Viduramžiai
5 (100%) 1 vote

Viduramžiai

Turinys

Įvadas 3

Viduramžiai 3

Krikščionybė Europoje Viduramžiai 3

Viduramžių visuomenė ir miestai 4

Kultūra ir švietimas Viduramžiais 5 Viduramžių literatūra 7

Dantė 9

Dantės ,,Pragaras” 10

Išvados 11

Įvadas

Chronologiškai apibrėžti viduramžius yra gana sunku, nes jie įsiterpia tarp

antikos ir naujųjų amžių, t. y. tarp dviejų epochų. Šį periodą Europoje istorikai

skaičiuoja nuo Romos imperijos žlugimo 476 m. iki Amerikos atradimo

1429 m. Terminas viduramžiai italų humanistų buvo pasiūlytas XVII a. Viduramžiai

yra viena iš sunkiausiai interpretuojamų epochų ne tik dėl jos vidinio

sudėtingumo: kalbos, metafizikos ir dialektikos, bet ir dėl tyrinėtojų skirtingo

vertinimo. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa,

kitiems – tamsa. Tačiau visi sutaria, kad vienas iš svarbiausių tos epochos

požymių, suvienijęs Europą, yra krikščionybės priėmimas. Per visą tūkstantmetį

Bažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąją

kultūrą. Viduramžiška Europos mąstymo ir doktrinų vienovė yra

grindžiama krikščionišku tikėjimu. To laikotarpio etika apima moralės

filosofiją ir laimės sampratą. Moralės filosofijoje kalbama apie protą, apreiškimą,

dorybių sistemą ir žmogaus laisvą valią. Laimė yra siejama su amžinuoju

gyvenimu.Viduramžiai

Viduramžiais vadinamas laikotarpis nuo V a.(Vakarų Romos Imperijos žlugimas) iki XV a. (Renesanso atsiradimas). Šį terminą XV a. Pirmieji pavartojo italai. Viduramžiai smulkiau dar skirstomi į:

1) ankstyvuosius viduramžius (V-X a.);

2) vidurinius (arba brandžiuosius) viduramžius (XI-XIII a.);

3) vėlyvuosius viduramžius (XIV-XV a.).

Būdingi viduramžių laikotarpių bruožai:

1) ankstyvieji viduramžiai; jiems būdinga: V-X a. Europoje įsigali feodalinė santvarka; ekonomikos nuosmukis; gyventojų skaičiaus sumažėjimas ( dėl karų, tautų kraustymosi, maro); vyrauja romaninis stilius; vyrauja natūrinis ūkis, daugiau kaip 90 proc. žmonių gyvena kaimuose; Europoje egzistuoja tik 1 didelė ir stipri valstybė – Frankų valstybė (486m.); feodalinių santykių formavimasis ir įsigalėjimas; laikotarpio pabaigoje atsiranda daugiau valstybių visoje Europoje;

2) viduriniai viduramžiai; jiems būdinga: patobulėjus įrankiams išaugo žemės ūkio produkcijos gamyba; padaugėjo gyventojų; plėtėsi seni ir kūrėsi nauji miestai; vyrauja gotikinis stilius; auga mainai, plečiasi tarptautinė prekyba; XIII a. Susikuria Lietuvos valstybė; didžiausią galią pasiekė Katalikų bažnyčia; atsirado daugiau ir geriau organizuotų valstybių;

3) vėlyvieji viduramžiai; jiems būdinga: maro epidemijos, badas; gyventojų skaičiaus sumažėjimas; prekybos ir žemės ūkio sąstingis; ekonominiu ir kultūriniu Europos centru tapo Šiaurės Italijos miestai;Krikščionybė Europoje Viduramžiais

Krikščionybės plitimas Europoje. Kai žlugo Vakarų Romos Imperija, dauguma jos gyventojų buvo krikščionys. Pamažu krikščionybę perėmė ir barbarų gentys (vandalai ir gotai – IV a., frankai – V a., anglai ir Pirėnų pusiasalio tautos – VI-VIII a., vengrai, skandinavų kraštai ir slavai – IX-XII a., Baltijos šalių gyventojai – XIII-XIV a.).

Krikščionybės išplitimo ir įsigalėjimo priežastys:

1) universalumas;

2) patrauklumas, dvasinė galia;

3) sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.

