Viduramžių filosoija
5 (100%) 1 vote

Viduramžių filosoija

IŽANGA

Renesansas – pereinamoji epocha tarp viduramžių (feodalizmo) ir Naujųjų amžių (kapitalizmo).Renesansas tai kultūros ir meno suklestėjimas. Persiorientavimas iš dangiškumo į žemiškumą ir iš dieviškumo į žmoniškumą. Joje susiformavo nauja žmogaus samprata. Renesanso mąstytojai iškėlė gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Humanizmo pažiūros kupinos optimizmo, tikėjimo žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą. Visos senosios vertybės tapo kritikos ir pajuokos objektu. Humanizmas atskleidė scholastinės filosofijos dogmatizmą ir pradėjo analizuoti žmogaus problemas. Renesanso laikotarpyje įvyksta didžiausi technikos ir geografijos atradimai, atrandamos naujos meno formos. Šiame laikotarpyje kuriama filosofija padeda pamatus naujųjų amžių filosofinėms formacijoms.

Didieji geografiniai atradimai keitė žmonių mąstyseną. Jie susidūrė su kitokiu gyvenimo būdu, papročiais. Naujų žemių atradimas ugdė naujas ir plėtė senas profesijas, formavo trečiąjį luomą – buržuaziją. Augo miestai. Miestiečiai kovojo dėl savivaldos. Renesanso mąstytojai atmetė savo pirmtakų darbus. Formavosi negatyvus požiūris į viduramžius. Laipsniškas Aristotelio įjungimas į krikščionių pripažįstamų autoritetų gretas parengė dirvą minčiai, kad ir ne krikščionys gali būti teisūs. Žmogus įsitikino, kad svarbiausias argumentas yra mąstantis protas. Didžiules perspektyvas Renesanso idėjų plitimui atvėrė I.Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina. Netrukus spaustuvės buvo įsteigtos beveik visose žinomiausiuose Vakarų Europos miestuose. XV amžiuje Italijoje iškilo garsūs humanistinių idėjų židiniai: Roma, Florencija, Paduva, Venecija. Kiekviename mieste humanizmo idėjos turėjo savitų atspalvių. Humanizmo idėjų plėtotei būdingi tokie momentai: laipsniškas atsisakymas scholastinio mokslo, nauja filosofijos samprata, bendrų teorinių problemų svarstymas, naujo idealo ieškojimas.

Humanizmas buvo Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra. Viduramžių kultūroje visas dėmesys buvo skiriamas dievui, o Renesanso kultūroje – žmogui. Filosofai, rašytojai poetai tapo tikrais scholastikos ir bažnyčios viešpatavimo dvasiniame gyvenime kritikais. Jų veikla iš esmės skyrėsi nuo viduramžių eretinių judėjimų, kovojusių už krikščioniškojo mokslo grynumą. Žmogus negali tenkintis minimaliais poreikiais – toks buvo humanistų veiklos devizas. Humanistų idėjų raidą nulėmė paaštrėję socialiniai – ekonominiai prieštaravimai, didieji geografiniai atradimai ir su tuo susijęs mokslo pagyvėjimas.

SVARBIAUSIA YRA NE DIEVAS O ŽMOGUS

Vienas iš humanistinio sąjūdžio pagrindėjų buvo NIKOLAJUS KUZIETIS (1401 – 1464) universalus mokslininkas (beje, kas būdinga daugeliui humanistų). Jis ir filosofas ir matematikas ir astronomas ir kartografas. Beje, jis sudarė kapitalinį Vidurio Europos žemėlapį, kuriame atvaizduota ir Lietuva. Nikolajus Kuzietis ieškojo naujų argumentų tikėjimui sustiprinti, gilinosi į svarbiausius krikščionybės šaltinius, kruopščiai studijavo scholastikos autoritetus, vertino mistikus. Nikolajus Kuzietis visais klausimais siekė kompromiso su senovės filosofų pažiūromis, su katalikų bažnyčios vadovybe. Tokia pozicija įgalino jį užimti išskirtinę vietą tuometinėje idėjinėje kovoje. Filosofiją Nikolajus Kuzietis suprato kaip mokslą apie tai, kas dar nepažinta, bet turi būti pažinta. Pažinimo procese pirmiausiai apibūdinami gerai žinomi dalykai, po to einama prie sudėtingesnių. Pažintos sritys vis plečiasi, todėl žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa. Tarp objekto ir pažinimo subjekto esą egzistuoja neišsprendžiami prieštaravimai. Nors visi filosofai ieškojo tiesos, bet nei vienas jos nerado tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. „Taigi aišku, jog mes žinome apie tiesą tiktai, kad tiksliai tokios, kokia ji yra, mes negalime pasiekti, mūsų protas santykiauja su tiesa, kaip galimybė – su absoliučiu būtinumu, kuris negali būti nei didesnis, nei mažesnis, negu yra“. Galima labai gerai žinoti senųjų autoritetų veikalus ir dėl to vadinti save mokytais, tačiau vien to maža, sako Nikolajus Kuzietis, nes daugelis dalykų slypi anapus raštų.

