Vidaus ligos
5 (100%) 1 vote

Vidaus ligos

Ligonio nusiskundimai, jų rūšys, apibūdinimas.

Susipažinę su pacientu, pirmiausiai klausiame – “Kuo Jūs skundžiatės?”

Nusiskundimai gali būti trijų tipų:

· Skausmas.

· Funkciniai nusiskundimai.

· Morfologiniai nusiskundimai.

Esant skausmui, būtina nustatyti:

ü Lokalizaciją.

ü Iradiaciją (plitimas).

ü Pobūdį (pvz., bukas ar aštrus).

ü Intensyvumą (silpnas, vidutinis, stiprus, labai stiprus, nepakeliamas).

ü Laikotarpį ir aplinkybes, kada atsirado skausmas bei trukmę.

ü Faktorius, kurie palengvina ar pasunkina skausmą.

ü Požymius, kurie lydi skausmą.

Funkcinio pobūdžio nusiskundimai atspindi sutrikusią organų funkciją. Sutrikusią kvėpavimo sistemos funkciją atspindi dusulys, kosulys, skrepliavimas, kraujo atkosėjimas. Sutrikusią žarnyno funkciją atspindi viduriavimas, vidurių pūtimas, apetito stoka, vėmimas, vidurių užkietėjimas ir kt.

Morfologinio pobūdžio nusiskundimai gali būti šie:

ü Darinio atsiradimas kurioje nors kūno vietoje (pvz., kirkšnies išvaržai būdingas minkšto darinio atsiradimas kirkšnyje, navikų metastazėms į supraklavikulinius limfmazgius būdingi kieti, nepaslankūs limfmazgiai) ir kt.

ü Pakitusi sąnarių, kaulų forma ir dydis.

ü Organo didėjimas ir stambėjimas (liežuvio, galūnių didėjimas, veido bruožų stambėjimas būdingas akromegalijai).

ü Odos ir gleivinių spalvos pasikeitimas ( pvz., ryškus odos ir gleivinių blyškumas būdingas mažakraujystei).

Ligos anamnezė

Ligos anamnezė – tai nusiskundimų chronologinė seka, jų kitimo pobūdis.

Ligos anamnezės yra šios sudėtinės dalys:

· Būklė prieš atsirandant ligos požymiams

· Kada ir kaip liga prasidėjo.

· Kokiomis aplinkybėmis ir kokios buvo priežastys.

· Kokia buvo ligos eiga.

· Kokiose gydymo įstaigose pacientas buvo tirtas ir kokie gydymo rezultatai.

· Kaip ligonis buvo gydytas ir kokie gydymo rezultatai.

· Pastarojo kreipimosi į gydytoją priežastis.

Visi duomenys apie paciento ligą priskiriami ligos anamnezei. Laboratoriniai, radiologiniai, instrumentiniai tyrimai, atlikti ankstesnių hospitalizacijų ar ambulatorinių apsilankymų metu – taip pat priskiriami ligos istorijai.

Sąmonės sutrikimai, priežastys

Ligonio sąmonė įvertinama:

· pokalbiu.

· vyzdžių ir kelių refleksų patikrinimu.

Akių vyzdžių refleksai nustatomi pašviečiant į akis žibintuvėliu arba delnais pridengiant ligonio akis (dešine ranka kairiąją ligonio akį, kairiąja – dešinę) ir 1-2 sekundę palaikius, rankos pakeliamos. Reaguojantys vyzdžiai tamsoje turi išsiplėsti, šviesoje – atitraukus rankas, susiaurėti. Kelio girnelės refleksas tikrinamas neurologiniu plaktuku ar delno kraštu stuktelėjus į apatinę kelio girnelės dalį, laikant kojas atpalaiduotas, truputį sulenktas.

Sąmonė gali būti aiški ir sutrikusi. Galimi keturi sąmonės autrikimo laipsniai:

Ų Dezorientacija (pritemusi sąmonė) – su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako pavėluotai, sunkiai orientuojasi savyje, laike ir erdvėje.

Ų Stuporas – ligonis giliai miega, o pažadintas nerišliai ir neadekvačiai atsako į klausimus. Vyzdžių ir kelių refleksai normalūs.

Ų Soporas – miega neprižadinami, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka.

Ų Koma – miega neprižadinamai, išnykę vyzdžių ir kelių refleksai. Sąmonė gali sutrikti dėl smegenų pažeidimo bei sutrikus gyvybiškai svarbių organų funkcijai.

