono – apatinis ir viršutinis. Pastarasis yra iš auksu tviskančio audinio. Be to, merginai dar būtinai reikia peruko ir vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis, puošnių išsiuvinėtų batelių. Pats jaunasis atrodo daug kukliau: jo vestuvinis apdaras – tik paprastas juodas kostiumas.

Pirmoji sutuoktuvių dalis vadinama jaunosios atėjimu (yo-meiri): būsimoji žmona atvyksta į sužadėtinio namus. Antroji ceremonijos dalis vadinama devyniais gurkšniais. Prieš jaunuosius pastatomos trys taurelės, į kiekvieną įpilama ryžių vynas. Jaunasis trim gurkšniais nugeria vyno iš kiekvienos taurelės. Po to tai daro ir jaunoji. Vestuvių puota vyksta kitą dieną.

Vestuvių puotos metu jaunieji kelis kartus persirengia. Šis paprotys susijęs su spalvų keitimu. Pirmiausia jaunųjų pora vilki tradicinius kimono, po to – europietiškus vestuvinius drabužius, o galiausiai – vakarinius apdarus: fraką ir puošnią suknelę. Japonijoje įprasta jaunavedžiams dovanoti pinigų. Svečiai juos deda į specialų
(noshibukuro) ir perrišta spalvota virvute, simbolizuojančia santuokos tvirtumą.(www.vestuves.lt)

Čia paplitusios tradicinės vestuvės iš išskaičiavimo, ypač tai pasakytina apie turtingus žmones. Nepaisant tradicijų, šiuolaikinis jaunimas tuoktis neskuba. Japonijoje jaunikis ir jo tėvai iki vestuvių apsilanko nuotakos namuose ir perduoda jai „juino“ (vestuvių dovanas): pinigų ir daiktų, turinčių simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, falo formos sepiją, simbolizuojančią vaisingumą, ir ilgą virvės gabalą – ilgaamžiškumo ženklą. (“Namai pagal mus’’)

VESTUVIŲ PAPROČIAI Izraelyje

Izraelyje jaunieji vestuvių dieną nuo pat ryto iki pat ceremonijos pabaigos nieko nevalgo.

Chuppy, t.y. ėjimo po baldakimo, ritualas simbolizuoja nuotakos atėjimą į jaunojo namus. Jaunasis įeina į kambarį, kuriame jo laukia išrinktoji. Jos veidą jis uždengia nuometu ir tada, lydimas savo tėvo, eina po baldakimu. Jaunąją, nešdamos degančias žvakes, atveda motina ir būsimoji anyta.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2499 žodžiai iš 4952 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.