Viduramžių muzikos raida
5 (100%) 1 vote

Viduramžių muzikos raida

Viduramžių muzikos raida

Viduramžių epocha tęsėsi nuo V iki XVII amžiaus. Formali jos pradžia – 476m., kai žlugo Vakarų Romos imperija; formali pabaiga – 1609m.,kai nepriklausomybę išsikovojo pirmoji Europoje Olandijos respublika. Tačiau viduramžių pasaulis pradėjo formuotis dar IVa., sparčiai ėmus blėsti Romos galybei, o drauge su ja ir prisiminimams apie saulėtus Antikos laikus. Viduržemių epocha baigėsi XVIIa. vidury, pradėjus stiprėti buržuazinių valstybių (Olandijos, Anglijos) galybei.

Viduramžių istorijai priklauso ir Renesanso laikotarpis, trukęs nuo XIV (muzikoje –XV) iki XVIIa. Tačiau dėl savo ypatingo ir naujoviško pobūdžio jis išskiriamas kaip savarankiška epocha, tapusi tiltu iš vidurinių amžių į naujuosius laikus.

Viduramžiai istoriškai skirstomi į 3 periodus: ankstyvieji, viduriniai arba klasikiniai ir vėlyvieji. Įvairūs tyrinėtojai skirtingai nurodo jų ribas. Atsižvelgus į viduramžių kultūros raidą ir jos etapinius ženklus, galima nurodyti tokias istorinių periodų ribas:

Ankstyvieji viduramžiai: nuo V iki IXa. Juos pradeda IVa.- krikščioniškosios kultūros formavimasis (beje, IVa. krikščionybė tapo Romos imperijos oficialia valstybine religija). Jų pabaigą byloja vadinamas „Karolingų renesansas“ (VIII – IXa.). Jis kilo milžiniškoje Frankų imperijoje valdant imperatoriui Karoliui Didžiajam. Tuo metu V.Europoje vyko kultūrinis sąjūdis: imta domėtis pasaulėtinais mokslais, antikos kultūra, karaliaus dvare telkti išsilavinusius žmones, o prie bažnyčių ir vienuolynų – steigti mokyklas, vėliau tapusias pirmaisiais universitetais. Buvo plėtojama literatūra, formavosi romanų ir germanų kalbos. Tuo pat metu Rytuose savo kultūra garsėjo Bizantija, o VIIa. susikūrė Arabų valstybė;

Vidurinieji (klasikiniai) viduramžiai: nuo X iki XIIa. Jų pradžią skelbia vadinamas „Otonų renesansas“ (X – XIIa.), pakeitęs Karolingų renesansą. Tuo metu IXa. padėjo formuotis ir iki XIIIa. gyvavo pirmasis bendraeuropinis meno stilius – romantika (romaninis stilius). Viduriniuosius viduramžius užbaigia didžiausio klestėjimo sulaukęs viduramžių klasikinis brandžiosios gotikos stilius (XIIa. vid. – XIVa. pr.).

Klasikiniai viduramžiai – bažnyčios ideologijos ir bažnytinės kultūros žydėjimo metas. Nuostabiausia jos išraiška buvo gotikos katedrų architektūra.

Antra vertus, iki tol buvusi vieninga, krikščionių bažnyčia XIa. – 1034 m. – skilo į Vakarų – katalikų („visuotinę“) ir Rytų pravoslavų („stačiatikių“ arba „ortodoksų“), o XIIIa. Prasidėjo inkvizicijos teismai. XI – XIIIa. vyko Kryžiaus žygiai į Jeruzalę, kurie visiškai nualino Bizantija, bet kraujo ir didžiulių aukų kaina į V.Europą atnešė Rytų (visų pirma – arabų) kultūros šviesą. Klasikiniais viduramžiais suklestėjo ir riterių luomas bei kultūra, skelbusi meilės kultą.

