Viduramžiai krikščioniškoji istoriografija
5 (100%) 1 vote

Viduramžiai krikščioniškoji istoriografija

VIDURAMŽIAI: KRIKŠČIONIŠKOJI ISTORIOGRAFIJA

Istorijos statusas Viduramžių pasaulėžiūroje vertintinas labai prieštaringai. Anot E.Žilsono,krikščionybė atnešė naują žmogaus galutinių tikslų viziją. Ji nutraukė antikinės ciklinės laiko sampratos įvaizdį, jo vieton pateikdama naują – linijinį: žmonijos istorija prasideda su jos Sukūrimu ir pasiekia kertinį momentą – Dievo Įsikūnijimą žmogaus pavidalu. Tokia istorija turi pabaigą Paskutiniojo teismo dieną. Tokiu būdu laikas daugiau nebėra amžinybės išraiška. Istorija tampa keliu, vedančiu link žmonijos išganymo, link žemiškosios ir dangiškosios Jeruzalių susitikimo. Kai kurie tyrinėtojai, priešingai, yra įsitikinę, kad viduramžiškas mentalitetas nesugebėjo įsivaizduoti istoriją, kaip tapsmą ir laikėsi kiek pakitusios ciklinės sampratos – tai milenaristų, tikėjusių, kad prabėgus tūkstančiui metų po Jėzaus Kristaus Blogis įsišėlsta ir tik naujai sudaryta sutartis su Dievu leistų Gėriui įveikti Blogį naujam tūkstantmečiui, požiūris. Anot Georges Duby, kliunietis vienuolis Raoul’is Glaber, vienas iš reprezentatyviausių milenarizmo atstovų, buvo įsitikinęs, jog „istoriją valdo reguliarūs ritmai“, taigi praeities faktai jam ir kitiems tikintiesiems turėjo tarnauti kaip medžiaga apmastymams.

Taigi, krikščionybė pakeičia istorijos sampratą ir jos rašymo būdą. Ši tradicija nesutampa su viduramžiais – prasidėjusi vėlyvosios antikos laikais, ji, su išlygomis, tęsiasi iki pat 17 amžiaus, o kai kurios tendencijos išlieka iki pat mūsų dienų (A.J.Toynbee veikalai).

Prie judėjiškos Biblijos krikščionys pridūrė Naująjį Testamentą, seriją kanoninių tekstų, kuriuose yra istorinių duomenų apie Kristaus ir jo mokinių gyvenimą. Cezarėjos vyskupas Euzebijus (265? – 340) pratęsė šią tradiciją, parašydamas Bažnyčios istoriją, tuo pradėdamas krikščionišką istoriografiją. Savo veikale Chronologiniai kanonai jis maišė ir kartais sinchronizavo biblijinę ir „pagoniškąją“ chronologijas. Pvz., Abraomą jis laikė esant Asirijos karaliaus Nino amžininku. Toks chronologijų sutapatinimas rodo judėjų – krikščioniškosios ir graikų – romėnų kultūrų susimaišymą. Formos požiūriu pirmieji krikščionių istorikai dar sekė antikiniu stiliumi, tačiau jis primityvėjo.

Kaip žinia, 313 metais imperatoriaus Konstantino pasirašytas Milano ediktas sudarė sąlygas krikščionybės triumfui. Tačiau vėliau krikščioniškoji istorijos vizija nutraukė šių dviejų kultūrų ryšius. Teologijos, skelbiančios universalią evoliuciją, apšviesti krikščionys buvo įsitikinę, kad istorija turi prasmę (tikslą). Šią idėjų ir istoriografijos revoliuciją įvykdė šv. Aurelijus Augustinas ir Paulius Orosas 5 amžiaus pradžioje.

Kad galėtų atsikirsti pagonių filosofams, kurie dėl visų laikmečio nelaimių, ypač dėl Romos nusiaubimo 410 metais, kaltino krikščionis, Hipono vyskupas Augustinas (354 – 430) paprašė dvasininką Orosą surinkti įrodymus, paneigiančius šiuos kaltinimus. Taip gimė du kūriniai – šv. Augustino Apie Dievo miestą ir Oroso Istorija prieš pagonis, pirmieji atskleidę krikščionišką istorijos viziją. Dievo mieste šv. Augustinas tvirtino, kad po Abelio ir Kaino žemėje koegzistuoja glaudžiai susipynę du miestai: Dievo miestas, besiremiantis meile viešpačiui ir siekiantis dangiškojo išganymo, bei žemiškasis miestas, besiremiantis meile sau pačiam ir momentinės laimės paieška. Vien tik Dievas gali Paskutinio teismo dieną pasakyti, kas iš žmonių pelnys amžinąjį gyvenimą dangiškajame mieste. Taigi, šv. Augustinui istorija yra paslaptis. Orosui – priešingai. Ji gali būti pažinta. Priskirdamas pagonių polemistams jų manichėjinę viziją, jis faktiškai ją apverčia aukštyn kojomis. Jo istorija šlovina krikščioniškųjų laikų atėjimą; laike ir erdvėje ji nubrėžia sieną tarp gerųjų ir blogųjų. Taip atrandamas istorijos raktas, gimsta originali istoriografinė tradicija.

Kaip jau minėta, ji neapsiriboja vien tik viduramžiais. Providencialistinė istorijos interpretacija nusitęsia iki pat 17 amžiaus pabaigos, kai Bossuet parašys Diskursus apie visuotinę istoriją.

Chronologijos, prasidedančios nuo Adomo, klestėjo pradedant 15 amžiumi: garsiausia iš jų Šventoji chronologija, parašyta anglikonų vyskupo Usher (datuojama 1650 m.). Nepaisant plataus chronologinio diapazono, krikščioniškoji istoriografija yra nevienalytė, tačiau būdingiausi jos bruožai išryškėja viduramžiais. Tuo metu jos statusas nebuvo priviligijuotas, kaip atskira disciplina ji nedėstyta universitetuose, o buvo tik gramatikos ir egzegezės pagalbininkė. Istoriją rašė teologai, pamokslininkai, bažnytinių kanonų žinovai, kurie istoriko amatu užsiimdavo atsitiktinai. Jų kūrybą galima skirstyti į 4 grupes:

1. Šventųjų gyvenimai ir miracula (stebuklų rinkiniai). Domininkonas Jacopo da Varazze (1230 – 1298) surinko jų daugiau kaip 150 savo Aukso legendoje. Pasišventę savo skaitytojų moraliniam ir dvasiniam lavinimui, hagiografai dažnai naudojosi visai ne moksliniais metodais: hiperbolizavimu, falsifikacija ir apgavystėmis.

2. Analai. Sudaromi daugiausia vienuolynuose, jie apima metai po metų aprašomus įvykius, kurių pasirinkimą ir vertę lemia jų obskurantiški
redaktoriai. Iš jų sudaromos „Kronikos“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 781 žodžiai iš 2599 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.