Viduramžių Lietuvos palikimas
Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien.
Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku).
Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas (Russia Alba) šioms žemėms prigijo XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas. Vilniaus vyskupystei be tikrosios Lietuvos priklausė beveik visos po 1569 m. Lietuvai likusios Rusios žemės, išskyrus Bresto vaivadiją (Polesę), kuri priklausė Lucko vyskupystei. Šios rusinų žemės nuo 1639 m. Vilniaus vyskupystėje sudarė atskirą Baltarusijos sufraganiją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau baltarusių noras pagražinti savo tautos istoriją dažnai virsta bandymais pasisavinti Viduramžių Lietuvos istoriją, pseudomokslinių teorijų ir mitų kūrimu. Įrodinėjama, kad tikrieji lietuviai buvo baltarusiai, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su istorine Lietuva, reiškiamos teritorinės pretenzijos į “senąją Baltarusijos sostinę Vilnių” ir t.t.
Ukraina Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362–1569 m.). Lietuvos periodas laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė, patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę, negu baltarusiams – jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų valstybės palikimu.