Klasikiniai viduramžiai – tai ir visai kitokio gyvenimo formavimosi pradžia. Nuo X – Xia. pradėjo formuotis pirmieji miestai. Jų augimą lėmė tai, kad atsirado savarankiška žmonių veiklos sfera – amatai. Tuo pačiu klostėsi nauji visuomenės sluoksniai (miestiečiai), didėjo pasaulėtiniai interesai. Vienuolynų mokyklos miestuose virto universitetais (pirmas buvo įkurtas Italijoje Bolonijos mieste XIa.; Anglijoje Oksfordo – 1167; Prancūzijoje Paryžiaus – 1215; Čekijoje Prahos – 1348; Lenkijoje Krokuvos – 1364; Lietuvoje Vilniuje – 1579). Mene atsirado pasaulietinių įvaizdžių, paplito klajojančių menininkų pasirodymai. Pradėjo formuotis pirmosios centralizuotos valstybės (Prancūzija, Anglija).

Taigi, klasikiniai viduramžiai – bažnyčios, riteriu ir jaunų miestų kultūros laikas;

Vėlyvieji viduramžiai (XIVa. – XVIIa. pr.) yra ne kas kita, kaip Renesanso epocha.

Viduramžių pasaulis ir kultūra kilo iš Vakarų Romos imperijos griuvėsių, kuriais ją pavertė barbarai, bei iš krikščionybės, kuri telkė tautų kraustymosi (IV – VIIa.) sumaišty paskendusią Europą. Iš materijos griuvėsių ir iš dvasios idėjos gimė ir augo viduramžių pasaulis, jo kultūra, menas, etika, grožio sampratos. Kaip tik todėl viduramžių meno materija (t.y. išraiškos priemonės) buvo kukli ir trapi (pvz. grigališkasis choralas muzikoje), arba priešingai – masyvi ir grubi (pvz. romaninė architektūra), o dvasia – mums jau nebesuprantamai gryna ir stipri (pvz. Šv.Rašto tiesa, grigališkojo choralo sakralumas). Toji dvasia ir „traukė“ paskui save, formavo ir šlifavo materiją. Deja, ilgainiui materija vis labiau stiprėjo, o dvasia gimimo, atrodo, kad materija galutinai užgožė kadaise ją užgožusią ir formavusią dvasią…

Viduramžių kultūros ir meno istorija, tai, visų pirma, krikščionybės sklaidos istorija. Pradėjusi formuotis Ia. pradžioje Romos imperijos rytinėse provincijose žydų bendruomenėje, iki XIIIa. ji išplito beveik visoje Europoje (beje, Lietuvoje kaip oficiali religija krikščionybė atsirado tik XIVa. pabaigoje). Simboliška, kad viduramžiai prasidėjo krikščionybei ėmus vienyti Europą. Antra vertus, krikščionybė skilo į katalikų ir provoslavų, o XIVa. kilo antikatalikiškas judėjimas – Reformacija. Netrukus ji nuo katalikų bažnyčios atskyrė trečdalį tikinčiųjų ir susiformavo į trečią (šalia katalikybės ir stačiatikybės) pagrindinę krikščionybės
kryptį protestantizmą, įsigalėjusį vidurio ir šiaurės Europoje ir reiškusį naujų luomų – miestiečių, buržuazijos – interesus.

Kadangi viduramžių meną ugdė idėja, o idėjas skleidė bažnyčia, tai ir viduramžių profesionalusis menas iki pat Renesanso yra visų pirma bažnytinis menas. Bažnyčia buvo vienintelė tarptautinė dvasinė ir materialinė jungtis. Nuo jos priklausė dvasinio ir socialinio gyvenimo, moralės, mokslo, meno raida.

Viduramžių muzikos istorija iš esmės taip pat yra pirmiausia bažnytinės muzikos istorija, ir, deja, mes žinome iškreiptą tiesą apie viduramžių muziką, jos žanrus, formas, komponavimo techniką.

