Viduramžių pilys
5 (100%) 1 vote

Viduramžių pilys

Įvadas

Europos viduramžių istorija neatskiriama nuo pilių. Medinės, mūrytos iš plytų ar akmenų, jos buvo nusėjusios senąjį žemyną nuo Atlanto iki pat Uralo kalnų. Laikui bėgant, pilys keitėsi – vienos sunyko, kitos buvo perstatytos, rekonstruotos. Iš viduramžių mūsų laikus pasiekė tik mūrinės pilys. Jų dėka šiandien žinome, kaip atrodė viduramžių pilys. Net jei iš pilies liko griuvėsiai, jie vis viena leidžia pajusti buvusią jos didybę.

Mūsų projekte mes rašome apie pilis: apie jų statymą, paskirtį ir gyvenimą pilyse.

Kam pilis naudojama?

Sutvirtinimai ir pylimai buvo naudojami gynybai nuo akmens amžiaus. Tikros pilys Europoje atsirado tik nuo devintojo amžiaus iš dalies dėl Vikingų žygių, o iš dalies dėl feodalų politinės valdžios decentralizavimo. Nuo devintojo iki penkioliktojo amžiaus visoje Europoje buvo pastatyta tūkstančiai pilių. 1905 m visuotinio surašymo metu Prancūzijoje buvo suskaičiuota daugiau nei 10.000 pilių.Feodalizmo laikotarpiu įstatymus ir tvarką bei apsaugą nuo plėšikų, tokių kaip vikingai, užtikrindavo vietiniai didikai. Jie statė pilis apsaugai ir kartu kaip saugias bazes, iš kurių galėtų veikti vietinės karinės pajėgos. Aiški pilies gynybinė paskirtis užtušuodavo jų puolamąją funkciją. Jos funkcionavo kaip profesionalių kareivių bazės, kurios kontroliavo apylinkes. Tuo metu, kai karaliaus autoritetas dėl tam tikrų priežasčių buvo silpnas, pilių tinklas ir jų karinės pajėgos garantavo santykinį politinį saugumą.

Pilių statymas Europoje

Nuo devinto amžiaus, vietiniai didikai pradėjo statyti pilis Europoje. Iš pradžių jos buvo labai paprastos ir nekaip pastatytos, bet po kiek laiko jos tapo akmeninėmis tvirtovėmis. Daugelis jų priklausė karaliams ir jų vasalams, bet daugiausia jų pastatė vietiniai didikai savais interesais. Didikai teisinosi barbarų išpuoliais, nors iš tikrųjų jie statėsi pilis, kad galėtų kontroliuoti vietinę aplinką.Tai buvo įmanoma, nes tuo metu Europa neturėjo strateginės gynybos ir stiprios centralizuotos valdžios.

Kaip Europos pilių statymo pavyzdį galima pateikti Prancūzijos Poitou regioną. Kai prasidėjo Vikingų žygiai devintame amžiuje, ten buvo tik trys pilys, o jau vienuoliktam amžiuje – trisdešimt devynios. Panašiai buvo visoje Europoje. Pilys galėjo būti pastatytos labai greitai. Prieš atsirandant patrankoms, pilių gynėjai turėjo pranašumą prieš puolėjus.

Tačiau plačiai paplitusi pilių statyba ir dideli kareivių pulkai, laikomi jų gynybai, neužtikrino taikos ir apsaugos nuo įsibrovėlių, o tik nesibaigiančius karus.

Pilių evoliucija

Pačios pirmosios pilys buvo su gynybiniu pylimu ir vidiniu kiemu. Pylimas buvo platus, paprastai 50 pėdų aukščio. Ant pylimo buvo statomas didžiulis medinis bokštas Žemiau pylimo buvo žemės plotas, aptvertas stipria medine tvora, vidinis pilies kiemas. Čia buvo sandėliai, gyvulių aptvarai ir gyvenamosios trobelės. Ir pylimas, ir vidinis kiemas sudarė salą, apsuptą vandens pripildytu grioviu, kuris buvo iškastas statant pylimą. Tiltas ir status, siauras takas sujungdavo abi pilies dalis. Kai kildavo pavojus,ir vidinis pilies kiemas negalėjo atlaikyti puolimo, apsaugos daliniai atsitraukdavo į medinį bokštą.

Vienuoliktame amžiuje pilių statyboje žemę ir medį pradėjo keisti akmuo. Medinį bokštą virš griovio pakeitė apvalus akmeninis įtvirtinimas. Vėliau jis virto bokštu, arba donžonu.

