Viduramžių pasaulėjauta
5 (100%) 1 vote

Viduramžių pasaulėjauta

Viduramžių pasaulėjotoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia. Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys. Šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, visuose jo reiškiniuose ieško prasmės – viskas yra tikslinga, turi savo vietą ir paskirtį, savo tikslą, visą Kūrėjas yra numatęs, stebi ir vertina. Bet jei viskas yra Dievo sukurta, kaipgi tada paaiškinti blogio egzistavimą? Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių – gėrio ir blogio jėgų. Todėl nėra tokių dviejų kategorijų, kurios nebūtų dvilypės: laikas, kaip ir erdvė, gali būti geras ir piktas, palankus vienai veiklai ir pavojingas kitai, egzistuoja sakralinis, švenčių, laikas kaip ir sakralinė erdvė, tam tikros šventos vietos.

Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė (priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai. Kad pasaulyje vyksta nuolatinė Kristaus ir piktosios dvasios kova dėl žmogaus sielos, viduramžių žmogų verčia manyti jo pastebimas gyvenimo prieštaringumas. To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu – smerkia ar šlovina, bet realybė smarkiai skiriasi nuo krikščioniškojo idealo. Buvo teigiama, kad žmogui duota laisva valia, jis pats pasirenka gyvenimo kelią. Vieni, išrinktieji, gyvena pagal Dievo įstatymus, kiti, atstumtieji, vergauja žmogiškoms silpnybėms: egoizmui, garbėtroškai. Šias dvi gyvenimo formas įvardijo šv.Augustinas, vienas iš Bažnyčios tėvų, griežtai atskyręs nuodėmingą gyvenimą nuo krikščioniškojo gyvenimo idealo: savo veikale „Apie Dievo valstybę“ jis aprašo amžiną kovą tarp Dievo valstybės ir pasaulio valstybės. Kova tarp dveijų priešybių yra istorijos varomoji jėga. Germanai, kaip ir visi pagonys, laiko slinktį suvokė cikliškai: kovojantys dievai sukuria pasaulį ir žmoniją, po tam tikro laiko vėl kovodami jį sunaikins. Biblijoje laiko slinktis linijinė – pasakojama žydų tatos ir jos santykių su Dievu istorija. Šv.Augustinas filosofiškai apibendrino krikščioniškąją laiko sampratą: laikas yra Dievo pradėta žmogaus išganymo istorija nuo sutvėrimo iki paskutiniojo teismo. Istorijos tikslas nėra pati istorija. Laikas pasibaigs Dievo karalystės pergale – amžinuoju sekmadieniu.

Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas, atspindintis anapusinį grožį. Simbolinis pasaulio suvokiamas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.

Senoji garikų kultūra perkeltinės prasmės nepažinojo, o Senajame ir Naujajame Testamente gausu alegorinių pasakojimų. Būtent iš senosios žydų kultūros viduramžių Europa mokėsi simbolinio mąstymo. Kaip graikams mitai, taip viduramžių žmogui alegorija (abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu gyvenimišku vaizdu) tapo vaizdžiu pasaulio aiškinimo būdu. Alegorija visada slepia savyje didaktinį pradą, kylantį iš viduramžių žmogaus polinkio mąstyti apie pasaulį nuolat jį vertinant.

To laiko teologai įžvelgia analogiją tarp žmogaus ir pasaulio: mikrokosmo (žmogaus) ir makrokosmo (pasaulio) analogija sudaro viduramžių simbolikos pagrindą. Kosmosas yra tarsi didelis žmogus, o žmogus – tarsi mažas kosmosas. „Žmogaus organizmo ir visatos elementai yra tapatūs. Žmogaus kūnas – iš žemės, kraujas – iš vandens, kvėpavimas – iš oro, o šiluma – iš ugnies. Kiekviena žmogaus kūno dalis atitinka visatos dalį: galva – dangų. Krūtinė – orą, pilvas – jūrą, kojos – žemę, kaulai – akmenis, gyslos – šakas, plaukai – žolę, o jausmai – gyvūnus“.

Simboliškai suvokiama gamta tapo abėcėle, kuria Kūrėjas kalba apie pasaulio tvarką ir moko, kaip reikia elgtis pasaulyje norint pelnyti dangaus palankumą. Net ir grožio kategorijoms suteikiama moralinė prasmė. Šv.Augustinas pateikė grožio, kaip geometrinio taisyklingumo, teoriją. Jis tvirtino, kad lygiakraštis trikampis yra gražesnis nei įvairiakraštis, dar gražesnis yra kvadratas, kurio lygios kraštinės sueina į lygius kampus, o gražiausias besąs apskritimas, nes jo nesibaigiančios tąsos neiškraipo joks kampas. Tobuliausias iš jų visų esąs taškas, nedalus savo paties centras, pradžia ir pabaiga, apskritimo ašis.

Ypatinga reikšmė teikiama skaičiams. Po Švč.Trejybės simbolio – trijų – svarbus skaičius keturi: keturios pasaulio šalys, keturi svarbiausi vėjai, mėnulio fazės, metų laikai. Keturi yra žmogaus skaičius – atstumas tarp ištiestų rankų yra lygus ūgiui, taigi sudaro kvadrato ilgį ir aukštį. Keturi – dorovinio tobulumo skaičius (moralus žmogus buvo vadinamas keturkampiu). Kitas magiškas skaičius yra penki. Penkios yra daiktų esmės, penkios gyvų būtybių rūšys (paukščiai, žuvys, augalai, gyvūnai, žmonės). Skaičius penki kartojasi Šventajame Rašte (Penkiaknygė, penkios Viešpaties žaizdos). Penkių įvaizdis yra rožė.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 781 žodžiai iš 1433 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.