Taip atsitiko todėl, kad pasaulietinė viduramžių kultūra iki pat Aukštojo renesanso (XVa.) buvo pirmiausia oralinė, t.y. žodinė kultūra. Viduramžiais knyga buvo retenybė. Štai vieno žymiausių ir šviesiausių viduramžiu Sankt Galeno vienuolyno biblioteka, praėjus 100 metų nuo jos įkūrimo, sukaupė tik 450 tomų, bet buvo laikoma labai turtinga. Viduramžių knygoms išleisti reikėjo daug odos. Antai XIVa. Biblijai išleisti reikėjo papjauti ištisą karvių kaimenę, o nedidelei knygutei reikėjo viso veršio odos. Todėl viduramžiais klestėjo miniatiūrinės knygelės, o storesnes knygos, lygiai kaip ir gaidos, buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik turtingi vienuolynai, bet ne klajojantys muzikantai, kurie, beje, dažniausiai būdavo dar ir neraštingi. Jie muzikavo ir kūrė čia pat (nelyginant XXa. džiazo muzikantai), todėl jų turtinga ir įvairi vokalinė, o ypač instrumentalinė muzika amžiams liko savosios istorijos laike.

Pasaulietinė muzika ypač suklestėjo riterių ir jų palydovų – menestrelių, žonglierių – laikais (XII – XIVa.). Kryžiaus žygiai praturtino Europą arabiškais instrumentais, nauja tematika. Įdomu, kad to meto populiariausioje literatūroje – riterių romanuose – nei bažnytinė daugiabalsė muzika, nei jos žanrai, nei autoriai neminimi. Ten nieko nerastume apie svarbiausią XII – XIVa. bažnytinės muzikos žanrą – motetą, apie žymius moteto ir mišių kūrėjus Leoniną, Perotiną, de Vitri, de Mašo… Tik viename romane yra aprašomos mišios, bet… intymios gundymo scenos kontekste. XII – XIII amžiuje daugiabalsė bažnytinė muzika (pvz., ankstyvasis motetas) buvo reta, eksperimentinė, pernelyg „moksliška“. Ji buvo kuriama vienuolynuose ir žinoma tik labai siauram profesionalų ratui. Užtat riterių romanuose randame daugybę duomenų apie žonglierius, menestrelius, jų instrumentarijų.

Viduramžiais knygas daugiausiai skaitė kilmingos damos, kurių idealu buvo riteris ant žirgo, o ne vienuolis, palinkęs prie knygos. Joms ir buvo skiriamos poetų knygos.

Taigi, viduramžių religinė muzika buvo tiesiog maldos būdas ir profesionalų eksperimentų laukas, o už bažnyčios ir vienuolynų klestėjo žonglierių menas. Jis ėjo iš lūpų į lūpas. Iki mūsų išliko 5 trubadūrų dainų rinkiniai, kurie buvo užrašyti tik po šimto metų nuo autorių mirties.

Padėtis pasikeitė tik Renesanso metu. Tada pasaulietinė (o svarbiausia – instrumentinę) muziką imta užrašinėti, o bažnyčia jau nepajėgė to drausti. Renesanse beveik visi žmonės mokėjo muzikuoti. Todėl menestreliai, špylmanai, žonglieriai turėjo būti ypač geri muzikantai ir, kaip taisyklė, grodavo keliais instrumentais.

Ankstyvieji viduramžiai (V – IXa.).

Svarbiausia muzikos meno raidos kryptis tuo laiku buvo bažnytinės muzikos ir jos pagrindinės formos – grigališkojo choralo kūrimas ir plėtojimas.

Bažnytinė muzika (vok. Kirchenmusik; lot.musica sacra; it.musica da chieza – tarti: kjeza; pranc.musique d`eglise; angl. church music) – tai krikščionių bažnyčios muzika. Viduramžiais bažnyčia buvo profesionaliosios muzikos centras. Bažnytinės ir, visų pirma,vienuolynų kultūros raidoje buvo sukurtos didžiulės meninės vertybės, susiklostė daugelis muzikos žanrų, vystėsi muzikos teorija, notacija, pedagogika, estetika.

