Viduramžių literatūra
5 (100%) 1 vote

Viduramžių literatūra

Viduramžiai

Viduramžiai (lot. medium aevum) pavadinimas vidurio laikotarpio tarp dviejų kitų : senovės (antikinio) ir naujųjų amžių. V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspudinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti ir ištuštėjo.

Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Terminas atsirado pirmiausia renesanso metu (XV a.) , kada šios srovės atstovai ėmė save laikyti naujojo mokslo, literatūros ir meno pradininkais ir tarėsi kurią pagal klasikinės senovės pavyzdžius. Kuriama naujoviška kultūra, jų įsitikinimu, būdama antikinės sekimu ar net jos gaivinimu, visai besiskirią nuo ankstyvesnių betarpiškų amžių kultūros, skiriančių juos nuo romėniškos senovės. Tai tariamai buvęs žemo kultūrinio lygio laiko įtarpas ir jam duodamas viduramžių pavadinimas.

Kas pirmas šį vardą paleido – nežinia.Anksčiau jis sutinkamas Mikalojaus Cusano raštų leidime 1504m. , kur pasakyta, jog kardinolas pažinojęs “mediae tempestatis” istorijos. Iš citatos matyti, kad terminas anuo metu jau buvo įprastas.Galutinai į istorijos mokslą jį įvedė vokietis Kr.Keller (Cellarius) , išleidęs Historia medii aevi 1688m.

Tikros viduramžių pradžios ir pabaigos datos nusakyti negalima. Dirbtinai viduramžių pradžia siejama su barbarų herulių įsiveržimu į Italiją 476m. , kada jų vadas Odoakras pašalino imperatorių Romulą Augustulą ir jį pasiuntė į Konstantinopolį. Viduramžių pabaiga susieta su renesanso ir reformacijos pradžia.

Kodėl “viduriniai” amžiai? Žvelgdami į praeitį, istorikai vartoja šį žodį apibrėžti laikotarpiui tarp paskutinių vikingų antpuolių ir Bizantijos imperijos žlugimo. Po to Europos jau nebevienija ta pati tikyba ar bendra kultūra. Iš pradžių “viduriniai” amžiai regėjo spartų ekonomikos augimą – Europa palaipsniui atsigauna po šimtmečius trukusių antpuolių. Ūkio pajamos didėja, pirkliasi kaupia turtą prekiaudami vilna, drabužiaias ir prabangos dalykais, atgabentais iš tolimųjų kraštų. Bajorai stato tvirtas pilis, didingus dvarus. Jie mėgaujasi medžiokle, dailiais apdarais, prašmatniais valgiais ir “kurtuaziniu” (elegantišku) gyvenimu. Tačiau šiai gerovei grėsmę kelia siaubingos mirtinų ligų epidemijos. Didėjantį gyventojų skaičių ir klimato permainas lydi bado metai. Kyla valstiečių maištai prieš nemokšišką valdymą – jie sudrebino Angliją ir Nyderlandus XIV a. Pabaigoje. Silpni karaliai galynėjasi su galingais didžiūnais, valdiniai nenori paklusti neteisingiems įstatymams.Anglija ir Prancūzija kariavo daugiau kaip 100 metų.

Be to, viduramžiai laikotarpis, kai ima formuotis europos tautos (ir kalbos). Daugelis niūdienių valdymo įstaigų, tokių kaip parlamentas atsirado viduramžių laikais. Tada imta statyti miestus, kokiuose gyvenama ir šių dienų žmonės – su bažnyčiomis, katedromis, universitetais ir ligoninėmis. Galingi karaliai leido mokesčius. Šitaip viduramžiais buvo klojami šiuolaikinės Europos pamatai. Tačiau tarp viduramžių ir dabarties esama daugybės skirtumų. Gyventojų tuomet būta kur kas mažiau. Net prieš Juodajai mirčiai nusiaubiant Europą XIV a. viduryje bendras gyventojų skaičius tesudarė turbūt dešimtają dalį to, ką turime šiandien. Dauguma žmonių dirbo laukus, o ne įstaigose, gamyklose ir parduotuvėse kaip mūsų laikais.

Turtuolių ir vargšų gyvenimo lygis be galo skyrėsi. Beveik visą kraštą valdė keletas turtingų šeimų. Jos taip pat talkino valdant valstybę ir vesdavo armują į karą. Esamą šiokių tokių mašinų. Viduramžių amatininkai, naudodamiesi paprasčiausiais įrankiais, pasiekai stulbinamų laimėjimų, pradedant masyviomis pilimis ir baigiant įmantriomis rabkraščių iliustracijomis. Nors technologija ir paprasta, bet mintys – anaiptol. Mokyti viduramžių žmonės rašo išmoningas knygas apie religiją, filosofiją ir teisę, kuriamos eilės ir giesmės.

Viduramžiais vakarų Europa buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekvienas turėjo savo valdovą. Vokietiją valdę Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos buvo užgrobę musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.

4

Gyvenimas viduramžiais

Viduramžiais daugelis žmonių gyveno kaimuose, augino javus ir gyvulius maistui. Tai buvo pagribdunė tiek vyrų, tiek moterų veikla, tačiau dirbama žemė daugumai kaimo žmonių nepriklausė. Tai karaliaus ir didžponių valdos. Už triūsą dvaruose jie leisdavo kaimiečiams turėti nedidelį savo ūkelį. O kai kuriems ponams kaimiečiai “priklausė” – be pono leidimo jie negalėjo palikti dvaro.

Viduramžių turtuoliai ir turtuolės buvo dideli meno globėjai. Karaliai, karalienės savo rūmuose išlaikė poetus, dailininkus ir muzikantus. Nemažai viduramžių meno kūrinių yra religinės paskirties, bet dažnai juose tiesiog garbstomi prašmatnaus gyvenimo malonumai.

Viduramžiais daugelis žmonių tikėjo Dievą – stebuklingą, slaptingą dvasią, kuri valdo pasaulį. Šiuolaikinis,
“mokslinis”, mąstymas neegzistavo. Didžiojoje Britanijoje ie visoje Europoje Katalikų bažnyčia turėjo didelią galią. Dvasininkai mokė žmones, jog šie privalą dorybingai gyventi ir garbinti Dievą, ragino juos aukoti Bažnyčiai, parodyti, jog atgailauja dėl savo nuodėmių, kad taip pelnytų pomirtinį gyvenimą. Už šiuos pinigus iškilo nuostabios katedros – tokios kaip Kenterberio.

Italijoje Ir Šiaurės Europoje miestai lobo iš prekybos. Amatininkai siuvo dailias vilnos drapanas, gamino įstabius stiklo, odos dirbinius, ginklus ir papuošalus. Pirkliai pardavinėjo atvežtinas prabangias prekes.

Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį, tik vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.

Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikdavo daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redžinaldą de Fristouną, kuriuo dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graimsbis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1005 žodžiai iš 3203 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.