Dievas. Renesanso epochoje pakito ir dievo samprata. Dievą buvo siekiama suvokti racionaliau. Pagrindą šiai naujai sampratai taip pat padėjo Nikolajus Kuzietis, pasak kurio dievas esąs begalinis vieningas pradas ir kartu paslėpta visos esaties esmė. „Dievas yra begalinis ir galėjo sukurti begalinį pasaulį. (…)tačiau, kadangi galimybė ir būtinybė buvo apibrėžta, bet nevisiškai absoliuti, o jos polinkis ne begalinis, kaip tik dėl tokios būties galimybės pasaulis negalėjo tapti nei begalinis, nei didesnis arba kitoks negu yra“. Nikolajus Kuzietis įrodinėjo, kad būtina skirti tikinčiųjų garbinamą dievą nuo dievo kaip filosofinio pažinimo objekto. Kita vertus, jis buvo įsitikinęs, kad „žemiškumas“ ir „dieviškumas“ sudaro vieningą substanciją.

Visatos atsiradimą Nikolajus Kuzietis aiškino kaip amžino dieviškojo prado vystymosi rezultatą. Jis atsisakė tradicinės geocentrinės pažiūros, tuo atverdamas kelią naujai, vėliau M.Koperniko išvystytai heliocentriniai koncepcijai.

Žmogus. Visi Nikolajus Kubiečio filosofiniai mąstymai buvo susiję su labiausiai rūpima problema – žmogaus esmės
atskleidimu. Pasak jo, pasaulio harmonija išreikšta ryškiausiame dievo kūrinyje – žmoguje, kuriam ir lemta pažinti dievą ir jo sukurtą pasaulį.

Nikolajus Kubiečio bendramintis buvo ir LORENCAS VALA (1407 – 1454), Griežtai kritikavęs viduramžiškąjį asketizmą. Jis neigiamai vertino vienuolių įžadus, kaltino juos veidmainiavimu ir bailumu. Savo teoriją jis grindė antikos etinėmis koncepcijomis. Traktate „Apie malonumą ir apie tikrąjį gėrį“, parašytame stoiko ir krikščionio dialogo forma, svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu jis laikė pasitenkinimą (malonumą), kurį tapatino su nauda („Tiktai tai reikia vadinti nauda, kas arba nedaro jokio nuostolio, arba bent jau yra daugiau už nuostolį“). Naudos suvokimas esąs pagrindinis žmonių tarpusavio bendravimo principas, jų veiklos motyvas. „Man pačiam mano gyvenimas yra didesnis gėris negu visų kitų gyvenimai (…). Apskritai aš pasakyčiau štai ką: ką galima išgalvoti neteisingesnio, kaip laikyti ką nors brangesnio už patį save?“. Lorencas Vala atmetė ir aristokratinį epikūrininkų požiūrį į malonumus, manydamas, kad šį polinkį turi visi žmonės. Anot jo, „malonumas yra gėris, į kurį visi veržiasi ir kurį sudaro sielos ir kūno pasitenkinimas“. Epikūrininkų teoriją jis derino su krikščionybe, tikėjimu sielos nemirtingumu. Visišką pasitenkinimą, anot jo, žmogus pasiekia tik pomirtiniame gyvenime (rojuje). Beje, šio Renesanso epochos mąstytojo mintys man įdomiausios ir lengvai suvokiamos. Galiu drąsiai teigti, kad dauguma šiuolaikinio jaunimo gyvena būtent vadovaudamiesi šiomis idėjomis. Lorenco Valos samprotavimai apie malonumų natūralią prigimtį, veikė vėlesnių laikų mąstytojus (T.Holsą, Dž.Loką, B.Spinozą), kurie motyvavo žmogaus elgesį jo asmeniniais interesais ir nauda.