Krikščionybės pradžioje (I – IIa.) bažnytinės muzikos šaltiniai buvo Viduržemio jūros Rytų kultūros: judėjų, egiptiečių – sirų – palestiniečių, vėlyvosios antikos. Iš krikščioniškosios kultų muzikos bažnytinė kūryba visų pirma ėmė puoselėti ir plėtoti žydų psalmių ir senovės graikų himnų tradicijas. Ilgainiui susiklostė specifinis psalmių ir apskritai bažnytinių giesmių giedojimo būdas, forma, o tuo pačiu ir bendrinis psalmių bei bažnytinių giesmių melodikos tipas – psalmodija. Plačiausia prasme šis terminas reiškia rečitatyvinį (pusiau deklamacinį) giedojimą, kitaip tariant,- liturginį (t.y. bažnytinių apeigų) rečitatyvą. Ankstyvoji psalmodija kilo iš judėjų pamaldų. Ji buvo 2 rūšių: 1. responsorinė psalmodija (ankstyvasis tipas),kai pakaitomis gieda solistas (kantorius, nuo lot. cantor – giedoti), intonuojantis psalmės tekstą ar Biblijos ištraukas ir choras, atliekantis refreno funkciją; 2. antifonine psalmodija, kai pakaitomis gieda du chorai. Iš antifoninio giedojimo principo kilo ir vienas pirmųjų bažnytinės muzikos žanrų bei formų antifona – ankstyvoji bažnytinė giesmė, atliekama antifoniniu būdu. Gyvavo ir psalmodija in directum,- atliekama vieno choro. Psalmodija griežtai ribojo melodijos apimtį ir plėtojimą. Bažnytiniame giedojime svarbiausiuoju faktoriumi yra žodis, kuruo
skelbiamos Šv. Rašto tiesos. Todėl psalmuotojai būdinga nedidelio diapazono metodika: vieno garso rečitavimas ir nedidelės melodinės frazės teksto eilutės pradžioje ir pabaigoje, rečitatyvinis giedojimo pobūdis, visiška ritmo priklausomybė nuo loginių ir gramatinių akcentų.

Tačiau netrukus kilo ir tikro giedojimo, o ne vien pusiau deklamavimo poreikis, o su juo ir dar vienas ankstyvosios bažnytinės muzikos žanras – himnas. Jis gimė senovės Graikijoje, o ankstyvoji krikščionybė jį perėmė iš Romos imperijos kaip giesmę, kuria buvo iškilmingai kreipiamasi į Dievą. Pirmieji krikščioniškieji himnai atsirado jau IIa., o jų kūryba suklestėjo IVa. buvusioje Romos imperijoje: Italijoje, Galijoje, Sirijoje, Egipte. Vėliau himnai labai išpopuliarėjo Brazilijoje (viršūnė – VIIIa., Jono Damaskiečio kūryba). Čia beveik visos religinės giesmės buvo vadinamos himnais, o jų autoriai – himnografais. Europoje seniausių himnų autoriais laikomi Aurelijus Augustinas (žymus teologas ir filosofas, 354-430) ir Ambrozijus Mediolanietis (Milanietis, žymus bažnyčios veikėjas ir muzikantas teoretikas, 333 arba 340-397).

Ankstyvojoje krikščionybėje pamaldų metu giedodavo visa bendruomenė. Tačiau nuo 364m. Laodikijos susirinkimo nutarimu, bažnyčioje buvo leista giedoti tik giedotojams – profesionalams. Tada atsirado ir pirmosios bažnytinio giedojimo mokyklos. Jos kūrėsi stambiuose IVa. vienuolynuose: Bolonijos, Kremonos, Ravenos, Neapolio, Milano Italijoje; vėliau Galijoje (dab. Prancūzijoje), Airijoje. Šiuose bažnytinio švietimo centruose maždaug V – VIIa. susiklostė vietinės bažnytinio giedojimo tradicijos. Milane klestėjo taip vadinamas ambrozijietiškas (pagal vyskupo Ambrozijaus vardą), Lione – galikoniškasis (lot. Gallicanus – prancūziškas), o Tolede ir Valjadolide (nuo VIIa.) – mozarabiškasis (isp. Mozarabai – arabų nukariauti Ispanijos krikščionys, kurie nors susituokdami maišėsi su arabais, vis dėlto išlaikė savo tikėjimą) bažnytinis giedojimas. Romos, kuri buvo krikščionybės, o atsiradus stačiatikybei Bizantijoje, ir katalikybės centras, tokia padėtis negalėjo tenkinti. Todėl Va. Vidury imta kanonizuoti ir unifikuoti bažnytines melodijas, giesmes ir giedojimo būdą. Tik Milano (amrozijietiškoji) liturgija ir toliau liko savarankiška dar 1000 metų. VIIa. pradžioje, valdant popiežiui Grigaliui I, bažnytinio giedojimo kanonizavimas buvo baigtas.

