Viduramžių miestai
5 (100%) 1 vote

Viduramžių miestai



Viduriniuosius amžius (500-1500) priimta skirstyti į ankstyvuosius viduramžius (500-1000), brandžiuosius viduramžius (1000-1300) ir vėlyvuosius viduramžius (1300-1500).

Ankstyviesiems viduramžiams būdingas ekonominis nuosmukis. Tautų kraustymasis ir karai suardė bet kokią tvarką, sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau, praėjus porai šimtmečių po Vakarų Romos imperijos žlugimo, ant senosios imperijos griuvėsių išaugo nauja didelė valstybė – Frankų imperija. 800 m. Romos popiežius frankų karaliui Karoliui Didžiajam įteikė imperatoriaus karūną. Frankų karaliaus tikslas buvo atversti germanų tautas į krikščionių tikėjimą.

Brandžiaisiais viduramžiais išaugo gyventojų skaičius. Apytikriais duomenimis XI a. Europoje gyveno 25-30 milijonų žmonių, o 1300 m. jų skaičius siekė 70-80 milijonų. Valstiečiams ėmus naudoti geresnius plūgus ir vandens malūnus, išaugo žemės ūkio produktų gamyba. Plėtėsi seni miestai ir kūrėsi tūkstančiai naujų.

Brandžiaisiais viduramžiais Katalikų bažnyčia pasiekė didžiausią galią. Tuo pasinaudodama, ji rengė kryžiaus žygius, kurių tikslas buvo išlaisvinti Palestiną iš musulmonų viešpatavimo. Tuo pat metu atsirado geriau organizuotų valstybių.

Vėlyvaisiais viduramžiais daugelyje šalių siautėjo maro epidemijos, smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius, prekybą ir žemės ūkį apėmė sąstingis. Tuomet ekonominiu Europos centru tapo Italijos miestai valstybės. Ten suklestėjo dailė, literatūra, architektūra -prasidėjo Renesanso epocha. Viduramžių sąvoką XV a. pirmieji pavartojo italai, manantys, kad jų menui ir kultūrai prilygsta tik antika. Laikotarpį tarp antikos ir Renesanso – viduriniuosius amžius – jie laikė tamsiais ir mažai reikšmingais, nes viską valdė Bažnyčia ir religija. Praeitame amžiuje imta naujai vertinti šį laikotarpį. Dabar viduramžiai laikomi periodu, kuris padėjo pamatus šiuolaikinei Europai.

Keturioliktas amžius

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys — gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.

Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Vakarų Europa tada buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.

Apie 1300 m. daug didelių miestų, tokių kaip Florencija Italijoje, Kelnas Vokietijoje, Gentas Flandrijoje pajungė savo įtakon aplinkinius kaimus ir tapo politiškai nepriklausomi. Šiaurės Europoje grupė miestų sudarė galingą prekybinę sąjungą, pavadintą Hanza.

Feodalinė visuomenė

Jau minėjome, kad, žlugus Vakarų Romos imperijai, prasidėjo karai ir suirutės. IX-X a. iš šiaurės ėmė pulti vikingai, iš pietų veržėsi arabai, o iš rytų – ugrofinų raitininkai madjarai. Karaliai nepajėgė apginti valstiečių. Šie ieškojo pagalbos pas vietinius didikus, kurie buvo pakankamai turtingi, kad galėtų išlaikyti kariuomenę. Didikas juos gynė, bet už tai valstiečiai turėjo atiduoti savo žemes. Jie ir toliau dirbo žemę, bet kaip priklausomi valstiečiai. Istorikai juos vadina servais (lot. servus – vergas) arba baudžiauninkais. Tai reiškė, kad jie turėjo atlikti prievoles dvarininkui ir mokėti žemės nuomos mokestį. Be leidimo jie niekur negalėjo persikelti. Žemvaldys turėjo teisę juos teisti.

