Vestuvių papročiai
5 (100%) 1 vote

Vestuvių papročiai

Vestuvių papročiai

Pagal papročių ir tradicijų gausumą galime spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai. Tai pats svarbiausias gyvenimo žingsnis. Vedybų ryšys buvo nesuardomas – jį galėjo nutraukti tik mirtis. Tai nereiškia, kad visų vedusiųjų gyvenimas buvo toks laimingas, kaip pasakose. Tai liudija ir daugybė dainų apie ištekėjusias moters vargus, ypač, kai vyras yra girtuoklis arba pikčiurna. Tą rodo ir visos jaunosios raudos bei ašaros, paliekant tėvų namus.

Senoviškos lietuviškos vestuvės tęsėsi mažiausiai savaitę. Jos buvo ne tik jaunosios ir jaunojo giminių šventė, bet viso kaimo, o kartais net visos apylinkės pramoga. Vestuvės turėjo savita dainas, simboliką, šokius ir valgius. Pirmiausia, lietuviškos vestuvės yra organizuotesnės. Juose stengiamasi sudaryti nuotaiką, kad visi svečiai yra susirinkę tuo pačiu tikslu – pagerbti jauną vyrą ir mergaitę,pradedan- čius žengti bendro gyvenimo keliu. Svarbu yra turėti gerą vestuvių puotos vadovą – dažniausiai jaunojo pasirinktą svotą. Svečiai suartinami bendromis dainomis, šokiais, jaunųjų sutiktuvėms, dovanų dalinimu, vestuvinio pyrago pjaustymu ir kitais būdais. Daug senųjų papročių, atlie- kami pačią vestuvių dieną, perkeliami į mergvakario apeigas.

Mergvakaris

Bežengiančią į bendrą gyvenimą, porą bendruomenė pagerbia, ja pasidžiaugia ir apdovanoja. Senaisiais laikais dovanas sudarydavo daiktai, reikalingi kasdieniniame gyvenime: baldų, patalynės, valgymo įrankių, namų apyvo- kos daiktų. Į vestuvių puotą dabar labiau įprasta neštis gražų spausdintą su pinigine dovana.

Mergvakaris jaunajai suruošiamas vestuvių išvakarėse, arba savaitę prieš vestuves. Jo tikslas: atsisveikinti ištekančią draugę ir vedantį draugą. Anksčiau toks vakaras buvo atskirai ruošiamas jaunajai, kur ji links- mindavosi su savo draugėmis ir draugais. Dabar mergvaka- rį galima ruošti abiem drauge. Jo metu taip pat susipažįsta visas vestuvininkų pulkas – pabroliai, pamergės, svotas ir svočia.

Vestuvių diena

Kai kurios tautos tiki, kad jaunasis negali matyti jau- nosios vestuvių dieną, iki abu susitiks prie altoriaus bažny- čioje. Kitaip jų vedybinis gyvenimas būsiąs nelaimingas. Lietuviai šio papročio neturi. Vestuvių rytą jaunasis su savo palydovais atvažiuoja į jaunosios namus,atveža jai vestuvi- nę puokštę, o ji prisega jam prie atlapo gėlę.Prieš išvažiuo- jant į bažnyčią, abudu palaimina jaunosios tėvai. Jaunoji atsisveikina su savo namais ir su giminėmis, kurie susirinkę ją išleisti į bažnyčią. Buvo sakoma, kad tai geras ženklas: jeigu neverkia per jungtuves jaunoji, tai daug ašarų turės išlieti vėliau.

Kad jaunųjų gyvenimas būtų tvirtas, svočia įriša į mazgelį gabalėlį duonos ir žiupsnelį druskos. Jaunoji mazgelį prisisega prie apatinių drabužių arba užkiša užantin. Kad jaunoji gyventų turtingai, į jos vestuvinės suknelės apačią įsiuva auksinį pinigą.

Į bažnyčią mergina važiuoja su pamergėmis, broliais, giminėmis ir svočia. Jaunasis važiuoja su pabroliais ir svotu.

Kai kuriuose kraštuose įprasta, kad jaunąją prie altoriaus veda jos tėvas, o jaunasis laukia prie altoriaus ir ją pasitinka. Kartu su jaunuoliu laukia ir pabroliai. Pamer– gės po vieną – ateina taku per bažnyčią ir kiekviena susitinka su savo pabroliu. Jaunoji atvedama paskutinė. Lietuvoje šio papročio nebuvo.Jaunieji per bažnyčią viduriniu taku visuomet ateidavo kartu.

Jeigu per jungtuves ant altoriaus skaisčiai dega žvakės ir jų liepsnelės nešokinėja, nekrūpčioja, tai jaunųjų gyvenimas bus ramus, laimingas. Jei žvakės tik jaunojo (ar jaunosios) pusėje krūpčioja, atrodo lyg pritemusios, tai tam nebus lengvas gyvenimas. Kunigui rišant rankas ir jau- niesiems klaupiantis, jaunasis stengiasi prispausti jauno- sios rūbo kraštą, tuomet visuomet jo viršus bus namuose. Važiuojant į puotos salę, vestuvininkams taisomi „vartai“. Vartus daro įvairiai: nupinamas vainikas iš eglišakių ar lapuotų šakų ir pertiesiamas per kelią, kuriuo turi prava- žiuoti vestuvės; vartai padaromi, pertiesiant virvę, kartį, spalvotų kaspinų pluoštą, balionų virtinę – svarbu, kad prie jų vestuvininkai yra priversti sustoti.

Kelią vestuvininkams išperka svotas arba vyriausias pabrolys, dalindamas saldainius, juostas ar gėrimo butelius kliūčių statytojams.

Prie durų jaunuosius pasitinka visi keturi tėvai. Ant lėkštelės yra pa- dėta duonos riekutė, druskos žiupsnelis ir vyno taurelė, apipinta rūtomis. Tėvai sveikina jaunavedžius, o jiedu atsilaužia po kąsnelį duonos, padažo į druską ir suvalgo. Paskui užgeria vyno gurkšneliu. Abudu geria iš vienos taurelės dėl to, kad gyvenime viskuo turės dalintis, viskas bus nuo dabar bendra. Jaunąją svečiai apiberia gėlėmis arba grūdų mišiniu. Šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Tai vaisingumo jaunai porai linkėjimas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 786 žodžiai iš 1501 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.