Vėžinės ligos
5 (100%) 1 vote

Vėžinės ligos

PROSTATOS VĖŽYS

Šiuo metu vyrų mirtingumas nuo prostatos vėžio yra antroje vietoje po plaučių vėžio. Ši liga ypač padažnėja sulaukus 65 metų. Beveik 25 proc. vyrų, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys, nuo jo ir miršta [2]. Todėl paskutiniais metais ieškoma naujų šios ligos gydymo būdų.

Sunkiausia diagnozuoti prostatos vėžį pakankamai anksti, kada jis jautriausias gydymui. Šiuo metu naudojamas prostatos specifinio antigeno (PSA) – baltymo, kurį gamina prostatos ląstelės, – nustatymo kraujo serume metodas. Šį baltymą gamina normalios ir vėžinės prostatos ląstelės, tačiau vėžinės ląstelės į kraujotaką jo išskiria daug daugiau. Jei PSA kiekis padidėjęs, galima įtarti, kad prostatoje prasidėjęs vėžinis procesas. Navikas gali būti per mažas, kad būtų galima apčiuopti. Amerikos vėžio asociacija rekomenduoja ištirti PSA visų vyresnių nei 50 metų vyrų kraujo serume, o jei giminėje buvo sirgusių prostatos vėžiu, PSA tyrimą reikia atlikti jau 45 metų amžiuje [2]. Be to, PSA reikšmingas vertinant radikalaus gydymo rezultatus. Jei po radikalios prostatektomijos vėl padidėja PSA titrai, galima įtarti, jog atsirado tolimųjų metastazių [4].

Kitas tyrimas, tinkantis pirminiam patikrinimui – tai tyrimas pro tiesiąją žarną. Gydytojas pirštu tirdamas prostatos paviršių pro tiesiosios žarnos sienelę, gali apčiuopti nelygumus, sukietėjimus ar peraugimo požymius.

Deja, PSA tyrimas nepakankamai specifiškas, nes net 25 proc. ligonių, sergančių prostatos vėžiu, gali būti normalus PSA titras, be to, beveik pusei ligonių, kurių PSA koncentracija padidėjusi, tiriant kitais metodais vėžio neaptinkama [1]. Pagrindinis šio tyrimo trūkumas yra tai, kad PSA gamina ir normalios prostatos ląstelės, todėl jo koncentracija gali padidėti ir sergant gerybine prostatos hiperplazija ar prostatitu [2].

Net ir tie tyrėjai, kurie labai vertina PSA reikšmę, pripažįsta, kad šiam tyrimui trūksta specifiškumo. Paskutiniu metu priimta “paslanki” PSA normos riba: viršutinė normos riba senstant pamažu didėja (1 pav.).

Pastebėta, kad vyresnių vyrų PSA koncentracija senstant turi tendenciją didėti, net jei nėra jokio vėžinio proceso. Geriausiai tinka senstant kintanti PSA norma; 40-50 metų slenkstis turi būti žemesnis, kad būtų galima anksčiau pastebėti prasidedantį vėžinį procesą, nes šiame amžiuje prostatos vėžys yra labai agresyvus. Be to, nustačius šiek tiek didesnį nei normalus PSA kiekį, būtų galima apsaugoti 60-70 metų vyrus nuo nereikalingų kontrolinių tyrimų. Galima vertinti du vienas paskui kitą atliktus PSA tyrimus. Tuomet vertinamas ne pats kiekis, o PSA kitimas, ir tai leidžia įtarti vėžinį procesą net esant normaliam PSA kiekiui kraujyje. Jei kiekis padidėja daugiau nei 0,75 ng/ml, reikia atlikti prostatos biopsiją [1,3]. Amerikos vėžio asociacija rekomenduoja: jei PSA randama daugiau nei 4 mg/l, reikia atlikti transrektalinį ultragarsinį tyrimą ir biopsiją [2]; jei mažiau nei 10 mg/l, yra didelė tikimybė, kad vėžinis procesas dar neišplitęs už liaukos ribų ir radikali prostatektomija bus efektyvi.

