Viduramžiai1
5 (100%) 1 vote

Viduramžiai1



Turinys

Viduramžių literatūra 3

Trumpa viduramžių epochos apžvalga 3

Viduramžių literatūros istorija 6

Bažnyčia ir jos įtaka 7

Menas ir literatūra 7

Viduramžių menas, architektūra 8

Mirties samprata viduramžiais 11

Viduramžių atsiradimas Lietuvoje 16

Viduramžių laikotarpio archeologija 17

Viduramžių literatūra

Trumpa viduramžių epochos apžvalgaReikia išsiaiškinti, kuo skiriasi sąvokos „raštija” ir „literatūra”. Turime prisiminti, kad ir labai trumpai, turiningą Vakarų Europos Viduramžių literatūrą. Lietuvos raštija savo pirmuosius žingsnius žengė XIII amžiuje. XI a. pradžioje, 1009 m., pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas daugiau žinių apie Lietuvą pateikė kitataučiai XIII a., Mindaugui tapus vienvaldžiu valdovu. Iš XIV-XV a. esama palyginti gausių Gedimino, Jogailos, Vytauto diplomatinių raštų. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Lietuva priėmė krikščionybę. Deja, šio didžiulės reikšmės istorinio įvykio aprašymai ne visai patikimi. Išliko kai kurie seniausi lietuviški tekstai, atsiradę po krikšto. Viduramžiais pradėtas lietuvių tautai ir valstybei labai reikšmingas darbas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos – metraščių – rašymas rusėnų kalba. Iš pradžių, XV a. viduryje, jų svarbiausias tikslas buvo iškelti Vytauto nuopelnus ir galią.

Raštija vadiname tą rašytinį palikimą, kurio negalime priskirti prie grožinės literatūros kūrinių. Tai aktai, laiškai, privilegijos, istoriografijos, publicistikos, teisės veikalai, knygų pratarmės, taip pat Bažnyčios reikmėms skirti religinio turinio tekstai. Literatūros termino reikšmė platesnė: jis apima ir raštiją, ir grožinę kūrybą.

Senąją Lietuvos literatūrą (XIII-XVIII a.) pagal Europos kultūros ir stilių epochas, kaip minėjome, skirstome į keturis laikotarpius: Viduramžių, Renesanso, Baroko ir švietimo, arba Apšvietos, epochos pradžios literatūrą. Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.

Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Pradžia skaičiuojama nuo Vakarų Romos Imperijos žlugimo V a. Tada germanai nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Kiek anksčiau (IV a.) jau buvo atskilusi Rytų Romos Imperija – Bizantija, egzistavusi iki XV a. vidurio, kai ją nukariavo musulmonai turkai. Vakaruose įsigalėjo lotynų, Bizantijoje – graikų kalba.

Svarbiausias Viduramžių visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Krikščionybė, atsiradusi I a., susidūrė su žiauria Romos valstybėje vyravusios antikinės religijos opozicija, kol IV a. krikščionybę pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų, slavų tautose. Krikščioniškojo Dievo kultas yra svarbiausia Viduramžių idėja. Šiai epochai būdingas taip pat valdovų kultas. Viduramžiai baigėsi, kai XIV a. Italijoje prasidėjo Renesansas – antikinės-kultūros atgaivinimas neatsisakant krikščionybės. Renesansas per kitus du šimtmečius apėmė visas Europos valstybes.

Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis. Vakaruose ją sudarė žymių teologų, filosofų, mokslininkų, kaip antai šv. Augustino (IV-V a.), šv. Tomo Akviniečio (XIII a.), Šv. Alberto Didžiojo (XIII a.) ir kitų darbai. Epochos mokslui labai nusipelnė Frankų imperatorius Karolis Didysis (VIII-IX a.). Be krikščionybės, Viduramžių literatūra patyrė antikinio pasaulio kultūrinio palikimo ir liaudies kūrybos poveikį.

Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Tokie yra herojinio epo šedevrai poemos – prancūzų „Rolando giesmė”, ispanų „Giesmė apie mano Sidą”, germanų „Nybelungų giesmė” ir kt. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra. Tai skandinavų sagos (proziniai pasakojimai), mitologinio pobūdžio rinkiniai „Edos”. Labai paplito eilėmis ir proza riteriniai-kurtuaziniai romanai. Nemažai jų parašyta Antikos temomis. Pirmasis Antikos pritaikymas kurtuaziniam, galantiškam skoniui yra „Aleksandro romanas” – kūrinys apie Aleksandrą Makedonietį, šio nukariautojo gyvenimą. Parašytas graikų kalba apie 200 m., buvo išverstas į lotynų, o Viduramžiais sueiliuotas prancūziškai, Vergilijaus „Eneida” sudaro prancūziško ir vokiško „Enėjo romano” turinio pagrindą. „Trojos romanas”, parašytas dar nežinant Homero kūrybos, plito Prancūzijoje, Anglijoje. Tų šalių kalbomis buvo rašomi romanai apie karalių Artūrą. Jų kilmė keltiška. Tie romanai dar vadinami Apvaliojo stalo romanais. Keltų kilmės romanas „Tristanas ir Izolda” sukurtas Prancūzijoje, juo buvo sekama daugelyje Europos šalių. Populiarią grupę sudarė ir romanai apie šv. Gralį. (Gralis – puošni, spindinti taurė, iš kurios gėrė Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Legenda pasakoja, kad jo mokinys Juozapas Arimatietis į taurę buvo surinkęs nukryžiuoto Jėzaus kraują iš Romos legionieriaus perdurto Jėzaus šono.) Vienas seniausių anglosaksų kūrinių buvo „Poema apie Beovulfą”. Beje, slaviškas „Aleksandro romano”
variantas „Aleksandrija” plito Rusioje, buvo gerai žinomas LDK. Romano vertimą į lenkų kalbą savo bibliotekoje turėjo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas.

Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.

Čia paminėta dalis populiariausių Viduramžių literatūros kūrinių ir žanrų. Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo. Jie gyveno prie saugomos ugnies buvusiuose būstuose, gaudavo dalį turto. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (Długosz) savo „Lenkijos istorijoje” rašo, kad amžinąją ugnį sostinėje Vilniuje, „šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znič”. Žynį lotyniškai J. Dlugošas vadina kunigu (sacerdote), o lietuviškai „Znicz”. Nemokėdamas lietuvių kalbos jis tą žodį pateikia slaviška forma, bet tai nekeičia esmės (gal tokią formą reikia sieti ir su galimu šventyklos pavadinimu „žynyčia”). Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus (Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Nunadievis, Diviriksas, Medeina, Zuikių dievas, kultūrinis mitų veikėjas Sovijus), bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami – nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų (Gedimino, Jogailos, Vytauto) rūmuose. Apskritai tai svarbios žinios, bet lietuvių raštijos ir literatūros istorijos tiesiogiai neliečia.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1126 žodžiai iš 3726 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.