Turinys
• Keturioliktas amžius………………………………………………………..
• Feodalinė visuomenė……………………………………………………….
• Tamsumas ir prietarai………………………………………………………
• Gyvensena………………………………………………………………………
• Bažnyčios valdžia……………………………………………………………
• Vienuolės ir vienuoliai……………………………………………………..
• Bažnyčia ir valstybė…………………………………………………………
• Viduramžių miestas…………………………………………………………
• Viduramžių gatvė…………………………………………………………….
• Universitetai……………………………………………………………………
• Mokyklų atsiradimas………………………………………………………..
• Mokyklos……………………………………………………………………….
• Ligonių gydymas…………………………………………………………….
• Mirties triumfas……………………………………………………………….
• Turtuolių prabanga…………………………………………………………..
• Varguolių kančios……………………………………………………………
• Šventadienio procesija……………………………………………………..
• Sužadėtuvės…………………………………………………………………….
Keturioliktas amžius
V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.
Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Vakarų Europa tada buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.
Apie 1300 m. daug didelių miestų, tokių kaip Florencija Italijoje, Kelnas Vokietijoje, Gentas Flandrijoje pajungė savo įtakon aplinkinius kaimus ir tapo politiškai nepriklausomi. Šiaurės Europoje grupė miestų sudarė galingą prekybinę sąjungą, pavadintą Hanza.
Feodalinė visuomenė
Už miestų sienų Vakarų Europos viduramžių visuomenė rėmėsi feodaline sistema. Visuomenės viršūnėje buvo senjorai (stambieji žemvaldžiai), kurie už karo tarnybą skirdavo žemės riteriams. Riteriai mažais sklypeliais išnuomodavo žemę valstiečiams, o šie už tai ėjo lažą ir mokėjo duoklę. Daugelis valstiečių asmeniškai priklausė nuo riterių. Jie beveik neturėjo jokių teisių ir gyveno baisiame skurde ir varge.
Viduramžių visuomenėje vos viena kita moteris, tokia kaip Švedijos šv. Brigita (įspėjusi popiežių dėl ištvirkimo Bažnyčioje), turėjo įtaką. Valstybės ir visuomenės gyvenime viešpatavo vyrai, ir net toks kilnus žmogus kaip Paryžiaus meras savo žmonai liepia „elgtis kaip šuniui, klausyti šeimininko ir sekti paskui jį vizginant uodegą, net jeigu tas ir muša“. Moteriai netiko juoktis viešose vietose ar užsidengti veidą, nebent ji būtų buvus bjauri, o eidama gatve turėjo žiūrėti tik tiesiai nesižvalgant į šalis.
Katalikų bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga – gimdyti vaikus. Tai buvo labai pavojinga. Visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų, ir vaikų mirtį.
Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina pati eidavo į bažnyčią, kad „atšventintų“, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia.
Manoma, jog viduramžiais tėvai savo vaikų nemylėjo. Vis dėlto jie dainuodavo lopšines ir supdavo lopšį, o mirus vaikui, jo gedėdavo – juk viduramžiais du iš dešimties vaikų nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio.
Tamsumas ir prietarai
Arabų rašytojas papasakojo istoriją apie gydytoją, kurio prašė išgydyti riteriui pūlinį ant kojos ir moterį, sergančią džiova. Jis pradėjo gydyti – aptvarstė riteriui žaizdą ir paskyrė moteriai stiprinančią dietą. Staiga atsirado gydytojas europietis. „Šis žmogus visiškai neišmano, kaip gydyti tuos ligonius“, – pareiškė jis. Paėmęs kirvį, jis nukirto riteriui koją, ir šis netrukus mirė. Paskui paskelbė, kad moterį apsėdęs velnias, išėmė jai smegenis ištrynė jas druska. Moteris akimirksniu mirė. „Aš pasišalinau, sužinojęs apie mediciną tokių dalykų, kurių iki tol nė nenumaniau esant“, – stebėjosi arabų gydytojas. Palyginti su kaimynais musulmonais, Vakarų Europos žmonės buvo labai tamsūs ir atsilikę, tačiau nuolat
kariavo su jais, vadino juos „stabmeldžiais“, mat šie netikėjo Kristumi.