Kai PSA kiekis kraujyje yra tarp normos ir patologijos, dažniausiai tarp 4 ir 10 ng/ml, reikia tirti laisvų PSA molekulių ir sujungtų su plazmos baltymu PSA molekulių santykį.

PSA yra proteazė, todėl vos tik patekusi į kraujotaką, ji greitai reaguoja su įvairiais proteazių inhibitoriais, tarp jų a1-antichimotripsinu bei a2-makroglobulinu. Tik nedidelė PSA dalis kraujo serume lieka laisva. PSA molekulės, sujungtos a2-makroglobulino, visiškai “paslepiamos” šiame junginyje ir jų kiekio imunologiniais tyrimais nustatyti neįmanoma. Nustatomos sujungtos su a1-antichimotripsimu PSA molekulės, dar vadinamos PSA-ACT [2]. Naudojantis šiuolaikiniais monokloniniais antikūnais, galima nustatyti įvairias PSA subfrakcijas. Šie tyrimo metodai padėjo nustatyti, kad sergant prostatos vėžiu, serume laisvo PSA kiekis būna mažesnis nei sergant gerybine prostatos hiperplazija [1, 2]. Tiriant laisvo ir sujungto su baltymu PSA santykį, nereikalingų prostatos biopsijų skaičių galima sumažinti 20 proc.

Progresuojant vėžiui, be PSA, į kraujotaką gali patekti ir kitokių medžiagų ar kisti jų koncentracija kraujyje. Šios medžiagos ir yra tolimesnis tyrimų pagrindas norint nustatyti prostatos vėžio progresavimą ar net tiriant polinkį sirgti prostatos vėžiu. Pavyzdžiui, šiuo metu tiriama, ar padidėjusi molekulės, vadinamos insuliną primenančiu augimo faktoriumi 1, koncentracija kraujyje gali būti perspėjantis požymis, kad vystosi prostatos vėžys arba yra padidėjusi rizika juo susirgti. 1 lentelėje parodyti tyrimai, atliekami tiriant prostatos vėžiu sergančius ligonius.

Daugiausiai vilčių teikiantis naujas tyrimo metodas yra žmogaus liaukų kalikreinas (hK2). Tai taip pat proteazė, panaši į PSA. hK2 sąlyginai specifiškas prostatos ląstelėms ir tyrėjai pastebėjo, kad prostatos navikinės ląstelės jo gamina daug daugiau nei normalus prostatos audinys ar prostatos ląstelės sergant gerybine prostatos hiperplazija. Nors vien tik hK2 nėra geresnis žymuo, nei PSA, tačiau hK2 santykis su laisvu PSA serume sergant prostatos vėžiu būna daug didesnis nei esant gerybinei prostatos hiperplazijai. Šį tyrimą rekomenduojama atlikti vyrams, kuriems yra padidėjusi rizika
sirgti prostatos vėžiu ir kurių PSA nedaug padidėjęs (3-5 mg/l) [2].

Kitas paskutiniu metu tiriamas diagnostikos metodas yra prostatos vėžio ląstelių nustatymas cirkuliuojančiame kraujyje, naudojant atvirkštinės transkripcijos polimerazės grandininę reakciją (AT-PGR) PSA mRNR, prostatos specifiniam membranos antigenui arba hK2. Tik kol kas neaišku, kaip toks vėžinių ląstelių nustatymas kraujyje gali padėti gydytojui pasirinkti tolimesnę gydymo taktiką.

Taip pat reikia pažymėti, kad, be naviko žymenų, tolimesnei prognozei reikšmingas atidus klinikinis histologinis ištyrimas. Tolimesnei po gydymo prognozei įvertinti labai svarbi Gleason’o gradacijos sistema, limfmazgių būklė, rezekcinių kraštų būklė, PSA kiekis prieš operaciją, naviko tūris, klinikinė kategorija, auglio riba nuo prostatos viršūnės, ar pažeisti greta prostatos esantys audiniai, ar peraugta kapsulė, sėklinės pūslelės, šlapimo pūslės trikampis ir kaklelis. Įvertinęs visus šiuos duomenis, gydytojas gali sugrupuoti ligonius į didelės ir mažos tikimybės recidyvo grupes [2].