Grigalius I (Didysis) popiežiumi buvo 590-604 metais. Jis labai išplėtė katalikų bažnyčios įtakos sferą. Grigalius I buvo pirmasis vienuolis, tapęs popiežiumi. Jam valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramžių švietimo, mokslo, meno centrais, augančios krikščioniškosios kultūros pamatu.

Grigalius I buvo vienas gabiausių ir energingiausių popiežių. Romoje jis valdė kaip savarankiškas karalius, organizavo armijas. Pirmasis pradėjo reikšti pretenzijas dėl popiežių pasaulinio viešpatavimo. Bažnyčios jis buvo paskelbtas šventuoju. Legendos byloja, kad būtent Grigalius I sudarė kanonizuotų bažnytinių melodijų rinkinį – antifonarijų. Jo melodijos, praėjus 300 metų nuo Grigaliaus I mirties, popiežiaus garbei buvo pavadintos grigališkuoju choralu. Beje, Grigaliaus I antifonarijaus originalas neišliko, tėra vėlesnės jo kopijos.

Grigališkasis choralas – Romos katalikų bažnyčios tradicinio liturginio giedojimo melodijos, forma ir būdas.Tai sudėtingas, daug šaltinių sugėręs ir daugelio amžių patyrimą sukoncentravęs reiškinys. Jis pradėjo formuotis dar IVa. Romos giedojimo mokykloje, o jo sisteminimas vyko net tris amžius. Galutinai grigališkojo choralo forma susiklostė VIII – IXa. dabartinių Prancūzijos, Šveicarijos, P.Vokietijos ir Š.Italijos teritorijose. Chorale buvo sulydytos seniausios Rytų – Viduržemio jūros muzikinės intonacinės formulės, bizantiškojo, ambrozijietiškojo, galikoniškojo giedojimo, germanų ir keltų genčių folkloro elementai. Grigališkojo choralo melodijos, yra 3 tipų: 1) silabinės,, kai nata atitinka skiemenį (kartais vienam skiemeniui skiriamos 2 natos); silabinės melodijos buvo choralo pagrindas; 2) neuminės. kai vienam skiemeniui tenka nuo 2 iki 5 natų; 3) melizmatinės. kuriose natų skaičius vienam skiemeniui sugiedoti neribojamas. Melizmatinis melodijos stilius buvo labai turtingas, išpuoselėtas, prieinamas tik solistams. Jis labai dažnai buvo improvizacinis ir susiklostė vėliausiai (ypač klestėjo XI – XIIa.). Tačiau jo ištakos siekia dar IVa., kai bažnytinėje liturgijoje susiklostė du turtingi bažnytinės monodijos (t.y. vienbalsumo) žanrai: aleliuja ir jubiliacija, kurios vėliau grigališkame chorale taip pat buvo sunormintos ir tapo sudėtine dalimi.

Aleliuja (šen. žydų hallelūJah – garbinkite Jahuę; gr. alleluja) atsirado šen. žydų muzikoje, kaip pakilus Aukščiausiojo šlovinimo motyvas. Vėliau jį perėmė krikščionys ir ėmė naudoti savo pamaldose. IVa. aleliuja tapo turtingos melodikos šventine giesme su daugybe melizmų (puošmenų). Ypač ilga melizmatine melodija, dažnai improvizacinio pobūdžio, buvo atliekamas paskutinis žodžio aleliuja skiemuo. Tame pačiame IVa. ši ilga ir išplėtota melodija įgavo sąlyginai savarankiško vokalizo statusą ir buvo pavadinta jubiliacija (lot. įubilatio – džiūgavimas). Jubiliacijos į bažnytinį giedojimą įnešė
improvizacinę, ekstazinę nuotaiką, muziką atpalaidavo nuo žodžio valdžios. Bet grigališkoji tradicija jubiliacijas „sutramdė“, nustatė griežtą struktūrinę formą, pagrįstą frazių pakartojimu. Tačiau tiek aleliuja, tiek jubiliacija, įsiliejusios į grigališkąjį choralą, pagyvino jo melodiką ir įtakojo melizmatinės melodikos stiliaus formavimąsi.

