Viduramžių Lietuvos visuomenės socialiniai sluoksniai
Viduramžių Lietuvos visuomenė buvo kaimiška, miestai etninėje Lietuvoje dar tik pradėjo kurtis.
Ankstyvaisiais viduramžiais (V–XI a.) Lietuvos teritorijoje kūrėsi vadystės, kurių pėdsakais galima laikyti V–VI a. pasirodžiusius ,,kunigaikščių” kapus. Šis aukščiausias visuomenės sluoksnis apie XI a. ėmė transformuotis į tikrus kunigaikščius, kurie buvo išlaikomi gyventojų mokesčiais. Iki XIII a. pabaigos buvo daug smulkių kunigaikščių – kiekviename valsčiuje buvo savas kunigaikštis, užėmęs ankstesnio laikotarpio valsčiaus vado vietą. Šie kunigaikščiai buvo pavaldūs žemių kunigaikščiams, o apie 1183 m. susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – didžiajam kunigaikščiui. XIV a. valsčių kunigaikščiai buvo pakeisti tijūnais. Tijūnas buvo valdovo vietininkas, valsčiaus administratorius ir teisėjas.
Iki XIV a. dauguma žemdirbių tebebuvo laisvieji ūkininkai (laukininkai). Nuo neatmenamų laikų jų ūkiai priklausė atskiroms šeimoms ir buvo paveldimi. Vėlesni šaltiniai tokius ūkius vadina dūmais, tarnybomis. Kiekvienas dūmas ar tarnyba privalėjo mokėti mokesčius kunigaikščiams.
Karo belaisviai buvo paverčiami vergais – šeimyniškiais. Jie neturėjo savo žemės ir dirbo valdovo arba bajoro dvare.
Prie valdovo dvarų telkėsi ir aukštesnio statuso priklausomų žmonių grupė – leičiai. Leitis – senasis lietuvio etnonimas. Tai lietuviai siaurąja prasme, ,,valdovo žmonės”, jo atrama visoje valstybėje išbarstytuose, ypač strateginę reikšmę turinčiuose valsčiuose. Nors leičiai buvo priklausomų valstiečių kategorija, dėl savo artimumo valdovui jie buvo savotiškai privilegijuoti.
Dar viena etninės kilmės valstiečių kategorija buvo barčiai – XIII a. pabėgėliai iš Prūsijos (visų pirma iš Bartos žemės) ir jų palikuonys.