Genetikai taip pat ieško genų, kurie gali lemti prostatos vėžio atsiradimą. Jau nustatyta, kad moterų, turinčių BRCA1 geną (genas, lemiantis krūties vėžio atsiradimą), broliams ir sūnums randamas mutavęs BRCA1 genas, kuris, manoma, padidina riziką susirgti prostatos vėžiu [1].

Nustačius, kad ligonis serga prostatos vėžiu, reikia tiksliai įvertinti jo išplitimą (stadiją), nes nuo to priklauso gydymas. Dažniausiai naudojami tyrimo metodai neleidžia tiksliai įvertinti, kiek prostatos audinio apėmęs vėžinis procesas ir ar pažeisti sritiniai limfmazgiai, taip pat ar yra tolimųjų metastazių. Tačiau naudojant šiuolaikinius tyrimo metodus: kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tyrimą, galima tiksliai įvertinti prostatos vėžio stadiją. Šiuo metu plačiausiai naudojama ir laikoma pakankamai tikslia TNM klasifikacija.

Pirminis navikas (T) skiriamas į keturias stadijas: T1 – navikas nustatomas tik mikroskopiškai ir jo negalima apčiuopti tiriant pro tiesiąją žarną; T2 – čiuopiamas auglys, kuris neišplitęs už prostatos ribų; T3 – navikas išplitęs į aplinkinį jungiamąjį audinį ar į sėklines pūsleles; T4 – dar labiau išplitęs navikas. 2 lentelėje pavaizduotos TNM klasifikacijos stadijos ir atsižvelgiant į jas skiriamas gydymas [1].

Jei navikas neišplitęs už prostatos ribų, t.y. T1 ir T2 stadijos, paprastai atliekama prostatektomija. Taip pat šios stadijos navikas gali būti gydomas lokaliu spinduliniu gydymu ar abu minėtus metodus derinant su sistemine hormonų terapija. Gydymas hormonais paremtas faktu, kad vyriškas hormonas testosteronas skatina navikinio audinio augimą. Galimi du gydymo hormonais metodai: sustabdyti androgenų gamybą organizme arba užblokuoti prostatos ląsteles nuo testosterono poveikio [1]. Neturėdamos nuolatinės hormonų stimuliacijos, vėžio ląstelės žūva, tačiau hormonų terapija, galinti sumažinti vėžio masę, niekada nepagydys naviko, kuris čiuopiamas pro tiesiąją žarną.

Daugelis tyrimų padėjo įrodyti, kad chirurginė prostatektomija lieka auksinis standartas gydant neišplitusį už organų ribų prostatos vėžį [5].

Kai navikas išplitęs už prostatos ribų (T3 ir T4 stadijos), radikaliai pašalinti viso navikinio audinio operuojant praktiškai neįmanoma, todėl pirmiausia reikėtų rinktis spindulinį gydymą. Spindulinis gydymas taip pat derinamas su hormonų terapija. Gydant tokiais metodais, gaunamas pakankamai geras išgyvenamumo rezultatas, tačiau kuo didesnis navikas, tuo jis atsparesnis spinduliniam gydymui ir vaistams. Be to, esant dideliam navikui, jau gali būti makroskopiškai nenustatomos (mikroskopinės) metastazės kituose organuose [1, 6].



