Viduramžių miestai – civilizacijos centrai
4 (80%) 2 votes

Viduramžių miestai – civilizacijos centrai

ĮVADAS

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.

Šiame darbe pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti kiek svarbus buvo viduramžių miestas krašto ekonomikai ir kultūrai, kokia buvo viduriniųjų amžių socialinė struktūra, kokie buvo pagrindiniai miesto gyventojų užsiėmimai ir kokia buvo jų vertybių sistema.

Pagrindinės knygos, kuriomis rėmiausi šiame darbe yra Johan W.Baldwin ”Viduramžių kultūra”. Joje gana aiškiai nusakyta XI-XII a. Vidurio Europos gyvenimas. Tai pat remtasi Aaron Gurevič knygomis ”Viduramžių kultūros kategorijos” ir kitomis knygomis, kuriose geriausiai atskleistas požiūris į viduramžių miestus bei jų vaidmenį šiame istoriniame laikotarpyje.

VIDURAMŽIŲ MIESTAI – CIVILIZACIJOS CENTRAI

Vienas išskirtinių bruožų viduramžiais – krikščioniškosios kultūros miesto susiformavimas ir plėtimasis. Apie viduramžių miestus galime kalbėti tik nuo IX a. pab., t.y.brandžiajame laikotarpyje.Po V-VIII a. kultūrinio ir ekonominio sąstingio žmogaus gyvenime, IX a. kyla miestų statybos banga. Šiame reiškiniui atsirasti didžiausią įtaką turėjo gerėjanti ekonominė situacija (ekstensyvios kultyvacija įdiegimas, žemės ūkio technikos tobulėjimas, pinigų įdiegimas, prekybos atgimimas) ir, to pasėkoje, padidėjęs gyventojų skaičius, tai pat socialinis, religinis procesas.Vis tik intensyviosios statybos vyko XI-XIV a. (nuo 1240 m. iki 1300 m. įkurta apie 300 naujų miestų).

Miestų kūrimosi etapas vyko labai įvairiai:vieni atgaivino senuosius romėnų miestus, kiti kūrėsi visiškai naujuose vietose.Didžioji dalis naujai lokalizuotų miestų išaugo iš prekyviečių prie didžiųjų vandens ir sausumos kelių,kiti išaugo iš greta piliaviečių buvusių papilių. Pradžioje daugelis viduramžių miestų tiesiogiai priklausė vietiniams valdovams,tačiau susiformavus vietinėms bendruomenėms,vystantis amatams ir prekybai buvo susirūpinta palankesnėms verslo ir gyvenimo sąlygomis-siekė išsivaduoti iš feodalinės politinės sistemos ir įsteigti savivaldą. Miestų teisių perėmimo procesas tesėsi iki XIV a. ir dauguma jų tapo laisvais.Viduramžiški mietai,įgavę savivaldos teises, pvz. Magdeburgo, Liubeko ir kt., nebe priklausydavo jokiam feodalui kaip buvo pradžioje, o tapdavo tiesiogiai pavaldžiais pačiam karaliui. Tai lėmė, kad didelė dalis žmonių traukėsi iš savo kaimų, šeimininkų žemių ir kėlėsi gyventi į miestus, nes norėjo išsilaisvinti nuo feodalo ”globos” ar neišgalėdavo pragyventi iš žemės dirbimo.Vis daugiau gyventojų plaukė į miestus ir ėmėsi rankų darbo gamyboje ar prekyboje.

Tuo pačiu keitėsi ir pačio miesto vaidmuo viduriniųjų amžių kultūroje. Nors Viduramžiais miestų gyventojai niekada ”neprašoko 10% visų gyventojų ”,tačiau tai buvo greičiausiai besiplečianti visuomenės dalis. Nors miestai vis dar glaudžiai buvo susijęs su kaimu, tačiau svarbiausios institucijos: amatai, prekyba, administracija, galiausiai ir religiniai centrai kūrėsi miestuose. Miestas tapo krašto ekonominio, kultūrinio ir religinio gyvenimo centru.

Viduramžiais ypač buvo svarbus tapo suskirstymas į luomus.Kaip teigia J.Huizingas, ”suskirstymo į luomus sąvoka tiesiog persmelkusi visas teologines ir politines pažiūras ”.O tai reiškia,kad priklausymas luomui nulėmė požiūrį į žmogų ir jo vietą gyvenime. Nepriklausomybe luomui viduramžiais, buvo paremta mintimi, jog tai Dievo įvesta tvarka-” ordo”, ir kiekvienas privalo pasilikti prie jam skirtos grupuotės ir atlikti jam skirtą funkciją,pvz.dvasininkas melstis,valstietis ir biurgeris atlikti rankų darbą.

Miestų atsiradimas ir augimas keitė viduramžių visuomenės struktūra. Esant tokiam sparčiam miestų plėtimuisi,susiformavo gausus ir įtakingas,o dažnai ir turtingas, miestiečių luomas.

Amatininkai ir pirkliai sudarė viduramžių miesto gyventojų pagrindą. Tuo, kad į jų miestus atsikeltu kuo daugiau įvairių amatininkų ir prekių buvo
suinteresuoti ir krašto vadovai, siekią padidinti ir surenkamų mokesčių dydį ir pakelti šalies ekonominį lygį. Ir nors biurgeriai, kaip jau minėta,buvo turtingas ir įtakingas visuomenės sluoksnis:statė katedras ir rotušes, steigė universitetus bei buvo pagrindinė ekonomikos vystymosi grandis ” aktyvios pirklių ir amatininkų veiklos dėka miestai suklestėjo ir tapo civilizacijos židiniais, kurie pakeitė visą Vakarų Europos veidą”. Miestiečių dėka supratimas, kad reikia mokytis plačiai išplito krikščioniškoje civilizacijoje,ėmė steigtis visuomenės mokyklos. Tačiau požiūris į miestiečių luomą, neatitiko jų užimamos padėties. Miestiečiai buvo laikomi prasčiokais, uždirbančiais pinigus savo rankų darbu, t.y. tokiais pačiais kaip ir valstiečiai. Negarbingas buvo ir miestiečio prekybininko, ypač palūkininko, statusas buvo dėl vyravusio požiūrio kas yra darbingas darbas ir švarūs pinigai. Prekybininkų veikla dažnai suskirstydavo ne tik su bažnyčios mokymu, nepalankiu požiūriu pinigų kaupimą, bet ir su pačių miestelėnų interesais. Mat buvo manoma, kad prekeiviai, o labiausiai palūkininkai, lobsta nedirbdami, naudodamiesi kitų žmonių darbo vaisiais ir materialiniais nepritekliais. Tačiau ne tik bažnyčia ir varguoliai, neigiamai žiūrėjo į prekybininkus, bet ir kilmingieji, patys dažnai skolindavęsi, niekino ”prasčiokus prekeivius ”, kurie buvo taupūs, tvarkingi, racionalūs. Kai tuo tarpu kilmingumo supratimas viduramžiais buvo neatsiejamas nuo taupumo, besaikio išlaidavimo ir savęs demonstravimo. Galiausiai atsiranda nuostata, kad ir pirklio, ne tik žemdirbio darbas teikia malonumą Dievui ir Dievas padeda, tiems kurie ”gerai tvarkosi ”.

Tačiau menkinantis požiūris į miestiečių luomą išliko net iki pat. Prancūzijos Revoliucijos, o faktas, kad dažnai galingi patricijai papildydavo nuskurdusios diduomenės gretas, likdavo ” nepastebėtas”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1107 žodžiai iš 3601 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.