Krikščionybę platino misionieriai. Kai kurių pagoniškų kunigaikščiai krikštydavosi savo noru, o tada popiežius karūnuodavo juos karaliais. Valdovai savo pavaldinius paprastai versdavo krikštytis jėga.

Krikščionybės įtaka Europos gyvenimui.

Įtaka kultūrai. Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčios ir vienuolynai buvo kultūros ir švietimo židiniai (mokyklos, knygų perrašinėjimas, kronikų rašymas ir kt.), todėl viduramžių kultūra iki XI a., kai ėmė kurtis universitetai, dar vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims, kurios buvo jai reikalingos. Be teigiamo, krikščionybė suvaidino ir neigiam vaidmenį: ji griežtai persekiojo ir baudė mokslininkus ir mąstytojus, kurių mokymas ar idėjos neatitiko bažnytinių dogmų.

Įtaka visuomenei. Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo ,,Dievo taiką”, ,,Dievo paliaubas” (tada karo veiksmai būdavo nutraukiami), taip pat jie ir patys vadovaudavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams (steigdavo ligonines, šelpdavo vargšus, našlaičius ir t.t). vienuoliai daug nusipelnė tobulinant amatus ir
žemės ūkį.

Įtaka ekonomikai. Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę. Daug pajamų jai davė simonijos (bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų ir su jomis susijusių turtų pirkimas ir pardavimas) ir indulgencijos (nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius vardu išduodavo Katalikų bažnyčią už pinigus).

Įtaka politikai. Stiprėjant ekonominiai galiai, stiprėjo ir politinė Bažnyčios galia. Nuo V a. Romos vyskupus pradėta vadinti popiežiais. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valstybių valdovus nuo Bažnyčios. Stiprindami savo valdžią, popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Lenkijos, Švedijos, ir Danijos karaliai. Politinę popiežiaus valdžią įtvirtino 756 m. Vidurio Italijoje (aplink Romos miestą) įkurta Popiežiaus valstybė. Ji gyvavo iki 1870 m., kai buvo suvienyta Italija.

Krikščionių bažnyčios skilimas. Prielaidų suskilti Krikščionių bažnyčia radosi dar 395 m., kai Romos Imperija buvo padalyta į dvi dalis. Šiose dalyse krikščionybė įgavo skirtingų bruožų. Iš jų svarbiausi:

1) žlugus Vakarų Romos Imperijai popiežius įgijo daugiau savarankiškumo, nes jo neberibojo imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus;

2) popiežius buvo vienintelis Katalikų bažnyčios vadovas, Konstantinopolio patriarchas turėjo dalytis valdžia dar su 3 patriarchais (Antiochijos, Aleksandrijos ir Jeruzalės);

3) katalikai teigė, kad Šv. Trejybę sudarantys Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šv. Dvasia yra lygūs, o stačiatikiai šios lygybės nepripažino;

4) bažnytinės katalikų apeigos būdavo atliekamos lotynų kalba, o stačiatikių – graikų kalba;

5) katalikų dvasininkai ir pasauliečiai priimdavo skirtingą komuniją, o stačiatikiai – vienodą;

6) katalikai žegnodavosi penkiais pirštais, o stačiatikiai – trejais.

Laikinų Krikščionių bažnyčios skilimų būta ne vieno, o galutinis įvyko 1054 m., kai Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas paskelbė vienas kitam anatemą (atskyrimą nuo Bažnyčios). Šis įvykis vadinamas schizma.

Viduramžių visuomenė ir miestai

Riteriai. Riteriais buvo vadinami sunkiaisiais ginklais ginkluoti raiti kariai, feodalai. Nuo IX a. Tarp senjorų ir vasalų susiklostė tam tikri ryšiai. Senjoras ir vasalas susisaistydavo iškilminga priesaika, vadinamuoju omažu: senjoras užsitikrindavo vasalo pagalbą, o vasalas – feodą iki gyvos galvos.

Feodo perdavimas vykdavo pagal tam tikrą ritualą, sudarytą iš 3 dalių:

1) atsidavimas – vasalas pasižada už gautą žemę senjorui;

2) priesaika – uždėjęs ranką ant Biblijos, vasalas prisiekia ištikimybę;

3) investitūra – senjoras įteikia vasalui kokį nors simbolį daiktą, reiškiantį feodo suteikimą.