Deja, šiuo metu egzistuojantys gydymo metodai negali pagydyti tolimųjų metastazių. Kai nustatomos tolimosios metastazės, skiriamas gyvenimą prailginantis ir simptomus palengvinantis gydymas. Svarbiausia lieka gydymas antiandrogenais, nes hormonų terapija sumažina naviko masę. Baigus antiandrogenų gydymo kursą, toliau gydoma estrogenais, aromatazės inhibitoriais. Hormonams atsparūs navikai gydomi citotoksiniais vaistais. Jei yra metastazių kauluose, galima skirti lokalų išorinį spindulinį gydymą, bifosfonatų, stroncio 89 ar samario 153, kurie palengvina kaulų skausmus [6].

Prieš pradedant gydyti labai svarbu tiksliai nustatyti vėžio stadiją, nes kiekvienas gydymo metodas turi savo šalutinių poveikių ir galimų komplikacijų. Pavyzdžiui, operacija ir lokalus spindulinis gydymas gali pažeisti šlapimo takus ir nervus, todėl gali atsirasti impotencija. Gydymas hormonais sukelia impotenciją, feminizaciją, karščio pylimus, libido netekimą, sumažėja energija, retėja kaulai (3 lentelė).

Šlapimo pūslės vėžys

Dauguma navikų yra vadinami pagal kūno dalį (arba ląstelių rūšį), kurioje jie susiformuoja. Apie 90% šlapimo pūslės navikų atsiranda pūslę išklojančiose ląstelėse ir, jei neperauga gilesnių pūslės sienelės sluoksnių, yra vadinami paviršiniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais pūslės paviršinėse gleivinės ląstelėse prasidėjęs vėžys gali prasiskverbti į pūslės sienelių raumenis. Toks invazinis vėžys gali peraugti šlapimo pūslės sieneles ir pasklisti į kitus organus. Šlapimo pūslės
ląstelių galima aptikti ir aplink pūslę esančiuose limfmazgiuose. Jei taip atsitinka vėžio ląstelės gali pasklisti į kitus limfmazgius ir toliau esančius organus, pavyzdžiui, plaučius, sudarydamos juose šlapimo pūslės vėžio metastazes.

Simptomai:

kraujas šlapime (spalva – nuo rusvos iki ryškiai raudonos);

skausmas šlapinantis;

dažnas šlapinimasis arba noras šlapintis ir šlapimo neišsiskyrimas.

Žinoma, šitie simptomai dar nereiškia, kad sergama pūslės vėžiu. Jie gali atsirasti dėl infekcijos, gėrybinių navikų, akmenų pūslėje ir kitokių priežasčių. Tik gydytojas, atlikęs atitinkamus tyrimus, gali nustatyti diagnozę.

Rizikos faktoriai. Svarbiausi šlapimo pūslės vėžio rizikos faktoriai yra:

Rūkymas. Rūkoriai serga šlapimo pūslės vėžiu du-tris kartus dažniau negu nerūkantys.

Profesinė rizika. Žmonės, kurių darbo aplinkoje yra kancerogenų turi didesnę tikimybę susirgti pūslės vėžiu. Padidintos rizikos profesijoms priklauso dirbantieji chemijos, gumos, odos pramonėje, metalurgijos, dažų, tekstilės pramonėje, spaustuvininkai, mašinistai, sunkvežimių vairuotojai.

Kas yra vėžys?

Vėžiu vadinami apie 100 skirtingų susirgimų. Vėžiu susergama kai ląstelės ima elgtis nenormaliai ir pradeda nekontroliuojamai daugintis. Visi kūno organai sudaryti iš ląstelių, ląstelės dauginasi dalydamosis tik tada, kai to reikia. Šis tikslus vyksmas palaiko gerą mūsų organizmo būklę. Jei ląstelės ima daugintis, kai to dar nereikia, susidaro perteklinė audinio masė. Šis perteklinis audinys, vadinamas naviku, gali būti gėrybinis arba piktybinis.

Gėrybiniai navikai nėra vėžys. Jie gali būti pašalinami ir dažniausiai daugiau nesikartoja. Gėrybinių navikų ląstelės neplinta į kitas kūno vietas. Šie navikai paprastai nekelia pavojaus gyvybei.