Naują impulsą humanizmo koncepcijoms davė platonizmas, kuris nauja forma atgijo Florencijoje, šis miestas tuo metu buvo vienas iš labiausiai išsivysčiusių pramoninių rajonų, čia sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai. Florencijoje įsikūrė Jurgis Gemistras Pletonas (1360 – 1452), kūręs naujos religijos apmatus, turėjusios pranokti krikščionybę ir islamą. J.G.Pletono sužavėtas K.Medičis įsteigė 1459m. Florencijoje mokyklą, pavadintą „Platono šeima“. Pirmuoju vadovu tapo Marsilijus Fičinas (1433 – 1499). Remdamasis Platonu ir Pletonu, pateikė naują filosofinę pasaulio sampratą, kuria siekė modifikuoti krikščionybę, susieti savo epochos kultūrą su helenizmu, pasiekti vientisą kultūros raidą. Marsilijus Fičino vadovavimo metu, Platonas tapo filosofinio mąstymo standartu. M.Fičino filosofijos pagrindą užėmė Erotas ir jo traktate „Apie meilę“, arba apie Platono „Puotą“, sakoma, kad meilė universali. Ji glūdi idėjų pasaulyje. „Meilė yra visa ko kūrėja ir saugotoja“. Meilė jungia žmones, skatina juos gėriui. „Meilė lydi ir eina pirma pasaulio, išjudina tai, kas miega, kas tamsu – apšviečia, teikia gyvybę negyviems daiktams, formą – beformiams, tobulumą – netobuliems“. Meilė – dievo būvis. Meilės stoka – blogio šaltinis. Meilė, teigė Marsilijus Fičinas yra geidulys, tačiau ne kiekvienas geidulys tapatus meilei. Meilė neįmanoma be pažinimo. Grožio siekimas – meilės pasireiškimas, o žmonės ieško visados grožio. Jis savo koncepcijoje ieškojo vietos ir religijai. Jo religinė samprata skyrėsi nuo ortodiksinės katalikybės. Jis buvo visuotinės religijos šalininkas. Anot jo, dievas yra, bet šis dievas yra ne kas kita, kaip protas, o proto prigimtis visur ta pati: žmogiškasis protas yra dieviškojo proto atspindys. Todėl religija esą turi būti grindžiama visuotiniu protu. Visa, kas religijose yra specifiška, istoriška, Marsilijus Fičinas atmetė. Vadinasi teologai turėtų ieškoti to, kas yra bendra visoms religijoms, ir ignoruoti tai, kas jas skiria, nes skirtumai yra laiko sąnašos. Mąstantis žmogus pats suvokiąs dievą.

Žymus „Platono šeimos“ narys kunigaikštis Džovanis Piko de Mirandola (1463 – 1494) studijų metais gerai susipažino su Aristotelio filosofine sistema, mėgino ją suderinti su Platono teorija. Savo traktate „Apie Platono ir Aristotelio suderinumą“ stengėsi įrodyti, jog tarp Aristotelio ir Platono principinių nesutarimų. Vadinasi, tarp Platono ir Aristotelio šalininkų turi viešpatauti santarvė. Remdamasis šia savo koncepcija, Džovanis Piko de Mirandola išplėtė religijos ribas. Jo nepatenkino ir krikščionybės skiepijamas pasyvumas. Pasak mąstytojo, žmogus iš prigimties yra aktyviai veikiantis individas. Kita vertus, jis nerado motyvuotų religinių vaidų pateisinimo. Jie esą atsiradę dėl žmogaus nesugebėjimo pažinti dievo esmę. Visi egzistuojantys reiškiniai esą logiškai pagrįsti. Tas pats tinka ir religijai. Vienas dalykas – dievas ir jo sukurtoji tvarka, ir kitas dalykas – žmogaus supratimas. Džovanis Piko de Mirandola siekė sukurti filosofija pagrįstą religinę sistemą, konstravo Kristaus įvaizdį: Kristus – Logas – Absoliutus protas. Vienu žodžiu, visų religinių ir filosofinių sistemų kūrėjas (nuo Zaratrustos iki Ibn Sinos) – Kristaus išraiškos. Džovanis Piko de Mirandola, suformulavęs vieningos religinės sistemos sampratą, derino ją su žydų kalba, kurioje jis įžvelgė ne tik mistinį mokymą apie skaičius, magiją, astrologiją,
bet ir krikščionybės pagrindimą. Tai ryškus neoplatizmo dokumentas (žmogaus religinės jausenos ir filosofinio žinojimo sintezė). Kai kurios Džovanis Piko de Mirandolos tezės amžininkams atrodė eretiškos ir kėlė baimę. Jis nesusilaukė didesnio pritarimo. Dž.P.de Mirandolos apmastymų centre buvo žmogaus individualybė.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1644 žodžiai iš 4807 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.