Viduramžių katalikų bažnyčia
5 (100%) 1 vote

Viduramžių katalikų bažnyčia

ĮŽANGA

Bažnyčios istorijos sąvoka. Istorija yra atpasakojimas kadaise buvusių įvykių. Religijos moksle skiriama šventoji istorija ir Bažnyčios istorija. Šventoji istorija apima su religija susijusius įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Bažnyčios įkūrimo. Bažnyčios istorija – svarbesniuosius įvykius, susijusius su Jėzaus Kristaus įkurtąją Bažnyčia. Tad ši istorija aprašo Bažnyčios kovas, kančias ir laimėjimus. Ji mums papasakoja apie darbus apaštalų ir misionierių, kurie mokė netikėlius, pagonis ir nusidėjėlius, apie šventuosius kankinius ir kunigus, įkvėptuosius kalbėtojus ir pamokslininkus, narsiuosius ir pamaldžiuosius riterius, kovojusius ir žuvusius dėl tikėjimo. Ji mini mokytis ir išmintingus vyrus, kurie plunksna gynė Bažnyčią nuo įvairių rašytojų užpuldinėjimų ir atrėmė klaidingus mokslus. Bažnyčios gyvenimo mokslinis pažinimas.

Šis mokslas turi būti kritiškas. Bažnyčios istorija, turėdama tokį svarbų tikslą, turi būti kritiška. Ji turi remtis teisingai, autentiškais šaltiniais ir vadovautis sveiku protu, taip pat būti nešališka, t.y. teikti teisingas ir nešališkas žinias

.

Bažnyčios istorijos svarba. Istorija yra visų mokslų motina, todėl ir Bažnyčios istorijos mokslas, labai svarbus, nes jis teikia žinių apie Bažnyčios dieviškumą, palaiko tikėjimą, jį saugo nuo klaidingų mokslų, skatina žmogų būti pamaldžiu, jam pateikiamas įvairių dorybių kilniausių pavyzdžių. Tad kiekvieno kataliko, mylinčio savo Motiną Bažnyčią, pareiga – pažinti jos istoriją.

Skirstymas laikotarpiais. Bažnyčios gyvenimas nebuvo ramus. Ji patyrė sukrėtimų, jai tyrėjo reikšmės įvairūs įvykiai.

SENIEJI AMŽIAI

Nuo Bažnyčios įkūrimo iki Bažnytinės Valstybės įsteigimo ( 33 – 756 ).

Jie dar skirstomi į smulkesnes dalis:

1) pirmoji dalis prasideda Bažnyčios įkūrimu ir baigiasi Milano ediktu ( 33 – 313 ). Tai kankinių laikai, kada Romos imperijoje Bažnyčia buvo žydų ir pagonių persekiojimą;

2) antroji dalis prasideda Milano ediktu ir baigiasi Bažnytinės Valstybės įkūrimu ( 313 – 756 ). Tai dvasininkų kovą, Bažnyčios tėvų ir susirinkimų metai.

VIDURINIAI AMŽIAI

Nuo Bažnytinės Valstybės įkūrimo iki Reformacijos ( 756 – 1517 ).

Jie skirstomi į 3 dalis:

1) pirmoji dalis prasideda Bažnytinės Valstybės įkūrimu ir siekia popiežiaus Grigaliaus VII laikus ( 756 -1073). Per šį laikotarpį Bažnyčia pakliūva pasaulietinės įtakon;

2) antroji dalis prasideda Grigaliaus VII ir baigiasi popiežiaus Bonifaco VIII laikais ( 1073 – 1294). Bažnyčia jau vėl laisva – išsivaduoja iš pasaulietinės valdžios įtakos. Popiežių autoritetas padidėja.

3) trečioji dalis prasideda popiežiaus Bonifaco VIII laikais ir baigiasi Reformacija ( 1294 – 1517 ). Šiuo metu dėl Avinjono nelaisvės ir Vakarų Bažnyčios schizmas popiežių autoritetas menkėja, ir Bažnyčioje įsigali pasaulietinė dvasia.

NAUJIEJI AMŽIAI

Nuo Reformacijos iki mūsų laikų ( 1517 – 1938 ).