Piktybiniai navikai – tai vėžio liga. Vėžio ląstelės skverbiasi ir žaloja aplinkinius audinius ir organus. Jos gali ištrūkti iš piktybinio naviko ir patekti į kraujotaką arba limfinę sistemą. Tokiu būdu navikinės ląstelės iš pirminio naviko kraujagyslėmis ir limfagyslėmis pasklinda į kitus organus. Atokiai nuo pirminio naviko išsiplėtoję navikai vadinami metastazėmis.

Navikai vadinami pagal ląstelių rūšį arba organą, kuriame jie prasideda. Kai vėžys pasklinda, naujai atsiradęs navikas sudarytas iš tokių pat pakitusių ląstelių ir vadinamas taip pat, kaip ir pirminis navikas. Pavyzdžiui, jei plaučių vėžys metastazuoja į kepenis, vėžio ląstelės kepenyse yra plaučių vėžio ląstelės. Liga vadinama metastatiniu plaučių vėžiu (o ne kepenų vėžiu).

Vėžio simptomai

Nors ir neturite jokių problemų, reikėtų reguliariai tikrintis sveikatą. Turėtumėte žinoti, kad su vėžiu gali būti susiję tokie simptomai: pakitimai žarnyno ar šlapimo pūslės veikloje, neįprastas kraujavimas arba išskyros, neužgyjanti žaizda, sustorėjimas ar gumbelis krūtyje ar kitoje kūno vietoje, nevirškinimas ar sunkumai ryjant, pokyčiai karpose ar apgamuose, įkyrus kosulys ar užkimimas. Žinoma, šie simptomai nebūtinai rodo vėžį; jie gali atsirasti dėl mažiau pavojingų susirgimų. Tik gydytojas gali nustatyti diagnozę, todėl, vos pastebėję minėtus pokyčius, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Nelaukite, kol pajusite skausmą – ankstyvas vėžys paprastai nesukelia skausmo.

Diagnozė

Jei pastebėjote vėžiui būdingus simptomus, gydytojas jus apžiūrės, išstudijuos jūsų ligos istoriją ir nukreips įvairiems tyrimams. Tai galėtų būti: vaizdinimo procedūros, kurios parodo įvairių kūno sričių vidinį vaizdą; endoskopija, leidžianti gydytojui tiesiogiai pamatyti atskirus organus; laboratoriniai tyrimai. Dažnai gydytojas taip pat nurodo atlikti biopsiją – procedūrą, kurios metu išpjaunamas gyvo audinio gabaliukas. Patologas apžiūri tą gabaliuką per mikroskopą ir nustato, ar yra vėžio ląstelių.

Laboratoriniai tyrimai

Specifinių vėžio žymenų nei kraujyje, nei šlapime nėra, tačiau kraujo ir šlapimo analizės duomenys gali suteikti daug vertingos netiesioginės informacijos. Jei pacientas serga vėžiu, laboratoriai tyrimai parodys ligos poveikį organizmui. Atskirais atvejais atliekami specialūs tyrimai, padedantys nustatyti tam tikras medžiagas kraujyje, šlapime, kituose kūno skysčiuose ar navikiniame audinyje. Jei žmogus serga vėžiu, tų medžiagų kiekiai gali būti nenormaliai dideli. Kai kurių organų išskyros, pavyzdžiui, skrepliai specialiai paruošus tiriami mikroskopu seikiant nustatyti juose pakitusias organo ląsteles. Tai citologinis tyrimas

Ligos stadijos

Jei diagnozuojamas vėžys, gydytojas turi žinoti ligos stadiją, t.y. kiek liga pažengusi. Jis gali pasiūlyti papildomus tyrimus, kurie padėtų nustatyti, ar navikas pasklidęs į kitas kūno vietas. Visuomet tikrinama, ar šalia naviko esančiuose limfmazgiuose yra vėžio ląstelių. Jei jų randama, galima manyti, kad navikas pasklidęs į kitus organus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2371 žodžiai iš 7755 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.