Iš aleliuja ir Jubiliacijos IXa. kilo dar vienas, ypač svarbus bažnytinės monodijos žanras – sekvencija (šen. lot. – sequentia – einu paskui, seku). Iš pradžių (iki IXa.) sekvencijomis buvo vadinamos jubiliacijų melodijos su joms pritaikytu tekstu – „prosa ad seąuentiam“(iš čia ir kitas sekvencijų pavadinimas – „proza“). Tekstai jubiliacijose buvo pradėti vartoti tam, kad giedotojai galėtų įsiminti daugybę jubiliacijų melodijų, kurios buvo atliekamos giedant paskutinį aleliuja skiemenį. Sekvencijoje kiekvienai natai, tekdavo vienas skiemuo. O nuo IXa. imtos kurti sekvencijos su originaliomis naujomis melodijomis. Dar vėliau – XIIa.- sekvencijos buvo ritmizuotos ir ėmė panašėti į himnus, pradėtos naudoti ankstyvojoje daugiabalsėje muzikoje. Pagaliau atsirado ir pasaulietinių sekvencijų lotynų kalba su instrumentiniu pritarimu. Taigi ilgainiui sekvencijos vis labiau tolo nuo grigališkojo choralo tradicijų, ir nenuostabu, kad garsiajame bažnyčios Tridento susirinkime (1545 – 63), kur buvo aštriai svarstomi bažnytinės muzikos klausimai, sekvencijos buvo išimtos iš bažnytinio giedojimo praktikos. Tiesa, buvo paliktos 5 sekvencijos, kurių tarpe ypač garsios ir plačiai iki mūsų dienų naudojamos yra: „Lauda Sion Salvatorem“, sukurta apie 1236m., tekstas paties Tomo Akviniečio, melodija Adamo iš Šen – Viktoro (šią sekvenciją savo operoje ir simfonijoje „Dailininkas Matis“ panaudojo XXa. kompozitorius P.Hindemitas); „Dies irae“ („Dieną rūsčią“), sukurta apie 1230 m., galimas autorius Tomas Čelanietis, naudojama gedulingose pamaldose (vėliau ši sekvencija tapo, mirties simbolio išraiška -Mocarto, Berliozo, Listo, Verdžio, Čaikovskio irkt. kūryboje); „Stabat mater“ („Stovėjo motina“), sukurta apie 1300m., galimas autorius Jakoponė da Todi (šiuo pavadinimu oratorinio, kantatinio tipo kūrinių yra sukūrę Pergolezis, Rosinis, Verdis, Dvoržakas, Šimanovskis, Pendereckis, Pulenkas ir kt.).

Sekvencijos turėjo įtakos ir viduramžių pasaulietinių žanrų -virelės, baladės, rondo, estampidos – formavimuisi.

Originalios sekvencijos pradininku laikomas N o t k e -r i s I, dėl mikčiojimo pramintas Balbulus (~ 840 – 912.04.06). Jis buvo garsaus VIII – XIIa. Sankt Galeno Šveicarijoje vienuolyno vienuolis, mokytojas, bibliotekininkas ir drauge žymus V.Europos IXa. II pusės – Xa. pr. kompozitorius, muzikos teoretikas, poetas, istorikas. Kaip istorikas, jis paliko veikalą „Karolio Didžiojo darbai“, kaip poetas – kūrė himnus, kaip teoretikas – rašė muzikos traktatus (jų fragmentai išliko), kaip kompozitorius – sukūrė savarankišką sekvencijos žanrą ir formą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2818 žodžiai iš 9305 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.