Vestuvių tradicijos
5 (100%) 1 vote

Vestuvių tradicijos

1121

Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir gimimą, keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Rengiantis vestuvėms, būtina ne tik pasiruošti suorganizuoti įvairius atrakcijonus, bet ir paskaityti literatūros apie mūsų liaudies tradicijas, pavartyti tautosakos – dainų, patarlių, mįslių, žaidimų rinkinius. Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Apie 80% liaudies dainų – vestuvinės, vestuvių papročių aprašymai ilgiausi. Šeima buvo dorinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija.

Pasirengimas sutuoktuvėms, jei numatoma kelti vestuves, – ir joms – prasideda santuokai reikalingos apeiginės simbolikos atributų pasirūpinimu. Tokiai atributikai priskiriami sutuoktuvių žiedai, jaunosios veliumas, jaunojo, pabrolių, pamergių, piršlio, svočios, svoto, piršlienės skiriamieji ženklai – gėlytės, juostos, rūtos jaunosios vainikėliui, gėlės jaunosios, svočios, pamergių puokštėms ir kt. Vestuvės – tradicijų ir papročių pynė. Daugeliui gali būti keista, ką simbolizuoja vienas ar kitas, rodos, neatsiejamas vestuvių atributas.

Apeiginės atributikos parūpinimas

Pagal tradiciją sutuoktinių žiedais pasirūpina jaunasis – tai jo dovana išrinktajai. Tačiau kartais jauniesiems sutuoktuvių žiedus dovanoja jų tėvai ar giminės. Jeigu jaunieji turi žiedus, tai per sutartuves užmauna juos vienas kitam ant kairės rankos bevardžio piršto. Tai – sužadėtuvių paprotys, reiškiantis susitarimą tuoktis, tradicinis ženklas, kad vaikinas turi savo išrinktąją, o mergina – išrinktąjį. Jeigu iki sutartuvių sužadėtiniai dar neturi žiedų, juos atsineša atvykdami tuoktis ir „sutuoktuvėse užmauna vienas kitam ant dešinės rankos bevardžio piršto“. Taigi sutuoktuviniai žiedai šiuo metu yra privaloma sutuoktuvių apeigų atributikos dalis.

Jaunieji vestuvinius drabužius, o jaunoji ir veliumą dažniausiai įsigyja už tėvų pinigus, išskyrus atvejus, kada jaunieji yra ekonomiškai savarankiški. Tautinę juostą piršliui su įrašu „Piršliui – melagiui“, o kai į palydą yra pakviesta viena ar daugiau porų svotų, ir svotams (jiems be įrašo) dažniausiai nuperka jaunoji, rečiau – svočia. Pastaruoju metu pabroliams ir sau gėlytes užsako padaryti pamergės tokios spalvos, kaip ir jų suknelės. Svočiai, piršliui raudonos spalvos medžiagines gėles dažniausiai parūpina jaunoji arba pagal susitarimą – svočia. Dėl gėlių rūšies jaunosios ir svočios puokštėms taip pat susitariama iš anksto.

Tradiciniai vestuvinių apeigų veikėjai būdavo piršlys, jaunikis, nuotaka, pastarųjų dviejų tėvai, pamergės, pabroliai, svočios, kraitvežiai, muzikantai, svečiai. Nuotakos pusei atstovauja du pabroliai, 1-3 svočios su savo vyrais, 1-2 kraitvežiai, kvieslys (kuris kviečia į vestuves), 1-2 muzikantai. Jaunojo pusę sudaro jaunikis, piršlys su piršliene, 4 pabroliai, 2 svočios su savo vyrais, kvieslys, 1-2 muzikantai. Vienas tarp pabrolių ir viena tarp pamergių buvo vyriausi. Svečiais kviečiami jaunųjų giminės ir kaimynai. Be kviestųjų dar XX a. viduryje į vestuves iš tolimesnių kaimų susirinkdavo nekviestas vyriškas jaunimas, vadinamieji pašaliečiai. Jie nebuvo vaišinami, turėjo teisę tik pasišokti.