Jie skirstomi į 2 dalis:

1)pirmoji dalis prasideda Reformacija ir baigiasi Prancūzų revoliucija ( 1517 – 1789 ). Tuo laiku nuo Katalikų Bažnyčios atskyla daugelis tautų. Tridento susirinkimas reformuoja Bažnyčios gyvenimą;

2)antroji dalis apima laikotarpį nuo Prancūzų revoliucijos iki mūsų dienų. Bažnyčiai tenka išgyventi sunkius laikus, bet jos ir popiežių moralinė įtaka didėja visame pasaulyje.

VIDURINIAI AMŽIAI

ĮVADAS

Šis Bažnyčios istorijos laikotarpis yra vienas liūdniausiųjų, nes šiuo metu ji pateko pasaulietinės valdžios įtakon.Karolio Didžiojo pastangomis religinis žmonijos gyvenimas buvo labai išaukštintas. Bet tamsiausiais feodalizmo laikais dvasininkai, pamiršę savo kilnų pašaukimą, visą dėmesį nukreipė į politinius ir materialinius reikalus. Bažnyčios gyvenime išnyko drausmė ir susiklausymas, įsigalėjo blogi papročiai. Blogiausia, kad neatsirado įtakingo asmens, kuris būtų paskelbęs kovą laiko ligai ( dvasiai ). Bet ir šiais laikais atsirasdavo šviesesnių spindulėlių ir pavienių gerų darbininkų nestingo. Jų pasišventimu ir pastangomis nešama Evangelijos šviesa rytų ir šiaurės Europos tautoms. Tuo metu Arabijos pusiasaly iškilo Mahometas su savo nauju mokslu, kuri jis ginklu platino žmonėse. Be to, daug nekalto kraujo praliejo ikonoklastai, bausdami ir žudydami paveikslų ir statulų garbintojus. Dėl tų pačių priežasčių Bažnyčia per maža veiklumo parodė Rytų Bažnyčios gyvenime. Konstantinopolio patriarchų ambicija ir kitos priežastys privedė prie rytų schizmos. Tam tamsiausi Bažnyčios gyvenime laikai.

Šiuo laikotarpiu savo reformomis ypač pagarsėjo Grigalius VII, juo siekė ir kiti popiežiai. Jie atitaisė visą feodalizmo Bažnyčiai padarytą žalą ir išravėjo jos dirvoje atsiradusias piktžoles. Šių reformų dėka pakilo religinis gyvenimas ir prasidėjo tikras atgimimas. Vyskupai bei vienuolynų viršininkai, patys būdami aukštos doros, skyrė tokius pat Bažnyčios pareigūnus, kuriems rūpėjo tinkamai atlikti savo pašaukimo pareigas. Tad nėra ko stebėtis, kad dabar religinis atgimimas jaučiamas visose visuomeninio gyvenimo srityse. Bažnyčiai globojant, atsiranda ir klesti įvairių amatų cechai, išauga vienuolynai ir Bažnytinės brolijos, o žiaurūs laukinių tautų
papročiai švelnėja. Plėtojama architektūra ir kitos menų šakos. Gotikinis stilius atspindi tų laikų žmonijos dvasią, nes visos konstrukcijos „kyla“ aukštyn, tarytum žmogaus sielą, kelia prie Dievo, grožio, idealo. Apie tvirtą to laikotarpio žmonių religingumą liudija net kryžiaus karai. Savaime suprantama,kad ir tokio religinio gyvenimo pakilimo laikais galėjo atsirasti tam tikrų nukrypimų, klaidų. Su eretikų priekaištais sėkmingai kovoja tokie Bažnyčios ir vienuolynų pažibos, kaip šv. Pranciškonas Asyžietis, šv. Domininkas ir kiti. Šiuo laikotarpiu Bažnyčia išsivaduoja iš pasaulietinės valdžios ( Hohenštaufenų ) įtakos. Popiežių autoritetas didžiausias per visą Bažnyčios istoriją.