Yra penkios pagrindinės smegenų pažeidimo priežastys:

1. Smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ir hemoraginis insultas).

2. Smegenų traumos (komocija, kontūzija, kompresija).

3. Toksinių medžiagų poveikis

1) egzogeniniai toksinai (alkoholis, medikamentai).

2) endogeniniai toksinai (ketoacidozė, uremija, kepenų-funkcijos nepakankamumas).

4. Smegenų infekcijos (meningitai, encefalitai).

5. Smegenų navikai.

Sąmonė gali sutrikti dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo.

Ligonio padėtis, variantai, semiotinės reikšmės

Ligonio padėtis įvertinama, atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jos priimtinumą, t.y. kuri nors kūno padėtis pacientui yra patogiausia.

Aktyvi padėtis dar yra skirstoma:

Ų aktyvi laisva – pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį;

Ų aktyvi priverstinė – pacientui pakeisti kūno padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia kuri nors viena kūno padėtis.

Pasyvi padėtis – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties (nesąmoningi ligoniai, po insultų, esant galūnių paralyžiams ir t.t.).

Aktyvi priverstinė padėtis dar yra skirstoma:

Ų sėdima;

Ų gulima (nugarinė, šoninė, pilvinė);

Ų klūpima.

Priverstinė sėdima padėtis būdinga bronchinės astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai. Atsisėdus pagerinama pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos diafragmai judėti, padidėja plaučių kvėpuojamasis paviršius.

Ligoniai, sergantys peritonitu, apendicitu, paprastai guli ant nugaros. Esant tokiai kūno padėčiai, mažiau dirginama pilvaplėvė, ligoniai jaučia mažesnį skausmą.

Priverstinė šoninė padėtis būdinga ligoniams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis: a) esant pleuros lapelių dirginimui (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinės kvėpavimo sistemos ligos (bronchektazės, plaučių
abscesas). Ligoniai paprastai guli ant nesveiko šono.

Priverstinė pilvinė padėtis būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, esant praguloms nugaros, kryžkaulio srityje.

Priverstinė klūpima padėtis (kelių-alkūnių) būdinga eksudaciniam perikarditui.

Cianozė, rūšys, semiotika

Odos melsvumas (cianozė) gali būti:

1. Vietinis.

2. Bendrinis.

Vietinė cianozė gali būti veide, kakle, galūnėse ir atspindi venų obstrukcijos požymis. Veido ir kaklo cianozė, lydima išsiplėtusių paviršinių venų krūtinės ląstos srityje, gali būti tarpuplaučio navikų atvejais. Kojų ryški cianozė gali būti tromboflebitų ir flebotrombozių atvejais.

Bendrinė cianozė yra skirstoma:

Ų Centrinė (šiltoji) cianozė būdinga plaučių ligoms.

Ų Periferinė (šaltoji) cianozė vystosi sulėtėjus kraujotakai (būdinga širdies ligoms, vystantis širdies nepakankamumui).

Yra skiriamos 4-ios grupės priežasčių, sąlygojančių bendrinę cianozę:

1. Sumažėjus deguonies pasisavinimui iš aplinkos plaučių alveolėse ( plaučių emfizema, pneumosklerozė, pneumonija).

2. Esant dešiniosios širdies nepakankamumui (mitralinė stenozė, lėtinė plautinė širdis).

3. Įgimtos širdies ydos, dėl kurių veninis kraujas pro patologinę jungtį patenka į arterinę sistemą (atviras Botalo latakas, aortos dekstropozicija).

4. Apsinuodijus kraujo nuodais, paverčiančiais hemoglobiną methemoglobinu (nitritai ir nitratai, anilinas, fenacetinas ir kt.).

Pabrinkimai, rūšys, priežastys

Norint įvertinti pabrinkimus, įspaudžiame duobelę. Duobelę bandome įspausti pėdose – dorsaliniame paviršiuje, kulkšnų – medialiniame paviršiuje, blauzdų – priekiniame paviršiuje.

Pėdų ir blauzdų paviršiuje duobelę bandome padaryti smiliumi arba didžiuoju pirštu. Kulkšnų medialiniame paviršiuje duobeles bandome padaryti 2-4 pirštais bandydami blauzdą apimti dešiniąją plaštaka. Įspaudę duobelę, pirštus palaikome – 5-6 sekundes. Normos atvejais duobelė tuojau pat išnyksta, oda išsilygina. Pabrinkimų atvejais duobelė išlieka.

Pabrinkimai yra skirstomi į:

1. Vietinius.

2. Bendrinius.

Dažniausios vietinio pabrinkimo priežastys yra šios:

Ų Kliūtis, trukdanti veniniam kraujui nutekėti (naviko kompresija į veną, venų trombozė ar uždegimas).