Pilys sustiprėjo, kai kryžiaus žygio dalyviai grįžo su naujomis žiniomis apie įtvirtinimus ir apie apgulties mechanizmus, su kuriais susidūrė kelionės metu. Koncentrinės pilys buvo suprojektuotos taip, kad aptvertų centrinį donžoną dviem ar daugiau sienos ratais. Pirmiausiai sienos buvo sutvirtintos keturkampiais bokštais, o tik vėliau apvaliais. Statūs keturkampio bokšto kampai buvo lengvai nugriaunami ir dėl to bokštai buvo lengvai pažeidžiami. Apvalūs bokštai geriau atlaikydavo ataką. Ant sienų ir bokštų buvo padaryti takeliai, kad būtų patogiau atakuoti iš viršaus. Pilies kiemą ir bokštą juosė akmeninė siena, aplink kurią ėjo griovys. Į pilį vedė vieni vartai su pakeliamuoju tiltu ir nuleidžiamosios grotos. Geriausiai žinomas pilies su tokiu bokštu pavyzdys – Londono Taueris, kurį pastatė Viljamas Užkariautojas. Šis keturkampis statinys iš pradžių stovėjo vienas; jį nubaltindavo kalkėmis, kad geriau matytųsi. Vėliau karaliai patobulino šią pilį pristatydami sienas ir kitus statinius, kuriuos galima pamatyti ir šiandien.

Europoje patrankos atsirado keturioliktojo amžiaus pradžioje, bet efektyvi apgulties artilerija nebuvo naudojama iki penkioliktojo amžiaus vidurio. Pilių dizainas keitėsi priklausomai nuo patrankų galingumo. Aukštas, stačias sienas pakeitė žemos nuožulnios sienos. Penkioliktojo amžiaus viduryje pilys nyko dėl augančios karalių galios. Vienuoliktajame amžiuje Viljamas Užkariautojas, norėdamas atimti pilis iš didikų, paskelbė, kad jam priklauso visos Anglijos pilys. Tryliktajame amžiuje jau buvo būtina prašyti karaliaus leidimo statyti pilį, ar sustiprinti jau esamą. Karaliai stengėsi demilitarizuoti pilis, kad jomis negalėtų pasinaudoti sukilėliai.

Pilyse didikai nebegyveno, ir jos virto griuvėsiais. Įtvirtinti miestai darėsi vis

stipresni, nes šalies turtai sueidavo į didžiuosius miestus.

Pilių statymas

Pilies statymas galėjo užtrukti nuo vienerių iki dvidešimties metų. Keletą amžių pilių statymas buvo svarbi pramonės šaka. Garsūs akmenskaldžiai buvo paklausūs ir būriai pilių statytojų keliavo iš vienos vietos į kitą.Miestai, kurie norėjo statyti katedras, turėjo varžytis su didikais, kurie norėjo statyti pilis.

Beaumaris pilies statyba Šiaurės Velse prasidėjo 1295 metais. Dizainas buvo simetriškas, be silpnų vietų. Statybos darbams įsibėgėjus, pilį statė 30 kalvių, 400 akmenskaldžių ir 2000 paprastų darbininkų. Paprasti darbininkai atilikdavo kasimo, nešimo, kėlimo, šulinių kasimo, akmenų trupinimo darbus. Tačiau ši pilis niekada taip ir nebuvo pastatyta. Didžiulės pilies Conway statyba, kurią vykdė Eduardas I, Anglijos karalius, užtruko 40 mėnesių,

Pilies sienos buvo statomos iš dviejų eilių akmenų, viduryje pripildant akmenų ir titnago nuolaužų, sumaišytų su kalkių ir cemento skiediniu. Sienos plotis būdavo nuo 6 iki 16 pėdų.

PILIŲ DALYS

Pagrindinis pilių gynybos principas buvo pastatyti puolėjus į kuo didesnį pavojų ir kiek įmanoma geriau apsaugoti gynėjus.

Galinga pilis gali būti ginama labai mažų pajėgų ir atsilaikyti ilgą laiką. Gerai organizuota gynyba leisdavo gerai

apsirūpinusiems gynėjams laikytis kol puolėjai bus išvaryti pilies pajėgų arba kol puolėjai bus priversti atsitraukti dėl

maisto stygiaus, ligų, ar nuostolių.

DONŽONAS (ne Donžuanas)

Donžonas buvo maža pilaitė didžiosios pilies viduje. Tai būdavo įtvirtintas pastatas, kuris dažnai tarnaudavo ir kaip pilies

valdovo rezidencija. Jeigu neatlaiko išorinės sienos, gynėjai gali trauktis į donžoną paskutinei kovai. Daugumoje

pilių,donžonas buvo statomas pirmiausiai. Vėliau pilis galėjo būti plečiama ir apstatoma išorinėmis sienomis ir bokštais kaip

papildoma apsauga donžonui.