Pastangos vėl suvienyti Rytų ir Vakarų Bažnyčią nepasisekė. Scholastika ir mistika dėl savo fermos menkumo ir turinio neaiškumo užleidžia vietą naujai mokslo srovei – humanizmui. Humanizmas supažindino Vakarų Europą su klasikine senovės literatūra ir menu, bet buvo tikras žmonių dorovės laidotojas. Bažnyčios gyvenime įsigali pasaulietinė dvasia. Dabar neatsiranda tokių didelių asmenybių ir šventųjų vyrų, kurie savo darbais ir pavyzdžiu būtų galėję išgydyti Bažnyčios ištižimą ir religinės dvasios sunykimą. Šiuo laikotarpiu popiežiaus autoritetas visiškai sumenkėjo. Silpnėjo jis pradėjo nuo XIII a. pradžios. Mat Bažnyčia, kovodama su Hohenštaufenais ( Vokietijos valdovais ), buvo priversta ieškoti Prancūzų karalių paramos. Šie popiežiams pagalbą suteikė, bet savo įtaką panaudojo politiniams tikslams. Dėl to atsirado Vakarų schizma su visomis liūdnomis pasekmėmis. Esant vienu metu keliems popiežiams, kurie vienas kitą žemino, Bažnyčios autoritetas visai nusmuko žmonių akyse. Visuotiniai vyskupų susirinkimai, gelbėdami Bažnyčią, vyksta vienas po kito, bet reikiamos tvarkos ir drausmės ji nesulaukia. Visos šios priežastys vedė į protestantizmą. Bet vis dėlto dar ir šią liūdesio valandą apvaizda atveda į Kristaus vienuogyną pagoniškas Pabaltijo tautas ir jas pašviečia Kristaus mokslo šviesa.

POPIEŽIAUS VALSTYBĖS ATSIRADIMAS

Bažnytinės valstybės įkūrimas

Konstantinui Didžiajam perkėlus savo sostą iš Romos į Konstantinopolį, imperatorių autoritetas ( svarba ) Romoje sumažėjo. Padidėjus imperiją į dvi dalis: Rytų su sostine Konstantinopoliu ir Vakarų – Mediolane, senovės ciesorių galybė vis tiek negrįžo. 476 m. Vakarų imperija žlugo. Nors Konstantinopolio ciesoriai įsigijo Ravenos egzarchatą ( jam priklausė Ravenos, Pentapolio ir Romos apylinkės, valdomos Konstantinopolio egzarcho – vietininko ), bet jų valdžia nesustiprėjo. Barbarų ginklams žvalgant, didžiausi romėnų geradariai buvo popiežiai, kurie net kelis kartus Romos miestą ir žmones išgelbėjo nuo barbarų žiaurumą, pvz., popiežius Leonas Didysis išprašė vestgonų vadą Alarichą, kad, užėmęs miestą, bent žmonių nežudytų. Tas pats Šv. Tėvas sulaiko hunų vadą Atilą ( „Dievo rykštę“ ) prie pat miesto sienų. Už didelius nuopelnus Romos gyventojai popiežius gerbė ir į juos kreipėsi su visais savo reikalais ( tiek dvasiniais, tiek pasaulietiniais ).

Atsidėkodami popiežiams už jų rūpinimąsi žmonių reikalais, romiečiai mirdami dovanodavo jiems gana didelius žemės plotus. Tie palikimai buvo vadinami „ Šv. Petro dalimi “ ir buvo laikomi ne popiežiaus, bet visos Bažnyčios nuosavybe.

Tuo tarpu Konstantinopolio ciesoriai savo elgesiu su popiežiais stumte stūmė romėnus nuo savęs. Jie palaikydavo eretikus, persekiodavo popiežius už tikėjimo gynimą.

Nors popiežiai neturėjo karaliaus vardo, bet visokių nelaimių metu, o vėliau ir ramiais laikais, buvo tikrieji Romos valdytojai. Tad Bažnytinės Valstybės įsteigimas buvo tik formalumo atlikimas, iš tikrųjų ji jau buvo savaime įsteigusi.