Ų Vietinis uždegimas, pvz., sąnario.

Ų Alerginis odos pabrinkimas.

Bendrinis pabrinkimas pasireiškia visame kūne, tačiau dažniausiai galūnėse ir veide.

Bendrinio pabrinkimo priežastys:

v Širdies nepakankamumas (dažniausiai pasireiškia kojose). Mechanizmas – hidrostatinio slėgio venose padidėjimas.

v Inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai pasireiškia veide. Mechanizmas – skysčių ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimas.

v Hipoalbuminemija. Pasireiškia visame kūne. Mechanizmas – plazmos onkotinio slėgio sumažėjimas. Hipoalbuminemija išsivysto badavimo, kepenų cirozių, nefrotinio sindromo atvejais.

Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis apklausa (rizikos veiksniai, nusiskundimai, jų charakteristika, semiotika)

Apklausa yra vienas svarbiausių kvėpavimo sistemos tyrimų. Pacientui užduodame šiuos šešis klausimus:

1. ar jo organizmą neveikė rizikos faktoriai

2. ar nekosi

3. ar neskrepliuoja

4. ar neatkosi kraujo

5. ar nevargina krūtinės ląstos skausmai

6. ar nedusina.

Rizikos veiksniai

Detalizuojame klausimą – ar paciento organizmą neveikė rizikos veiksniai:

v rūkymas

v kontaktas su oro teršalais

v profesinės žalingos medžiagos

v alergenai

v peršalimai

v bloga mityba.

Jei pacientas atsako, kad rūko , ar yra rūkęs anksčiau – būtina patikslinti:

ą Kiek cigarečių vidutiniškai surūko ar surūkydavo.

ą Kiek metų turėdamas pradėjo rūkyti.

ą Kiek metų pacientas rūko ar rūkė.

Turėdami šiuos duomenis, apskaičiuojame, kiek cigarečių pacientas yra surūkęs. Jeigu pacientas surūko po pokelį cigarečių per dieną, tai per metus surūko apie 7 000 cigarečių. Rūkaliams, kurie yra surūkę iki 100 000 cigarečių, LOPL rizika padidėja tris kartus, 100 000-200 000 – 4 kartus, > 200 000 cigarečių – apie 10 kartų.

Toliau pokalbio metu išsiaiškiname, kokios yra tiriamojo darbo ir gyvenimo sąlygos.

Klausiame:

· Ar nedulkėta darbo ir gyvenamojo būsto aplinka.

· Ar nėra kontakto su chemikalais.

· Ar nėra kontakto su alerginėmis medžiagomis (žiedadulkės, buitiniai alergenai).

Dulkėta aplinka bei chemikalai gali sąlygoti LOPL vystymąsi. Buitiniai alergenai, žiedadulkės, chemikalai gali būti egzogeninės bronchinės astmos priežastis.

Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis auskultacija (metodika, normalūs kvėpavimo garsai)

Plaučiai auskultuojami stetoskopu arba fonendoskopu. Stetoskopas neturi garsą stiprinančio įrenginio. Fonendoskopas turi membraną, kuri sustiprina garsą. Indikuotina auskultuoti stetoskopu šiais atvejais.

1. Plaukuotas krūtinės paviršius (plaukų krebždėjimas gali imituoti patologinius garsus).

2. Liesa, kaulėta krūtinės ląsta – fonendoskopo negalime glaudžiai prispausti prie krūtinės paviršiaus.

Plaučių auskultacijos metodika:

1. Stetoskopo ar fonendoskopo paviršius turi būti šiltas (jeigu šaltas – prieš auskultuodami sušildome rankomis.

2. Paprašome ligonio giliai pakvėpuoti per burną.

3. Stetoskopo varpelį ar fonendoskopo membraną glaudžiai pridedame prie
ląstos paviršiaus ir laikome dviem pirštais

4. Stetoskopas ar fonendoskopas vienoje vietoje laikomas tol, kol tiriamasis asmuo du katus įkvepia ir iškvepia; po to perkeliamas į kitą vietą.

5. Klausomi ir įvertinami įkvėpimo ir iškvėpimo fazės metu girdimi garsai, jų pobūdis, trukmė; nustatome, ar garsai geriau girdimi įkvepiant ar iškvepiant.

6. Plaučiai auskultuojami tuose taškuose, kaip ir atliekant palyginamąją perkusiją – iš pradžių priekyje, pradedant nuo viršūnių, toliau šonuose ir nugaroje.

