Vienuolynai
5 (100%) 1 vote

Vienuolynai

1121



Kražiai miestelis Kelmės rajone, 16 kilometrų į vakarus nuo Kelmės, abipus Kražantės.

Miestelis ant Kražantės upelio kranto, labiausiai pagarsėjęs 1893 m. čia įvykusiomis Kražių skerdynėmis. Mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje.

Valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines (1891m.). Vyskupas Paliulionis, gavęs įsakymą (1892m.) išgabenti vienuoles I Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti. Reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn. Tuo tarpu žmonės sujudo. Vidaus reikalų ministras generalgubernatoriui siuntė raštą kuriuo pranešė, kad „Aukščiausias Viešpats“ dėl Kražių benediktinų vienuolyno trobesių ir žemės aukščiausiai teikėsi duoti tokį įsakymą:

1. Kauno sekmadieniniai cerkvei atiduoti priklausiusį panaikintam Kražių benediktinų vienuolynui ežerą , esantį ties Paežerių sodžiaus Kauno gubernijoje.

2. Atiduoti iždui vienuolynui priklausiusius Audenių palivarke vėjinį malūną ir žemę rusų kolonistams apgyvendinti.

3. Kražių vienuolyno bažnyčią ir visus vienuolyno ir jo ūkio trobesius nugriauti, gautąją po to medžiagą ir prie vienuolyno prieinančią jo žemę atiduoti ūkio mokyklai tame miestelyje steigti.

Šią aukščiausią valią , apie kurią sykiu duota žinia vyresniajam šventojo Sinodo prokuratoriui vidaus reikalų ministrui ir valstybės turtų ministerijos valdytojui, turiu garbę jūsų Ekscelencijai pranešti , kad būtų atlikti reikalingi įsakymai.

Buvo paduoti keli prašymai užtarimo ne tik carui, bet ir net užsienio valdovams. Caro atsakymo nesulaukdami, žmonės ėmė dieną ir naktį budėti bažnyčioje, nes bijojo, kad policija jos neuždarytų nesulaukusi atsakymo. Į bažnyčią sugužėdavo žmonių lyg per Velykų naktį. Trūkdavo oro, buvo pilna zakristija, ir šventorius. Maždaug vienodo amžiaus moterys klūpojo, kaip ir kiekvieną sekmadienį, su tomis pačiomis žalsvomis, juosvomis milelio sukniomis, margas skaras per pečius persimetusios, bet jų veidai ne tiek maldos buvo nuteikti, surimtinti, kiek slapto skausmo ir pikto pasiryžimo. Ir, rodos, visi bažnyčioje, kurie tik įstengė jas matyti, suprato tų moteriškių uždavinį ir giedojo giesmes, dairėsi į didžiąsias duris, pasitikėdami. Kad Švenčiausias nebus paliestas.

Policija daug kartų bandė išvaikyti žmones. O valdžios įsakomi kunigai mėgino išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį, tačiau žmonės neleido. Keturis kartus bandė išnešti švenčiausiąjį, klebonas pradžioje gražiuoju paskui griežtai įsakė išpildyti vyskupo ir caro įsakymą. Žmonės labai saugojo švenčiausiąjį, kai jie jį išsaugojo ir padėjo ant altoriaus, jei tuo momentu būtų sujoję tūkstančiai kazokų, jei būtų armotomis šaudę, bažnyčioje niekas nebūtų girdėjęs. Visi klūpėjo bažnyčioje buvo nebe žmonės, bet viena ištisa giesmė, nusilenkimas Dievo galybei ir meilei.

Gubernatorius Klingenbergas apsistojo Šiauliuose ir laukė žinių iš Kražių. Tikrų žinių dar nebuvo, tik atgarsiai, kad kražiečiai jokiu būdu nepasiduosią, iš bažnyčios geruoju neisią, pasiekė ne tik Klingenbergą, bet ir jojo artimuosius.