SIENOS

Akmeninės sienos buvo nedegios, taip pat saugojo nuo strėlių. Priešas negalėjo perlipti be tokios ekipuotės kaip kopėčios ar

apgulties bokštai. Taip pat gynėjai nuo sienų galėjo šaudyti ar mėtyti kokius daiktus žemyn ų puolėjus. Todėl puolėjai

visiškai atsidengdavo , o ir puolėjams šaudant aukštyn – pranašumą turėjo gerai apsisaugoję gynėjai – ir šaudydavo žemyn nuo

sienų. Pilies sienų reikšmė dar padidėdavo, jei jos būdavo statomos ant uolų ar kitų pakilesnių vietų. Vartai ir durys pilių

sienose buvo statomi kiek galima mažesni ir smarkiai saugomi.

BOKŠTAI

Sienų kampuose ar intervalais ilgesnėje sienoje, bokštai buvo statomi kaip stipresnės vietos. Bokštai buvo statomi kiek

išsikišę iš sienos, o tai leisdavo gynėjams šaudyti palei sieną. Iš kampinio bokšto, gynėjai galėjo šaudyti palei dvi sienas.

Vartai taip pat dažniausiai buvo saugomi dviejų bokštų – iš abiejų pusių. Kai kurios pilys iš pradžių buvo statomi tiesiog

kaip keli bokštai, vėliau buvo sujungiami sienomis, viduryje pastatomas donžonas ir papildomi bokštai.

KOVINIAI PATOBULINIMAI

Sienos ir bokštai kartais būdavo dar pagerinami – kad teiktų dar geresnę apsaugą gynėjams. Platforma prie sienos viršaus

(vidinėje pusėje) leisdavo gynėjams patogiau stovėti (tad ir efektyviau kautis). Taip pat sienose būdavo kreneliažas – savotiški dantys. Pasislėpę už

„dantų“ lankininkai galėjo šaudyti dar geriau apsaugoti. Taip pat sienose būdavo įrengiamos mažos šaudymo angos, pro kurias

lankininkai galėjo šaudyti beveik visiškai saugūs.

Per apgultį, dengtos medinės platformos būdavo iškišamos nuo sienų viršūnių ar bokštų. Tai leisdavo gynėjams šaudyti, mėtyti

akmenis ar pilti verdančius skysčius (nebūtinai dervą ar aliejų) tiesiai ant gynėjų, tuo pat esant daugiau mažiau apsaugotiems. Tos platformos būdavo

dengiamos oda, kuri būdavo laikoma šlapia – kad platforma nebūtų padegta. Akmeninės platformos būdavo įrengiamos virš vartų

ar kitų ypač svarbių vietų.

APSAUGINIAI GRIOVIAI IR PAKELIAMIEJI TILTAI

Dar didesniam sienų pranašumui įgyti, prie sienų pamatų (aišku, iš lauko pusės) buvo kasami grioviai aplink visą pilį. Kur

įmanoma, grioviai buvo pripildomi vandens. Ir sausi, ir pilni vandens grioviai darydavo tiesią sienų ataką dar sunkesnę ir

neįmanomesnę. Šarvuoti žmonės rizikavo paskęsti jei įkrisdavo net į palyginti negilų griovį. Grioviai su vandeniu dar labiau

padidindavo riziką kastis po sienomis – nes padidindavo riziką tuneliui užgriūti ir paskandinti kasėjus. Kai kuriais

atvejais, puolėjams tekdavo džiovinti griovį. Tada net ir sausas griovys kai kuriose vietose turėjo būti užpilamas žemėmis

kad prie sienos galėtų pravažiuoti apgulties bokštai ar kopėčios.

Pakeliamieji tiltai per griovius leisdavo gynėjams lengvai įeiti ar išeiti kai reikdavo. Pavojaus metu tiltas būdavo

pakeliamas, vėl padarydamas griovį beveik nepraeinamą. Tiltai būdavo pakeliami mechanizmo pilies viduje, kuris buvo labai

saugomas nuo puolėjų.

GROTOS

Įėjimą taip pat saugojo nuleidžiamos grotos. Vieta, iš kurios kontroliuojami vartai (dažnai ir pakeliamasis tiltas) buvo

labai reikšminga. Įėjimas į pilies kiemą dažnai buvo tunelis. Tunelį blokuodavo vienos ar daugiau grotų.
pakeliantis grotas buvo virš įėjimo ir buvo smarkiai saugomas. Grotos būdavo metalinės ar medinės. Ir gynėjai, ir puolėjai

pro grotas galėjo šaudyti.

SPĄSTAI

Stiprios pilys turėjo ir vidinius, ir išorinius vartus. Tarp jų dažnai būdavo atvira vieta. Ta vieta būdavo apsupta sienų, ir

tapdavo spąstais puolėjams, prasiveržusiems pro išorinius vartus. Ten patekę, puolėjai galėdavo tik bandyti grįžti atgal arba

veržtis toliau. Per tą laiką, jie būdavo taikiniai lankininkams.

GYNĖJAI

Taikos metu, pilį išlaikyti gali gan mažas kiekis žmonių. Naktį pakeliami visi tiltai, nuleidžiamos grotos, taip efektyviai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1774 žodžiai iš 5879 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.