Vasalų pareigos:

1) ištikimybė senjorui;

2) dalyvauti su senjoru karo žygyje;

3) nustatytais atvejais remti senjorą pinigais;

4) patarti senjorui, kai to reikia.

Jeigu vasalas blogai atliks savo pareigas, senjoras turi teisę atimti iš jo feodą.

Senjoro pareigos:

1) suteikti vasalui feodą;

2) ginti globoti vasalą.

Riteriai gyvendavo pilyse. Pagrindinis jų užsiėmimas būdavo karinė tarnyba savo senjorui, ji, beje, duodavo ir materialinę naudą. Taikos metu riteriai treniruodavosi, medžiodavo ir dalyvaudavo riterių turnyruose.

Valstiečiai. Viduramžiais jie sudarė apie 95% gyventojų. Iki XI a. Beveik visi valstiečiai tapo baudžiauninkais. Baudžiauninkai be savo senjoro leidimo neturėdavo teisės palikti žemės, senjoras galėdavo juos parduoti, išmainyti arba atiduoti su žeme, taip pat jis teisdavo savo baudžiauninkus. Valstiečiai gyvendavo labai vargingai.

Jų padėtis ėmė keistis sulig kryžiaus karais, kai dalis baudžiavinių valstiečių laisvę išsipirko, o daliai ji buvo suteikta. XV a. Pabaigoje dauguma Anglijos ir Prancūzijos valstiečių jau buvo laisvi. Valstiečiai ūkininkaudavo savo sklypuose, o už naudojimąsi žeme turėdavo atlikti šias prievoles senjorui:

1) eiti lažą (dirbti senjoro ūkyje);

2) mokėti natūrinę duoklę produktais ir gaminiais;

3) naudotis tik savo senjoro malūnu, vyno spaudimo presu ir kt. Ir už tai atlyginti.

Miestai ir miestiečių gyvenimas. Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo mažai. Vėliau jų atsirado daugiau. Manoma, kad miestų plėtrą lėmė gyvėjanti prekyba ir amatai. Nauji miestai kurdavosi prie feodalų pilių, upių perkėlų, prekybinių kelių kryžkelėse ir pan. [pirmuosius viduramžių miestus juosdavo apsauginis griovys, pylimas, vėliau – ir sienos (išprašių medinės, ilgainiui mūrinės). Miestai, įsikūrę feodalo žemėse, privalėdavo mokėti jiems duoklę. Miestiečiai būdavo asmeniškai laisvi. Sustiprėję miestai neretai pradėdavo kovoti su feodalais ir dažniausiai gaudavo laisvę (arba sumokėdavo feodalui išpirką, arba gaudavo iš karaliaus komunos teisę). Išsikovoję nepriklausomybę miestai steigdavo savivaldybes, turėdavo savo iždą, kariuomenę ir teismą. Miestui vadovaudavo miesto taryba, o šiai renkamas meras. Miesto taryba
posėdžiaudavo rotušėje. Viduramžių miestai tapdavo prekybos ir amatų centrais. Kultūra ir švietimas viduramžiais

Švietimas. Švietimą viduramžiais savo rankose laikė dvasininkai – labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis. Dauguma gyventojų buvo beraščiai arba mažaraščiai (net turtingieji ir karaliai).

Mokyklos. Augančiai Bažnyčios organizacijai reikėjo žmonių, mokančių skaityti, rašyti ir galinčių susikalbėti su kitų tautų žmonėmis. Pirmosios mokyklos kūrėsi prie vienuolynų ir bažnyčių. Jose buvo mokoma ,,7 laisvųjų menų”, reikalingų Bažnyčiai:

1) triviumas: lotynų kalbos gramatika, retorika, dialektika (diskusijų menas);

2) kvadriumas: geometrija, aritmetika, astronomija ir muzika.

Gausėjant miestų, buvo pradėtos kurti miesto mokyklos, išlaikomos miestiečių. XII a. Miestų mokyklos ėmė konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Miesto mokyklose daugiau dėmesio buvo skiriama pasaulietiniams dalykams ir, be ,,7 laisvųjų menų”, čia buvo dėstoma skaičiavimas, geografija, ir gamtos mokslai. 1179 m. Laterano bažnytinis susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvienos bažnyčios ir katedros. Jos pradėtos vadinti vyskupų (arba katedrų) mokyklomis. Kai kurios iš jų virto universitetais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1677 žodžiai iš 5464 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.