Bažnytinės valstybės įkūrimas. Įsigalėję langobardai pradėjo šnairuoti į didelius popiežiaus turtus. Jų karalius (Aistupas), paėmęs Raveną ir ten perkėlęs savo sostą, rengėsi pulti pačią Romą. Popiežius Steponas II tada kreipėsi į Konstantinopolio ciesorių, prašymas pagalbos. Bet šis jos nedavė, nes tuo pat metu jam kilo grėsmė iš musulmonų. Popiežius kreipėsi į Frankų karalių Pipiną, prašydamas gelbėti Romą ir Bažnyčią. Pipinas Šv., Tėvo balsą išgirsta ir, atėjęs su savo kariuomene Italijon, nugali langobardus, o Ravenos egzarchatą atiduota „ šv. Petrui ir Romos Bažnyčiai “. Konstantinopolio ciesorius pareikalavo šias žemes jam grąžinti, bet Pipinas atsakė ; „ Frankai liejo kraują ne dėl Bizantijos reikalų, bet dėl šv. Petro“.

Taip 756 m. formaliai įsteigiama Bažnytinė valstybė.

Viešpataujant Karoliui Didžiajam ( Pipino sūnui ), langobardai su Pipinu padarytos sutarties nesilaikė. Karolis, susirinkęs kariuomenę ir atvykęs Italijon, sumušė langobardus ir jų visas žemes prijungė prie savo valstybės. Bažnyčiai jis grąžino savo tėvo Pipino dovanotą provinciją ir dar pridėjo Pentapolį. Taigi aštuntojo amžiaus pabaigoje Bažnytinės valstybės teritoriją sudarė Ravenos ir Pentapolio provincijos ir žmonių suaukotos žemės Romos apylinkėje.

KAROLIS DIDYSIS IR ŠVENTOJI IMPERIJA

Karolis Didysis viduriniais amžiais buvo galingiausias ciesorius. Jis pagarsėjo ne tik kaip narsus

vadas, bet ir kaip sumanus savo plačios ir garsios valstybės administratorius, ypatingą dėmesį kreipęs kultūros kėlimui. Jo įvesta visuomeninė santvarka buvo pavyzdys kitoms viduramžių valstybėms. Jis, patvirtindamas savo tėvo Pipino auką Bažnyčiai ir pats dovanodamas Pentapolį, kartu prisiekė būti Bažnyčios gynėju.

Užkariaudamas langobardus bei Ispanijos dalį ir valdydamas visas germanų tautas, jis padarė Frankų valstybę galingą ir stiprią. Valstybę tvarkė daugiausia pagal krikščionybės įstatymus. Iš senųjų germanų įstatymų pašalino viską, kas nesutiko su Bažnyčios mokslu. Užkariautuose kraštuose statė bažnyčias, vienuolynus ir mokyklas. Rūpinosi ir pamaldų jaukumu.Tam įsteigė giedojimo mokyklą ir įvedė vargonų muziką. Ypač rūpinosi jaunimo švietimu. Jo įsakymu prie vienuolynų ir bažnyčių buvo kuriamos pradžios mokyklos. Savo rūmuose jis buvo įkūręs aukštesniąją mokyklą, kurią galėjo lankyti didikų, tiek eilinių jo valdinių vaikai.

Į šiaurę nuo frankų gyveno pusbarbariai saksai ( tarp Reino ir Elbės upės ), kuriuos Karolis Didysis ginklu privertė pasikrikštyti, į rytus gyvenančius pagonius avarus taip pat nugalėjo. Tuo palengvino apaštalavimą slavų žemėse ( palengvindamas susiekimą su jais ), kuriems tik dabar buvo nešama Evangelijos šviesa. Karolis buvo didžios dvasios ir labai išmintingas vyras. Už savo sunkius ir kilnius darbus jis buvo pavadintas Didžiuoju.

Šventosios imperijos atgaivinimas

Svarbiausias įvykis Karolio gyvenime – tai jo vainikavimas Vakarų Romos imperatoriumi. Romoje kilo maištas (799 m.). Popiežius turėjo bėgti iš Romos pas Karolį Didįjį prašyti pagalbos, kurią šis suteikė – su savo kariuomene atvyko į Romą ir įvedė tvarką ( 800 m. ). Dabar popiežius Leonui III kilo mintis atgaivinti Romos ciesorystę. Ciesoriaus vainiką numatė Karoliui Didžiajam už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir žmonijos gerovei. Per Kalėdas ( 800 ), kada senųjų ciesorių vainiką ir suteigė „ Šventosios Romos“ ciesoriaus vardą. Bet Karolis Didysis iš kuklumo vadina save tik „ Dešimties įsakymų sargu, arba Dievo vainikuotu karalium“.

