Viduramziu teatras
5 (100%) 1 vote

Viduramziu teatras

Nuo Švietimo epochos laikų būta tendencijos nuvertinti Viduramžių epochą, įvardinti ją „tamsiaisiais amžiais“. Moderniose filosofijos istorijos vadovėliuose po Antikos neretai peršokama į Renesansą, praleidžiant Viduramžius. Kita vertus, pastaruoju metu vis labiau keičiasi požiūris į Viduramžius. Pripažįstama, kad viduramžių filosofiniai svarstymai buvo saviti, tačiau ne mažiau vertingi nei kitose epochose.

Dėl Romos imperijos susilpnėjimo, o vėliau ir dėl galutinio žlugimo laikinai buvo prarasti civilizacijos pasiekimai. Menas, literatūra, teoriniai ir taikomieji (praktiniai) mokslo klausimai buvo pamiršti. Dauguma kultūros istorikų nagrinėjo daugiausia tik šią civilizacijos pusę ir todėl laikė viduramžius niūria epocha, kuri atvedė civilizacijas į pražūtį ir, kad per visą tą laikotarpį nebuvo beveik jokio progreso, kol ganėtinai stebuklingo Atgimimo laikotarpiu žmonės pakartotinai neatrado senovės Graikijos ir antikinės Romos dailės ir mokslo, kad jų pagrindu grįžti į civilizacijos gelmes.

VIDURAMŽIAI IV – XIV a. Viduramžių epochos meno tikslas išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kuriamas menas, kuriame išryškėja ne daiktiškoji, kūniškoji realybė, o aukščiausioji idėja, amžina, nekintama gyvenimo tvarka ir pastovumas. Alegorinis, simbolinis vaizdų pobūdis, fantastiškumas: charakteriai – idėjų skleidėjai: siužetai – atliekančių nepaprastus žygius herojų – riterių, o religinėje literatūroje – kankinių ir šventųjų gyvenimas.

Pasaulio gerinimo ir tobulinimo kelias viduramžiais beveik nebuvo žinomas. Jiems pasaulis buvo toks geras ir toks blogas, koks ir tegalėjo būti, o tai reiškia: visa, kas sukurta Dievo valia, yra gera; pasauliui nelaimę užtraukia žmogaus nuodėmė.

Bažnyčia pirmiausia yra maldos namai, tačiau taip pat bendri namai. Pastogė klajūnams, prieglauda piligrimams, pavojaus valandą ji tampa net tvirtove. Žmonės čia miega, valgo, laisvai šnekučiuojasi. Čia netgi atsiveda gyvulius, sudaro sandėrius. Kaimo parapijose susirinkusiems tikintiesiems po mišių pranešami senjoro arba vyskupo skelbimai. Bažnyčios buvo aukštos, erdvios, šviesios ir grakščios, ypač nuo XII a. pab. Jų platūs ir dideli langai buvo išpuošti vitražais – paveikslais, sudėtais iš permatomo stiklo gabalėlių – vaizduojančiais šventųjų gyvenimo scenas. Gotikos architektūra yra šviesos architektūra. Gotikos bažnyčios skendi šviesoje. Kai kurių bažnyčių aukštis siekia net 40 metrų.

Bažnyčios išorė taip pat buvo puošni. Bažnyčios fasado centre paprastai buvo didžiulis apvalus langas, vadinamas rože, pro kurį į vidų sklido švelni šviesa. Visas statinio fasadas papuoštas statulomis, kurių būdavo net keli šimtai. Tačiau įspūdingiausias buvo bažnyčios portalas, kurį taip pat puošė įvairios šventųjų statulos bei paskutiniojo teismo scenos. Čia švenčių proga vykdavo pailinksminimai ir pramogos, taip pat teatro pasirodymai, kurie vėliau persikeldavo į šventovę. Jokios priemonės neatrodo per daug gražios ir per daug didingos dievą garbinti ir jo kūriniją iliustruoti.

Teatras, klestėjęs antikos laikais, ankstyvaisiais vidramžiais išgyveno gilų nuosmukį. Daugiausia todėl, kad į jį neigiamai žiūrėjo Bažnyčia, laikė tai pagonybės reliktu ir draudė. Išimtis sbuvo padaryta dramoms. Kadangi dauguma žmonių buvo neraštingi, drama vaizdžiai ir suprantamai perteikdavo Biblijos istorijas. Ji išsirutuliojo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų. Pirmosios užrašytos liturginės dramos pavyzdys yra angelo ir trijų Marijų pokalbis Velykų ryta. Drama buvo pastatyta Xa. Vinčesterio (Anglija) teatre, nors neatmetama galimybė, kad kitose vietovėse galėjo būti vaidinama ir anksčiau.

Viduramžių liturginių dramų temos – bažnytinių metinių įvykiai (Kalėdos, Šeštinės, Sekminės) arba gerai žinomų šventųjų gyvenimo epizodai. Tokios dramos klestėjo XI – XIIIa.

Vaidinimo erdvė paprastai būdavo paskirstoma vienodai. Centre – altoriu su Nukryžiuotuoju, dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) – dangus, kairėje – pragaras.

Viduramžių liturginėse dramose ilgainiui leista vaidinti ir pasauliečiams, tačiau moterims – ne.

Pirmieji komiškų dramų personažai buvo pirkliai. Labiausiai išjuokiami personažai liturginėse dramose buvo šėtonai ir velniai.

Miestelėnų gildijos taip pat rengdavo religinės tematikos vaidinimus – miraklius ir misterijas. Teatras, panašus į egzistuojantį dabar, atsirado renesanso laikais Italijoje.

Viduramžiais buta grandiozinių vaidinimų. Pavyzdžiui, „Senojo Testamento misteriją“, kuri pasakojo visus pagrindinius įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo, sudarė apie 40 pjesių, 50 000 eilučių, ją atliko 250 aktorių. Tokie vaidinimai neretai vykdavo kelias dienas, o kartais ir savaites.

Dramos, misterijos taip mėgtos, kad vaidinimo dienomis žmonės ištisomis šeimomis eidavo jų žiūrėti. Tekdavo skirti specialius sargybinius ištuštėjusioms gatvėms ir namams prižiūrėti.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 781 žodžiai iš 1507 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.