Karaliui reikėjo atsilyginti žmonėms, padedantiems jam valdyti. Tarnavusieji karaliui gaudavo žemės valdas, vadinamas lenais. Žodis „lenas“ iš tiesų reiškia skolinimą, o lotyniškai lenas yra feodas. Todėl šią visuomeninę santvarką vadiname feodalizmu. Asmuo, kuris leną gaudavo tiesiai iš karaliaus, buvo vadinamas karaliaus vasalu. Karaliaus vasalui lenas nepriklausė, tačiau jam atitekdavo visos iš leno gautos pajamos už tai, kad jis jį valdydavo ir su savu kariniu būriu padėdavo karaliui karo metu. Karaliaus vasalai dažnai gaudavo tokius didelius lenus, kad būdavo priversti padalyti juos į mažesnius ir perduoti žemesniesiems vasalams.

Gaudamas iš senjoro leną vasalas prisiekdavo jam ištikimybę, ir abi šalys iškilmingai pasižadėdavo viena kitai padėti. Tačiau laikui bėgant santykiai susipynė. Daugelis žemesniųjų vasalų išdalydavo savo valdas kitiems vasalams. Dažnai atsitikdavo taip, kad vienas vasalas prisiekdavo ištikimybę keliems senjorams. Jei kildavo nesutarimų tarp vasalo senjorų, vasalas dažnai rinkdavosi tai, kas geriausiai atitikdavo jo interesus. Kita vertus, didieji vasalai tapo tokie galingi, kad jiems nieko nebereiškė karaliaus valdžia, nors karalius ir buvo vyriausiasis senjoras. Iš tiesų didieji vasalai pasidarė nebepriklausomi nuo savo vyriausiojo feodalo, karaliaus.

Bažnyčia taip pat buvo feodalinės santvarkos dalis. Ji gaudavo žemės iš didikų ir paprastų žmonių už tai, kad kunigai ir vienuoliai už juos melstųsi ir jų sieloms
tektų lengvesnė dalia skaistykloje. Taip Bažnyčia ilgainiui tapo didžiausiu Europos žemvaldžiu. Tačiau ir Bažnyčiai reikėjo apsaugos. Todėl dalį savo valdų ji atidavė valdyti didikams. Už tai Bažnyčia galėjo tikėtis karinės paramos, kilus konfliktams su kitais vasalais.

Viduramžių visuomenėje vos viena kita moteris, tokia kaip Švedijos šv. Brigita (įspėjusi popiežių dėl ištvirkimo Bažnyčioje), turėjo įtaką. Valstybės ir visuomenės gyvenime viešpatavo vyrai, ir net toks kilnus žmogus kaip Paryžiaus meras savo žmonai liepia „elgtis kaip šuniui, klausyti šeimininko ir sekti paskui jį vizginant uodegą, net jeigu tas ir muša“. Moteriai netiko juoktis viešose vietose ar užsidengti veidą, nebent ji būtų buvus bjauri, o eidama gatve turėjo žiūrėti tik tiesiai, nesižvalgyti į šalis.Katalikų bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga — gimdyti vaikus.

Feodalinės visuomenės piramidė. Vasalais dažnai tapdavo riteriai, atliekantys karinę tarnybą. Valstiečiai privalėjo dirbti ir aprūpinti visuomenę. (Pačiam viršuj karalius, tuomet pasauliečiai ir bažnytiniai karaliaus vasalai, vasalai ir pačioj apačioj valstiečiai)

Tai buvo labai pavojinga. Visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų, ir vaikų mirtį. Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina pati eidavo į bažnyčią, kad „atšventintų“, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia. Manoma, jog viduramžiais tėvai savo vaikų per daug nemylėjo. Vis dėlto jie dainuodavo lopšines ir supdavo lopšį, o mirus vaikui, jo gedėdavo — juk viduramžiais du iš dešimties vaikų nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio.

Gyvensena

Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį XX a.: skalbimo mašinų, šaldytuvų, automobilių, lėktuvų, telefonų ir elektros, vaistų nuo skausmo ar antibiotikų — vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs — pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.

Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikia daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redži-naldą de Fristouną, kurio dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graims-bis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža.