Žydai daugelio valdovų rūmuose ir miestų tarnybose buvo pageidaujami, nes jų religija leido jiems verstis palūkanomis (krikščionims „lupikauti“ draudė Bažnyčia). Tačiau jie privalėjo gyventi atskiruose miestų kvartaluose, apsuptuose aukštų mūro sienų, kad apsisaugotų nuo miestelėnų, kurie dažnai neteisingai juos kaltindavo, kad geria žmonių kraują, aukoja krikščionių vaikus ir užsiima juodąja magija. Tokios pat neapykantos susilaukdavo ir svetimšaliai pirkliai, juos dažnai apiplėšdavo, sumušdavo ar net nužudydavo.
Gyvensena
Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį XX a.: skalbimo mašinų, šaldytuvų, automobilių, lėktuvų, telefonų ir elektros, vaistų nuo skausmo ar antibiotikų – vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.
Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikia daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redžinaldą de Fristouną, kurio dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graimsbis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža.
Daugelyje Europos šalių per tardymus būdavo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. Kai 1317 m. seras Gilbertas Midltonas buvo pripažintas kaltas dėl Daremo vyskupo užpuolimo ir apiplėšimo, jį vilko miesto gatvėmis iki kartuvių, pakorė, dar gyvą ištraukė iš kilpos ir nukirto galvą. Galvą nugabeno į Londoną, o širdį čia pat sudegino. Tada kūnas buvo ketvirčiuotas ir keturios jo dalys pasiųstos į Niūkalsį, Jorką, Bristolį ir Devoną, o ten viešai rodomos kitiems įspėti.
Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai – baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337 – 1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. „Žmonės šneka ir tiki – atėjo pasaulio pabaiga“, – rašė italų kronikininkas.
Bažnyčios valdžia
Žmonės viduramžių Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose. Melsdavosi įvairiems šventiesiems: pavyzdžiui, šv. Antanui, kad šis padėtų rasti pamestus daiktus, šv. Mikalojui (Santa Klausui), kad globotų vaikus. Daugelis miestų turėjo savo šventuosius globėjus.
Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau – po mirties patekti į pragarą. Didikai ir turtingi pirkliai testamentais palikdavo pinigų kunigams, kad šie po mirties atlaikytų už juos mišias. Žmonės tikėjo, kad po mirties, net ir išvengus pragaro, jų dar laukia tūkstančiai metų skaistykloje, kur reiks apsivalyti nuo nuodėmių. Kai popiežius Bonifacas VIII paskelbė 1300 metus jubiliejiniais, du milijonai piligrimų patraukė į Romą, vildamiesi sutrumpinti buvimo skaistykloje laiką.
Vienuoliai ir vienuolės
Viduramžiais turtingieji jauniausią sūnų ar vieną iš dukterų dažnai atiduodavo į vienuolyną. Vienuolių gyvenimas susidėjo iš maldų, darbo ir mokslo: šešis kartus per dieną jie klausydavo mišių, o likusį laiką dirbo laukuose ir skaitė Bibliją. Jie duodavo įžadus gyventi skurde, paklusti abato ar abatės valiai ir visą gyvenimą nevesti ar netekėti.
XIII a., išaugus miestų įtakai, įsikūrė pranciškonų ir dominikonų ordinai. Vienuoliai nebebuvo užsidarę už vienuolynų sienų, bet gyveno tarp miestiečių, dalindavo išmaldą, slaugydavo ligonius ir sakydavo pamokslus. Kartais vienuolis sukeldavo šurmulį, kai, lydimas miestiečių minios, patraukdavo į žydų kvartalą atversti žydų į krikščionybę.
Bažnyčia ir valstybė
Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas.
Vienuoliai, vadinami infirmarais, prisižiūrėdavo apylinkėje invalidus, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami už šias paslaugas, karaliai ir didikai Bažnyčiai aukodavo žemių ir pinigų. Be to, Bažnyčia gaudavo dešimtinę valstiečių derliaus ir dešimtąją dalį pirklių pelno.
Dėl to Bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdami didelę kariuomenę iš savo dvarų žmonių. Kas būdavo įtariamas nesutinkąs su Bažnyčios mokymu, tą apšaukdavo eretiku ir sudegindavo ant laužo. 1302 m. popiežius Bonifacas VIII išleido bulę Unam sanctum, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems karaliams bei valdovams. Ta bulė skelbė, kad jei nori būti išganytas, turi nuolankiai
popiežiaus valiai: kas nepaklus, nepateks į dangų.