[pic]
Viduramžiai tęsėsi maždaug 1000 metų – nuo 476 metų ( Bizantijos
imperijos žlugimo ) iki 1500 metų ( Didžiųjų atradimų pradžios) . Iš esmes
viduramžiais – nuo V iki XV amžiaus – susiformavo europiečių bendruomenė.
Nors žmonės juos kartais vadina tamsiaisiais šimtmečiais – tuo metu buvo
visiškai pamiršta antikos kultūra, didikai sėdėjo užsidarę savo tamsiose
pilyse, žmones užpuolė didžiausios epidemijos istorijoje ( raupsai, maras
ir kt.), vyko gausybė karų, kuriuose savo galvas paguldė begalės karių ir
didvyrių. Daugiausiai gyvybių nusinešė ypatinga kelionių serija – kryžiaus
karai ( žygiai ).
Viduramžių visuomenę sudarė piramidiška sluoksnių – luomų –
hierarchija. Piramidės viršūnėje buvo aristokratija, arba bajorija, savo
ruožtu susiskaidžiusi į hierarchines pakopas: aukščiausiame taške –
imperatorius, o nuo o žemyn – karaliai, hercogai, markgrafai, grafai ir
riteriai. Po jų rikiavosi laisvieji miestiečiai – irgi hercogiene tvarka :
notabliai (patricijai), galintys būti tarėjais, toliau – turtingieji
pirkliai, amatininkai, meistrai, pameistriai ir mokiniai. Amatininkai buvo
susikūrę į cechus. Kaime gyveno ūkininkai, nelaisvieji valstiečiai,
samdiniai ir baudžiauninkai.
Lygiagrečią hierarchiją turėjo ir Bažnyčia: viršuje – popiežius,
žemiau – kardinolai, vyskupai, abatai, kanauninkai, klebonai, kunigai,
vienuoliai.
Ta visuomenė buvo labai pastovi. Kiekvienas žmogus likdavo tame
luome, kuriam priklausė jo tėvai. Jo statusas lėmė jo padėtį visais
atžvilgiais: teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir asmeniniu.
Kiekvienas žmogus priklausė tik vienam visuomenės sluoksniui. Individas
visais atžvilgiais buvo tas, kas yra: pirklys, ūkininkas, amatininkas arba
riteris. Dvilypis žmogus prilygo išsigimėliui. Asmenybė būtinai atitiko
socialinę padėtį, ne taip kaip dabar. Todėl niekas nevertino originalumo.
Menas pabrėžė ne tai, kas asmeniška, o tai, kas tipiška.
Viso to meto Žmonių mastymas buvo labai pesimistiškas ir skeptiškas
– visi manė, jog artėja Pasaulio Pabaiga, kad Dievas visiems
negailestingas, kad viskas, kas geriausia, įvyko praeityje, tad dabar
telieka skandinti neviltį vyne ir gausybėje maisto, arba priešingai, sėdėti
ir melstis Dievui, kad bent po mirties gyvenimas būtų daug geresnis, be
rūpesčių, žodžiu, nuostabus. Be to, socialinės hierarchijos neteisingumą
kompensavo religija, teigdama, kad už žemiškojo gyvenimo skriaudas būdavo
atsilyginta aname pasaulyje. Bet ir pomirtinio pasaulio santvarka buvo
vaizduojama kaip hierarchija – kitokia santvarka rodėsi išvis neįmanoma.
Pačioje viršūnėje, savaime aišku, stovėjo Dievas su Kristum, Marija,
apaštalas ir arkangelas. Po jų ėjo angelų legionai, pranašai ir Biblijos
herojai, pagaliau – kankiniai, šventieji ir palaimintieji. Šiame pasaulyje
jiems atstovavo popiežiai ir prelatai su visa bažnytine hierarchija.
Apačioje, kaip simetrinė atsvara, tūnojo velnias Liuciferis su demonais,
piktųjų dvasių ir velnių tuntas, kurie pragare kankino nusidėjėlių sielas.
Tarp dangaus ir pragaro viduramžiais veikė ir skaistykla: joje
spirgėjo tie nusidėjėliai, kurie, kad ir kalti, nebuvo pasmerkti kentėti
amžinai. Jie turėjo atgailauti nustatytą laiką, o jų kančias galėjo
sutrumpinti draugai ir giminės, gaudami atlaidų ir užpirkdami mišias už
mirusiuosius.
Besaikis meldimasis lėmė, jog viduramžiai tapo didžiausiu bažnyčios
klestėjimo metu. Didikai negailėjo bažnyčiai pinigų ir žemių, o ši, savo
sumanių tarnų dėka, sugebėjo sukurti tarsi milžinišką imperiją, kuri
gyvuoja ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje. Beje, įdomu tai, kad buvo
nustatytos tvirtos kainos už teikiamas Dievo malones: du guldenai – už
geidulingas mišias, vienas guldenas – už maldą į šventąjį prašant užtarimo,
penki guldenai – už indulgenciją ( įšventinimą ), pusė ūkio – už viso
gyvenimo nuodėmių atleidimą. Iš dalies bažnyčia buvo didžiausia tų laikų
geradarė – vienuoliai steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, perrašinėjo
knygas, išmoko daryti gerą alų arba sutaisyti stebuklingų gydomųjų žolelių,
tačiau taip pat išleisdavo milžiniškas pinigų sumas bažnyčių puošybai
(architektūrai, dekoracijoms, dailei ir t.t.) taip skatindami meno, amatų
ir prekybos tobulėjimą. Antra vertus, ilgainiui dauguma vienuolių pamiršo
tikėjimą ir puolė grobti žemes bei turtus sau, kirto miškus, plėšė
dirvonus, nesilaikė ir kitų vienuolio pareigų – žudydavo žmones, sukurdavo
šeimas, išdavinėdavo per išpažintį atskleistas paslaptis. Tikrieji
tikintieji, kurie buvo prieš tokį vienuolių elgesį, norėdavo reformų,
būdavo paskelbiami bažnyčios priešais – eretikais – ir mirtinai nukankinami
ar žiauriai sudeginami visų miesto žmonių akivaizdoje. Tais laikais viešos
bausmės būdavo visai įprastas dalykas, netgi pramoga. Miesto tvoras
puošdavo priešų galvos, žmonės gerbdavo valdovus, kurie išgalvodavo vis
keistesnes ir žiauresnes bausmes, o paleisti akmenį į prie gėdos stulpo
stovintį vargšą žmogų buvo tiesiog garbės reikalas. Ir šiaip visas
viduramžių žmogaus mąstymas sustabarėjo, o jausmai tarsi atbuko. Neliko
antikos skleistos šviesos ir kultūros. Žmonės gyvendavo viename
kambaryje
su gyvuliais, jų namų kilimu – tai išmatos, maisto liekanos ir visi kiti
nemalonūs, šleikštulį dabartiniam civilizuotam žmogui keliantys dalykai.
Viduramžiais išleistoje etiketo knygelėje, spjaudymas ant grindų valgant
buvo labai normalus ir mandagus poelgis ( tik stalą liepiama laikyti švariu
).
Ligų, bado, žiauraus gyvenimo ir jo sąlygų iškankinti paprasti