Šiauliuose pašnibždomis kalbėjo, kad to meto lietuvių inteligentai ir bajorai buvę išleidę atsišaukimus, ragindami kražiečius kovoti su rusais ne tik dėl bažnyčios, bet ir dėl laisvės. Šis žodis, lenkų socialdemokratų, rusų dekabristų liaudininkų paskleistas, prigijo Lietuvos inteligentų širdyse, o jie mesdavo jį ne tik į savo sluoksnius bet ir į ūkininkų, darbininkų lūšneles ir protą. Žodis laisvė, garsioji Lietuvos praeitis per tuos žmones buvo persimetusi į „Varpą“ ir kitus lietuviškus laikraščius, kurie, kad ir nerado Kražių apylinkėse šiltos ir amžinos gūžtos, nes maža kas apie „Varpą“ ten buvo girdėję , bet vis dėlto „Kelkite, kelkite, kelkite“ vieną kitą kaimietį jau ankščiau buvo pasiekęs.

Klingenbergas kilimo vokietis, bet buvo seniau priėmęs provoslaviją. Prie Vilniaus generalgubernatoriaus Totlebeno jis tarnavo prokuroro padėjėju, vėliau buvo Vilniaus policmeistreris. Kai generalgubernatorių Kochanovą dėl jo liberalinių požiūriu ir neryžtingumo atleido, Klingenbergą pakėlė į Kauno vicegubernatorius. Jis nepasižymėjo administraciniais gabumais, bet buvo paslaugus, parodė visišką paklusnumą, nekentė katalikų ir iš viso vadinamųjų kitataučių.

Kražių bažnyčią uždaryti savo jėgomis, nesišaukiant kazokų. Klingenbergas svajojo nuo pat pirmosios gubernatoriavimo dienos. Tai buvo ne tik jo asmeninio pykčio objektas, bet noras pasitarnauti ir tikrasis valdžios politikos nujautimas.

Anais laikais rusų valdžia, ypač tam tikri šovinistai valdininkai, puikiai numanė, kad užgniaužti pabudusią tautinę gyvybę galima tik išrovus tikėjimą. Rusų valdžia čia vienoj, čia kitoj vietoj jau buvo padariusi bandymų ir, nors tie bandymai nedavė lauktų pasėkų vis, dėlto buvo proga savo veiklą parodyti valdžiai tinkama prasme ir be abejo, pateisinti milžiniškas išlaidas. Spaudos draudimas, rusų raidės perbėgo per Lietuvą kaip alkanas vilkas, nepateisinęs savęs, o tik davęs gerų vaisių pavergtam ir jau kurį laiką bemiegančiam kraštui.
Kad galėtų galutinai ir tikrai ištirti žmonių nuotaiką ir ją pranešti gubernatoriui, apskrities viršininkas (isprauninkas) Vichmanas, gubernatoriaus įsakytas, dar kartą atvyko į Kražius keturias dienas anksčiau už Klingenbergą.

Paskyręs bažnyčiai uždaryti galutinį terminą lapkričio 10 dieną, gubernatorius Klingenbergas buvo įsakyme pabrėžęs, kad tos dienos išvakarėse susirinktų Vichmano vadovaujami septyni policijos valdininkai, penkiasdešimt raitų sargybininkų ir dvylika žandarmenijos puskarininkių. Varniuose, už tai trisdešimt verstų nuo Kražių, stovėjo trečiasis kazokų pulkas. Šitam pulkui buvo įsakyta, kad davus žinią trys šimtai kazokų būtų pasiruošę įžygiuoti į Kražius. Dar iš Kauno neišvažiavęs, gubernatorius Klingenbergas gavo iš Raseinių dvi telegramas, kad Kražių bažnyčioje nuolat budi apie 50 vyrų ir moterų, o miestelyje iš apylinkės esą prisirinkusių apie 300. Klingenbergas dėl tų žinių nerimavo, stačiai pyko. Jis sakė negaląs suprasti, kaip paprasti, bemoksliai „mužikai“ drįsta priešinti caro įsakymui. Savo pareigūnams karčiai prikaišiojo, kad jie nemoką laiku griežtai ir energingai pasielgti, nesuprantą žmonių psichologijos.

Šiauliuose Klingenbergas taip pat gavo telegramą. Paaiškėjo, kad žmonės, apie jo atvykimą sužinoję, telkiąsi į Kražius, o bažnyčia esanti pilnutėlė. Ši žinia visai suerzino gubernatorių. Lapkričio devintą jis išvyko iš Šiaulių. Kelmėje jį pasitiko policijos komisaras Hofmanas ir pranešė, kad Kražiuose neramu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1087 žodžiai iš 2077 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.