Daugelyje Europos šalių per tardymus būdavo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. Kai 1317 m. seras Gilbertas Midltonas buvo pripažintas kaltas dėl Daremo vyskupo užpuolimo ir apiplėšimo, jį vilko miesto gatvėmis iki kartuvių, pakorė, dar gyvą ištraukė iš kilpos ir nukirto galvą. Galvą nugabeno į Londoną, o širdį čia pat sudegino. Tada kūnas buvo ketvirčiuotas ir keturios jo dalys pasiųstos į Niūkaslį, Jorką, Bristolį ir Devoną, o ten viešai rodomos kitiems įspėti.

Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai — baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. „Žmonės šneka ir tiki — atėjo pasaulio pabaiga“, — rašė italų kronikininkas.

Tamsumas ir prietarai

Arabų rašytojas papasakojo istoriją apie gydytoją, kurio prašė išgydyti riteriui pūlinį ant kojos ir moterį, sergančią džiova. Jis pradėjo gydyti — aptvarstė riteriui žaizdą ir paskyrė moteriai stiprinančią dietą. Staiga atsirado gydytojas europietis. „Šis žmogus visiškai neišmano, kaip gydyti tuos ligonius“, — pareiškė jis. Paėmęs kirvį, jis nukirto riteriui koją, ir šis netrukus mirė. Paskui paskelbė, kad moterį apsėdęs velnias, išėmė jai smegenis ir ištrynė jas druska. Moteris akimirksniu mirė. „Aš pasišalinau, sužinojęs apie mediciną tokių dalykų, kurių iki tol nė nenumaniau esant“, — stebėjosi arabų gydytojas. Palyginti su kaimynais musulmonais, Vakarų Europos žmonės buvo labai tamsūs ir atsilikę, tačiau nuolat kariavo su jais, vadino juos „stabmeldžiais“, mat šie netikėjo Kristumi.

Žydai daugelio valdovų rūmuose ir miestų tarybose buvo pageidaujami, nes jų religija leido jiems verstis palūkanomis (krikščionims „lupikauti“ draudė Bažnyčia). Tačiau jie privalėjo gyventi atskiruose miestų kvartaluose, apsuptuose aukštų mūro sienų, kad apsisaugotų nuo miestelėnų, kurie dažnai neteisingai juos kaltindavo, kad geria žmonių kraują, aukoja krikščionių vaikus ir užsiima juodąja magija. Tokios pat neapykantos susilaukdavo ir svetimšaliai pirkliai, juos dažnai apiplėšdavo, sumušdavo ar net nužudydavo.

Pirmasis paveikslėlis viršuje vaizduoja Džoną Viklifą – didžiausią viduramžių eretiką. Sekantis paveikslėlis tai jo parašyta biblija , o

paskutinysis vaizduoja jo teismą

Žemdirbystė ir badas

Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europa buvo žemdirbių visuomenė, kurioje vyravo natūrinis ūkis. Daugiau kaip 90 procentų žmonių gyveno kaimuose. Turtingi romėnų laikų miestai sunyko, o prekyba su tolimais kraštais beveik nutrūko. Taigi valdžios ir turtų galima buvo pasiekti turint žemės nuosavybę.

Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žeme. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečių ūkiai.

Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. -Kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.

Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta (kai kurie istorikai tą laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių. Pasitaikydavo metų, kai dėl saulėtų dienų trūkumo žmonės negalėdavo išgarinti jūros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestų.

Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė -badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus.

Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę žmonės, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė, dizenterija, gripas. Juodoji Mirtis nebuvo vienintelė XIV a. nelaimė, tai daugelio negandos metų kulminacija.

Riterių turnyras ietimis. Moterys iš tribūnos mėto savo aksesuarus labiausiai patinkančiam riteriui. Riteriai buvo kilę iš vasalų giminių ir turėdavo išeiti karinį apmokymą. Kai jiems sukakdavo 21 metai, juos išventindavo į riterius, ir jie pasižadėdavo narsiai kautis. Riteriai turėjo tarnauti Dievui, globoti vargšus, bausti bloguosius ir ginti Bažnyčią. Taip pat jie privalėjo mandagiai elgtis su savo luomo moterimis. Riterystė ypač suklestėjo kryžiaus žygių metu.

Viduramžių miestas

Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro — prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbų naštos, bėgdavo į miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie tapdavo laisvais žmonėmis.

Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą. Tada įtakingiausi miestelėnai — biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2167 žodžiai iš 7109 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.