Viduramžių muzika
5 (100%) 1 vote

Viduramžių muzika

Šis straipsnis – savotiška trumpa ???prakalba į malonųjį skaitytoją“, provokuojanti ir skatinanti būsimą pokalbį apie muziką Viduramžių kultūroje, žymiuosius jos kūrėjus.

Kiekviena kultūros epocha turi savo meninį stilių, vyraujantį tuo laiku ir išreiškiantį estetinius idealus, grožio normas, meninius vaizdus, temas ir idėjas vienokiomis ar kitokiomis išraiškos priemonėmis. Viduramžių meno materija (t.y. išraiškos priemonės) buvo kukli ir trapi (pvz., grigališkasis choralas muzikoje), arba priešingai – masyvi ir grubi (pvz., romaninė architektūra), o dvasia – mums jau nebesuprantamai gryna ir stipri (pvz., šv. Rašto tiesa, grigališkojo choralo sakralumas). Viduramžių mąstysena grožio sąvoką nuolatos suveda į tobulumo, proporcijos ir žibesio kontekstą. Mat grožiui reikalingi trys dalykai. Pirmiausia grynumas, arba tobulumas: mat kas netobula, tas dėl to ir bjauru. Paskui atitikimas, arba derėjimas. Ir pagaliau aiškumas: todėl tai, kad yra tyros spalvos, vadinamas grožiu, – sako Tomas Akvinietis.

Viduramžiai – Bažnyčios, riterių ir jaunų miestų kultūros laikas. Tikriausiai jokio kito Vakarų estetikos periodo XX a. tyrinėjimuose neaptiksime tiek amžinųjų tiesų paneigimų, įstabių atradimų, kaip medievistikoje. Nagrinėjant viduramžių kultūrą, mes nuolat matome paradoksaliai susipynusias poliarines priešybes – sublimuotas ir žemas, dvasiškas ir šiurkščiai kūniškas, niūrias ir komiškas. Požiūris į viduramžius kaip į ???tamsos viešpatavimo epochą“, kuriai priskiriamas svarbiausias bruožas – atsisakymas antikinio švietimo, išsilavinimo, filosofinės ir meninės kultūros principų, ne tik svetimas istorinei tiesai, bet ir iškreipia kultūros istorijos raidos logiką, liudija nepasitikėjimą žmogaus kūrybinėmis galiomis. Viduramžių kultūra, estetika, menas neabejotinai buvo pažangos reiškiniai. Visa Viduramžių dvasios istorija buvo vos ne kas kita, kaip vien Renesanso Adventas. Šiaip ar taip tuose laikuose, kitados laikytuose apimtais stingulio ir negyvais, visur buvo įžvelgti jau besikalantys naujų dalykų želmenys ir visur regėjosi būsimos tobulybės ženklai.

Viduramžiai – ypatinga epocha. Tai joje buvo pasėta dvilypė sėkla, kurios prieštaringumu pažymėta ir dabartinė Europa. Viduramžiai atveria šviesos ir dieviškumo pasaulį, kur kiekviena akimirka pilna paslapties ir sakralumo, bet kartu apstulbina tamsos, keršto, pykčio protrūkiais. Tai epocha, kurioje ryškiai atsiskleidžia pasaulio, žmogaus dualizmas. Joje žmogus yra lyg dulkė Aukščiausiojo šešėlyje, bet taip pat žmogus įgyja ir galią, kuri vis stiprėja mokslo atradimų įtakoje ir galutinai atitraukia žmogų nuo dvasinio gyvenimo realybės. Šis laikmetis pilnas vidinių prieštarų, todėl natūralu jog susilaukia labai įvairių vertinimų. Tačiau kad ir kokia įvairove bespindėtų Viduramžių gyvenimas, jis turi labai vientisą giluminį klodą, iš kurio atiteka energija visam to meto pasaulio kūnui. Tos gyvybės šaltinis yra krikščionybė. Krikščionybės dėka Viduramžių epocha paliko nuostabiausių sakralinio meno pavyzdžių.

Mums jau sunku suvokti tą realybę, kurioje gyveno viduramžių žmogus, kuomet visa mąstysena, jausena buvo persiėmusi religiniais vaizdiniais. Kuo meno rūšis artimesnė dieviškajam pasauliui, kuo didesnį grožio ir dorovingumo turinį ji turi, tuo reikšmingesnis vaidmuo jai teikiamas menų hierarchijoje. Hierarchinis menų sistemos padalijimas Viduramžių estetikoje realiai atspindi socialinį menų statusą šios epochos kultūroje ir susiformavusių idealų, bei vertybių sistemą.

Muzikai Viduramžiai skiria aukščiausią vietą – ji savo dvasinga, nematerialia kalba artimiausia dieviškojo pasaulio kontempliacijai. Atlikdama svarbų vaidmenį bažnytinėje liturgijoje, ji kartu tarnauja ne žemiškiems, o aukštiesiems dangiškiems tikslams. Kadangi viduramžių meną ugdė idėja, idėjas skleidė Bažnyčia, tai ir viduramžių profesionalusis menas iki pat renesanso yra visų pirma bažnytinis menas. Ankstyvuosiuose Viduramžiuose – krikščioniškos estetikos ištakose – susiduria skirtingų kultūrinių tradicijų pasaulėžiūros modeliai: graikiškasis ir hebraiškasis. Graikų erdvinis menas labai įtakojo plastines meno rūšis, o senovės žydų laikinis būties suvokimas labai įtakojo (įsiliejo) į dinamiškas, psichologiškas meno šakas – taip pat ir į muziką. Taigi, šių dviejų pasaulių sąveikoje ir sintezėje susiformavo gausybė Viduramžių Europos kultūrinių reiškinių. Ne išimtis ir grigališkasis choralas, kuris turėdamas visiškai savitą bei autentišką pradžią krikščioniškoje Bažnyčioje, kartu asimiliavo savyje šių dviejų kultūrų religinės muzikos suvokimo tendencijas.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 724 žodžiai iš 1318 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.