Taip atnaujinta žlugusi ( 476 m. ) Vakarų Romos imperija. Naujoji imperija vadinama šventąja, nes ji buvo krikščioniška ir skyrė nuo senosios – pagoniškos. Šis titulas ( vardas ) Karoliui Didžiajam visai tiko, nes Frankų valstybė buvo išplėsta, ir jis valdė tas pačias žemes, kaip ir senoji Romos imperija.

Imperatoriaus ir popiežiaus santykiai

Naujoji imperija skyrė nuo senosios tuo, kad ji turėjo būti universali krikščioniška monarchija, popiežiaus ir imperatoriaus valdoma. Imperatorius buvo visų krikščionių kunigaikščių galva. Jis turėjo tvarkyti karalių, kunigaikščių santykius, šalinti nesusipratimus, teisti nusikaltėlius ir t.t. Karolis Didysis į Bažnyčios reikalus nesikišo. Laikinuose dalykuose popiežius pripažindavo imperatoriaus viršenybę, o Bažnyčios reikaluose (dvasiniuose ) imperatorius klausydavo popiežiaus, kaip Kristaus vietininko žemėje. Popiežiaus ir imperatoriaus santykiai buvo glaudūs, nebuvo jokių nesusipratimų. Be to, popiežius turėjo teisę imperatoriaus vainikuoti, o šie būtų išrinktas tinkamas kandidatas. Dėl šios dvilypės valdžios viduriniais amžiais labai dažnai kildavo net didelių nesusipratimų, nes jųdviejų teisės ir pareigos nebuvo aiškiai atskirtos.

RYTŲ IR ŠIAURĖS EUROPOS KRIKŠTAS

Rytų Europa

Rytuose gyveno slavų tautos: bulgarai, moravai, čekai, lenkai, rusai ir kt. Į šiuos kraštus krikščionybė ėjo dviem keliais: iš rytų – Konstantinopolio ir vakarų – Vokietijos.

1) Bulgarija. Bulgarus į krikščionybę patraukė kunigaikštis Borisas, apkrikštytas ( 864 m. ) Konstantinopoly. Bijodamas patekti į popiežių ( Mikalojų I ), prašydamas atsiųsti į Bulgariją Vakarų apeigų kunigų. Bet politiniais sumetimais ( dar Mykolui III valdant ) jis grįžo atgal į Konstantinopolio patriarchatą ( rytų ) ir išvarė iš savo krašto Vakarų apeigų kunigus.

2) Moravija. Evangeliją VI a. pradėjo skelbti misionieriai. Moravai bijojo, kad, priimdami naują tikybą, nenutautėtų ir kad vokiečiai jų tautos nepavergtų. Kunigaikštis Rostislavas, sužinojęs, kad Konstantinopoly yra misionierių, mokančių slavų kalbą, kreipėsi į jo imperatorių Mykolą III, prašydamas tokių misionierių atsiųsti ir moravams. Konstantinopolio imperatorius paliepė ( 863 m. ) šv. Kirilui ir šv. Metodijui ( kilusiems iš Tesalonikų netoli Konstantinopolio ) pasirūpinti krikščionybės skleidimui ir Moravijoje. Juodu, prieš iškeliaudami pas slavus, sudarė abėcėlę, vadinamą „ kirilica“, išvertė į slavų kalbą Šv. Raštą, mišiolą ir kitas apeigų knygas. Taip juodu buvo ne tik slavų apaštalai, bet ir pirmieji jų literatūros kūrėjai. Tai sužinoję vokiečiai,bijodami nustoti savo įtakos Moravijai, įskundė popiežiui šv. Kirilą ir šv. Metodijų, kad jie laiką šv. Mišias ir kitas apeigas slavų kalba. Broliai vyksta į Romą teisintis. Tai ištyręs popiežius ( Mikalojus I ) juos paskiria vyskupais. Šv. Kirilas pasilieka Romoje ir, įstojęs į vienuolyną, miršta ( 869 m. ). Metodijus grįžta atgal ir toliau dirba pradėtą darbą. Vokiečių antrą kartą įskųstas, vyksta pas popiežiaus ( Joną VIII ) pasiaiškinti. Šis, jo veikloje neradęs
nieko priešinga Bažnyčios įsakymams ir norėdamas jam atlyginti padarytą materialinę ir moralinę skriaudą, šv. Metodijų pakelia arkivyskupu ir padaro visas slavų tautos metropolitu. Popiežius dabar oficialiai leido jam laikyti pamaldas slavų kalba, bet ten, kur žmonės norėtų turėti jas lotynų kalba, jų norai turi vykdomi. Šv. Metodijus mirė 885 m.