7. Nustatome kvėpavimo pobūdį ir pašalinius ūžesius.

8. Auskultuojant nugarą, rankos priekyje sukryžiuojamos, kad atitoltų mentės.

Plaučių auskultacijos etapai:

1. Kvėpavimo garso įvertinimas.

2. Patologinių garsų įvertinimas.

3. Auskultacija forsuoto iškvėpimo metu. Ligonio paprašome įkvėpti ir staiga iškvėpti. Forsuoto iškvėpimo metu auskultuojame tarpumentyje. Forsuotas iškvėpimas sergantiesiems bronchine astma gali išprovokuoti sausų švilpiančių karkalų atsiradimą.

4. Jeigu nustatome patologinių garsų, tiriame bronchofoniją. Bronchofonija – tai krūtinės ląstos auskultavimas, kai ligonis šnabžda ar kalba (šnabždesio arba kalbos auskultavimas).Tiriame visame plaučių plote, simetriškose vietose: iš pradžių priekiniuose, paskui šoniniuose ir nugariniuose paviršiuose. Ligonio prašoma kelis kartus pašnabždomis žemu balsu ištarti “trisdešimt trys”.

Auskultuodami turime prisiminti 3 svarbius oro judėjimo kvėpavimo takuose principus:

1. Alveolės (plaučių audinys) veikia kaip filtras, silpninantis garsą, susidariusį gerklose, trachėjoje, bronchuose.

2. Plaučių audinio konsolidacija pagerina garso plitimo sąlygas.

3. Kuo patologinis židinys toliau nuo fonendoskopo membranos ar stetoskopo, tuo mažiau šansų išgirsti patologinius garsus.

Normalūs kvėpavimo garsai

1. Bronchinis.

2. Bronchovezikulinis.

3. Vezikulinis.

4. Trachėjinis.

Bronchinis – tai skardus garsas, susidarantis gerklose, girdimas ties trachėja iš priekio ir tarp menčių III-IV krūtinės slankstelio aukštyje.

Bronchovezikulinis kvėpavimo garsas yra bronchinio ir vezikulinio garsų derinys. Girdimas dviejose vietose:

Priekyje I ir II-ame tarpšonkauliniame tarpe.

Nugaroje – tarp menčių.

Vezikulinis – tai švelnus, žemas garsas. Anksčiau buvo manoma, kad šis garsas susidaro orui patenkant į alveoles ir smulkiuosius bronchus. Pastaruoju metu nustatyta, kad plaučių audinys atlieka filtro vaidmenį ir susilpnina garsą, susidariusį bronchuose. Vezikulinio kvėpavimo inspiracija gerokai ilgesnė už ekspiraciją (3:1). Vezikulinis kvėpavimas girdimas visuose klausymosi taškose, išskyrus ten, kur girdimas bronchinis ar bronchovezikulinis kvėpavimas.

Trachėjinis garsas girdimas ties ekstratorakaliniu trachėjos segmentu. Tai labai aukštas garsas.

Pašaliniai ūžesiai plaučiuose, jų semiotinės reikšmės

Patologiniai kvėpavimo garsai klasifikuojami, atsižvelgiant į garso trukmę ir pobūdį. Garsai, kurių trukmė ilgesnė nei 200 ms, vadinami užsitęsusiais, “muzikaliaisiais”. Garsai, kurių trukmė yra mažiau nei 20 ms, laikomi “nemuzikaliais”, trumpo skambėjimo garsai. Užsitęsę, “muzikalieji” garsai gali būti aukšto ir žemo tembro. Užsitęsę, “muzikalieji”, aukšto tembro garsai primena švilpimą, cypimą, o žemo tembro – pleuros gurgždėjimą.

Taigi užsitęsę (ilgai trunkantys) papildomi garsai klasifikuojami:

· Sausi karkalai (angl.” Wheezes”).

· Pleuros trinties garsas.

Trumpos trukmės garsai klasifikuojami:

· Drėgni karkalai.

· Krepitacija.

Sausi karkalai – tai švilpimą, cypimą ar birzgimą primenantis garsas. Jis susidaro dėl bronchų susiaurėjimo, sąlygojamo spazmo ir edemos. Sausi karkalai girdimi ir įkvėpimo, ir iškvėpimo metu. Sausų karkalų sumažėja po kosulio (jeigu pacientas gerai atsikosi).

Sausi karkalai dar klasifikuojasi pagal garso tembrą:

· Sausi švilpiantys ( > 400 Hz).

· Sausi birzgiantys ( < 200 Hz).

Sausi švilpiantys karkalai yra monofoninio pobūdžio. Jie labiausiai būdingi BA.