Lietuvių vestuvių apeigos suskirstytos į liūdnąją ir linksmąją dalis, taip parodant, kad tuokiantis vyksta esminis žmogaus perversmas – žmogus negrįžtamai pereina iš vieno gyvenimo tarpsnio, į kitą, taip kaip gimdamas ar mirdamas. Galima pastebėti, kad jeigu paprotys ar apeiga yra vestuvėse, tai panašų paprotį rasim ir gimtuvių ar laidotuvių apeigose. Mūsų protėviams tai buvo panašios būklės, kuriose atsiduriama pereinant kritinius žmogaus būties taškus. Tai, ką šiuolaikinis žmogus pamiršo ir nesuvokia – būties ir gyvybės reiškimosi slėpinius, visa tai žinojo mūsų senoliai, pvz.: kodėl lietuviškose vestuvėse buvo verkiama? Kodėl daugelis papročių yra tokie, kaip ir laidotuvių? Jau buvo minėta, kad vestuvinis virsmas reiškia numirimą senajai būčiai, t.y. „miršta“ bernelis ir mergelė, kartu „miršta“ ir jaunystė, bet „prisikelia“ vyru ir moterimi, jie tampa pilnateisiais visuomenės nariais. Todėl antroji vestuvių dalis – linksma. Joje aidi džiaugsmingi prisikėlimo motyvai. Giedama giesmė „Iš verksmo stojos linksmybė, mirtis pražydo gyvybe“.

Pasirenkant santuokai gyvenimo draugą svarbų vaidmenį vaidino tiek išrinktojo fizinės bei moralinės savybės, tiek jo giminės garbingumas. Lietuvos kaimuose ne tik mergina, bet ir jo tėvai žiūrėjo, kad jaunikis būtų iš doros, garbingos tvarkingos, darbščios ir turtingos šeimos, nes liaudies išmintis mokė: “koks paukštis, tokius ir kiaušinius deda“. Renkatis gyvenimo draugą, žiūrėta, kad nebūtų tinginys, girtuoklis, kad būtų kilęs ne iš to paties, bet tolimesnio kaimo. Manyta, kad vesti iš to paties kaimo nėra gerai, nes vaikai gali gimti nesveiki. Pastarasis tikėjimas buvo paremtas racionaliu liaudies mąstymu.
Saugantis sutuoktinius nuo galimos giminystės ir kraujo ryšio. Jaunimas susipažindavo šokiuose, talkose, eidami i bažnyčią, turguose, jomarkuose. Jei patikdavo vienas kitam, tai trumpiau draugaudavo, jei nepatikdavo-ilgiau 2-3 metus. Trumpiausias draugystės laikas 3 savaitės, nes bažnyčioje 3 iš eilės sekmadienius skelbdavo užsakus. Ilgai draugaujančius seni žmonės perspėdavo “ilgai iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneša“. Sutuoktinio pasirinkimui turėjo amžiaus kriterijus.

Prieš vedybas jaunikis siųsdavo piršlius, prieš tai jaunųjų tėvai išsiklausinėdavo kaimynų, o būsimieji sutuoktiniai-bendraamžių apie vieno, ar kito šeimą. Piršliai važiavo tik pas turtingas ūkininkes. Neturtintos merginos, kurios dalių neturėjo, piršlių nesulaukdavo. Atvažiavę piršliai apie merginos tvarkingumą spręsdavo iš jos namų aplinkos. Rūtų darželis buvo merginos asmens reprezentantas. Piršliams sutarus dėl vedybų, jaunosios tėvai ir duktė į vyro ūkį važiuodavo ūkvaizdžiais. Per ūkvaizdžius sutardavo dėl pasagos ir gyvenamosios vietos. Susitarę dėl vestuvių, jaunieji nešdavo užsakus. Tris savaites iš eilės kunigas skalbdavo bažnyčioje apie būsimas vestuves, kad išaiškėtų ar nėra kliūčių santuokai, ar nėra nesantuokinio kūdikio. Atvykus į vyro namus jaunuosius prie durų sutikdavo tėvai, o iš bažnyčios sugrįžusius jaunuosius tėvai pasitikdavo prie apvainikuotų durų. Priimdavo tarpdury su duona, druska ir stikline degtinės.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1072 žodžiai iš 1974 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.