3) Čekija. Šv. Metodijus ir šį kraštą buvo aplankęs ( 871 m.) ir pakrikštijęs daug žmonių. Bet galutinai tas kraštas priėmė katalikų tikėjimą tik tada, kai Vokiečių karalius ( Otonas I ), nugalėjo Čekijos karalių Boleslovą, sudarė su juo sutartį, kuria buvo reikalaujama pasikrikštyti ir drauge visą čekų tautą pakrikštyti. Pirmoji vyskupija buvo įsteigta Prahoje, o antrasis jos vyskupas buvo šv. Vaitiekus (Adalbertas).

4) Lenkija. Pirmieji misionieriai buvo šv. Benedikto vienuoliai. Lenkų karalius Mečislovas I vedė Čekijos kunigaikštytę Dombruvką, kuri sutiko už jo tekėti, jeigu jis pats su visa savo tauta pasikrikštytų. Mečislovas sutiko, ir visa Lenkija buvo pakrikštyta ( 966 m. ). Lenkų karaliai krikštą buvo priėmę ne iš įsitikinimo ir todėl katalikus rėmė paviršutiniškai. Tikrasis Lenkijos apaštalas buvo šv. Vaitiekus. Jam šis darbas čia labai sekėsi. Lenkijos kaimynai prūsai buvo pagonys. Norėdamas ir juos Kristaus šviesa apšviesti, šv. Vaitiekus nuvyko į Prūsiją, kur buvo stabmeldžių nukankintas.

5) Rusijoje krikštą pirmoji priėmė kunigaikštytė Olga. Jos sūnaitis ( anūkas ) Vladimiras ( Kijevo kunigaikštis ) vedė Konstantinopolio kunigaikštytę ( Aną ), kuri sutiko už jo tekėti tik gavusi pažadą, kad jis pasikrikštys ir visą tautą pakrikštys. Vladimiras savo pažadą tesėjo ( 988 ). Kijeve buvo įsteigtas visos Rusijos metropolija, kuri priklausė Konstantinopolio patriarchui.

Šiaurės Europa

Danijoje, Švedijoje IR Norvegijoje krikščionybė pradėjo plisti IV a. Jau Karolis Didysis rengėsi šias tautas krikštyti, bet dėl daugybės kitų labai skubių darbų sumanymo neįvykdė. Skandinavijoje 30 metų labai atsidėjęs dirbo šv. Ansgaras, kuriam, kad ir labai sunkiai, vis dėlto pasisekė pasėti Evangelijos sėklą. Daniją ir Norvegija galutinai pasikrikštija XI a. Švedai buvo labai ištikimi pagonybei ir net savo karalių ( šv. Olau ) nužudė už krikščionių tikėjimo priėmimą. Katalikų tikėjimą jie priėmė tik XII a.

Iš Švedijos ir Norvegijos krikščionių mokslas pasiekė ir Suomiją.

BAŽNYČIOS KOVA RYTUOSE

Rytuose pirmaisiais krikščionybės amžiais religinis gyvenimas tiesiog klestėjo. Čia buvo tokių bažnyčių, kurios didžiavosi savo įkūrėjais – apaštalais. Čia vyko pirmieji visuotiniai susirinkimai, o Vakarų imperijai žlugus (476m.), gyveno garbingos ir galingos Romos imperijos ciesorius, į kurio sostinę iš visų imperijos kraštų plaukė didžiausi turtai. Vakaruose, ypač Šiaurėje, apaštalavimo darbas taip gražiai sekėsi, ir naujos tautos viena po kitos priėmė Evangeliją arba grįžo į Bažnyčią, o Rytuose ji pradeda smarkią kovą dėl savo egzistencijos. Nesantaika prasideda dėl islamo, paveikslų garbinimo ir popiežiaus primato.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2953 žodžiai iš 9729 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.