Viduramziai1
5 (100%) 1 vote

Viduramziai1

[pic]

Viduramžiai tęsėsi maždaug 1000 metų – nuo 476 metų ( Bizantijos

imperijos žlugimo ) iki 1500 metų ( Didžiųjų atradimų pradžios) . Iš esmes

viduramžiais – nuo V iki XV amžiaus – susiformavo europiečių bendruomenė.

Nors žmonės juos kartais vadina tamsiaisiais šimtmečiais – tuo metu buvo

visiškai pamiršta antikos kultūra, didikai sėdėjo užsidarę savo tamsiose

pilyse, žmones užpuolė didžiausios epidemijos istorijoje ( raupsai, maras

ir kt.), vyko gausybė karų, kuriuose savo galvas paguldė begalės karių ir

didvyrių. Daugiausiai gyvybių nusinešė ypatinga kelionių serija – kryžiaus

karai ( žygiai ).

Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų –

hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savo

ruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške –

imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai ir

riteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka :

notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingieji

pirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvo

susikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai,

samdiniai ir baudžiauninkai.

Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius,

žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kanauninkai, klebonai, kunigai,

vienuoliai.

Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame

luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais

atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu.

Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas

visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arba

riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko

socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo.

Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška.

Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas

– visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems

negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar

telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti

ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be

rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą

kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo

atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo

vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma.

Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija,

apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijos

herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje

jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija.

Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais,

piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas.

Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje

spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti

amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo

sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už

mirusiuosius.

Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčios

klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo

sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri

gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvo

nustatytos tvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – už

geidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo,

penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso

gyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų

geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo

knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių,

tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai

(architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų

ir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo

tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė

dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo

šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikrieji

tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų,

būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami

ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos

bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoras

puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis

keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo

stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas

viduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko

antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename
kambaryje

su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti

nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai.

Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant

buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu

).

Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 857 žodžiai iš 2851 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.