Sausi birzgiantys karkalai yra polifoninio pobūdžio. Jie labiausiai būdingi LOPL, lėtiniam bronchitui.

Drėgni karkalai susidaro orui einant pro skystą turinį – formuojasi oro pūslytės ir jos sproginėja, sukeldamos traškesį. Drėgni kakalai girdimi abiejų kvėpavimo fazių metu, bet geriau – įkvepiant.

Pagal trukmę drėgni karkalai klasifikuojami:

· Stambūs ( > 1 ms).

· Vidutiniai ( ~ 1 ms).

· Smulkūs ( < 1 ms).

Smulkūs karkalai susidaro smulkiuose bronchuose; vidutiniai – vidutiniuose, stambūs – stambiuose bronchuose ar ertmėse (kavernose).

Drėgni karkalai dar klasifikuojami pagal garso pobūdį:

· Skambūs.

· Neskambūs.

Kai garso plitimo sąlygos pagerėja, girdimi skambūs karkalai. Kai garso plitimo sąlygos nepakinta ar pablogėja, girdimi neskambūs karkalai.

Smulkūs neskambūs drėgni karkalai būdingi:

· Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumui.

· Intersticinei plaučių fibrozei.

Smulkūs ir vidutiniai skambūs karkalai būdingi:

· Pneumonijai.

· Infiltracinei TB.

Stambūs ir skambūs karkalai būdingi ertmėms:

· Kaverninė ir fibrokaverninė TB.

· Išsivalęs plaučių abscesas.

Esant pneumonijai, karkalai girdimi asimetriškai – tik vienoje krūtinės ląstos pusėje. Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumui
kad karkalai girdimi simetriškai – abipus plaučių pamate.

Apskritai dažniausios drėgnų karkalų priežastys yra šios:

1. Kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas.

2. Pneumonija.

3. Plaučių intersticinė fibrozė.

4. Alerginis alveolitas.

5. Bronchektazės.

6. Lėtinis bronchitas.

Krepitacija – tai smulkus traškesys, kuris atsiranda, esant alveolėse ir skysčio, ir oro. Tai švelnus, žemo tembro garsas, labai panašus į smulkius karkalus. Padeda atskirti tai, kad krepitacija girdima tik įkvepiant, o karkalai – abiejų kvėpavimo fazių metu. Kosulys krepitacijai įtakos neturi, o karkalų po kosulio sumažėja.

Kreptacijos priežastys:

· Krupinės pneumonijos pradžia (crepitatio indux) ir pabaiga (crepitatio redux).

· Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumas.

Pleuros trinties garsas – tai “sniego gurgždėjimą” primenantis garsas, girdimas abiejų kvėpavimo fazių metu. Jį sukelia pleuros lapelių uždegimas ir pasidengimas fibrinu (sausasis pleuritas).

Dažniausios priežastys:

· TB.

· Pneumonija.

· Uremija.

Pleuros trinties garsui būdinga:

1. Nekinta nuo kosulio.

2. Geriausiai girdimas pažastų srityje.

3. Geriau girdimas spaudžiant stetoskopą (suartinami pleuros lapeliai).

4. Gali būti apčiuopiamas.

5. Lydi pleurinio pobūdžio skausmai.

Susikaupus skysčiui pleuros ertmėje, pleuros trinties garsas išnyksta.

Bendrasis peršalimas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Ūminis bronchitas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Lėtinis bronchitas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.

Ligos priežastys:

Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan.

Simptomai:

· Dusulys

· Darbingumo sumažėjimas

· Gerklės skausmas

· Skausmas už krūtinkaulio

· Kosulys

· Skrepliavimas

· Nežymus karščiavimas

· Silpnumas

· Nuovargis

· Sloga

Ligos eiga:

Ūminio bronchito metu, kosulys pirmosiomis dienomis būna sausas, vėliau ligonis iškosti gleivingų ar gleivingai pūlingų skreplių. Lėtiniam bronchitui būdingas stiprėjantis kosulys: ligos pradžioje kosima ir skrepliuojama rytais, vėliau ir dieną; kosulys stiprėja, tampa varginančiu, ima trūkti oro. Ligonį vargina dusulys, stiprėjantis po fizinio krūvio, įkvėpus šalto oro, skausmas už krūtinkaulio, nedidelis karščiavimas (kūno temperatūra pakyla iki 38°C). Be to, ligonį vargina viršutinių kvėpavimo takų simptomai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas. Sergant bronchitu būdingi bendro negalavimo reiškiniai – prakaitavimas, greitas nuovargis, sumažėjęs darbingumas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2699 žodžiai iš 8873 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.