Viešasis administravimas
5 (100%) 1 vote

Viešasis administravimas

112131

UTENOS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

TEISES STUDIJŲ PROGRAMAADMINISTRACINĖS TEISĖS DARBAS

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

SĄVOKA IR ESMĖ

Atlikėjas:

T gr.stud.

Vadovas:

A.Sirvydis

2006- –

UTENA 2006

Planas

Įvadas ………………………….……………………………………………………………………. 3

I. Viešojo administravimo sąvoka ………………………………………………………………………. 4

II. Viešojo administravimo sistema …………………………………………………………..……………….. 5

III. Viešojo administravimo principai………………………………………………………………………………… 6

IV. Viešojo administravimo sritys, funkcijos ir esmė…………………………………………………………… 8

Išvados………………………………………………………………………………………….. 13

Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………. 14

ĮVADAS

Viešasis administravimas – valstybės ir vietos institucijų bei kitų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, valstybės bei vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti ir taikyti , viešosioms paslaugoms administruoti, bei valstybės ir vietos savivaldos institucijų vidiniam administravimui organizuoti bei vykdyti.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nusako tik pagrindines valstybės valdžios struktūras. Viešojo administravimo institucijas, jų uždavinius, vidinę sandarą, veiklos principus reglamentuoja Vyriausybės, Vietos savivaldos, Apskrities valdymo , Biudžetinių įstaigų ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai.

1999 m. birželio 17 d. Seimas priėmė Viešojo administravimo įstatymą, kuris reglamentuoja viešojo administravimo pagrindus, apibrėžia viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus. Įstatymas įsigaliojo nuo 1999 m. liepos 9 d.

Šio įstatymo tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog vietos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą. ( LR Viešojo administravimo įstatymo 1str. )

I. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA

Po nepriklausomybės atkūrimo , prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką „ viešasis administravimas“. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir kitų valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose. Pradėjus vartoti šią sąvoką , atsisakoma ilgus dešimtmečius vartotos sąvokos „ valstybinis valdymas“.

Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. Pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės . Amerikiečių mokslininkas D.H.Rosenbloomas vadovėlyje „ Viešasis administravimas“ aptaria skirtingas viešojo administravimo teorijas. Pasak jo „ vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą) , kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o kiti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymų“.

Taigi viešąjį administravimą gana sunku vienareikšmiškai apibrėžti, nes jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sferą apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai , kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas.

Viešasis administravimas yra labai įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai abstrakčiai, vartojami skirtingi terminai. XX amžiuje paskutiniame dešimtmetyje šiam apibrėžimui skiriama daug dėmesio, dėl kelių priežasčių. Visu pirma būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą. Antra , viešojo administravimo apibrėžimas padėtų nustatyti jo vietą politiniame , ekonominiame ir socialiniame kontekste.

Prieš aštuoniasdešimt metų viešasis administravimas dažniausiai buvo apibrėžiamas remiantis vadybiniais terminais. Vėliau situacija pradėjo keistis, nes buvo pradėtos vartoti teisinės sąvokos.

Viešojo administravimo kategorija, kaip mokslininkų tyrinėjimų objektu , susidomėta dar tarpukario Lietuvoje. Žymūs to meto mokslininkai viešąjį administravimą traktavo vadybiniu aspektu. Tarpukario Lietuvos mokslininkai, nagrinėdami viešąjį administravimą , labiausiai rėmėsi JAV ir Vakarų Europos teoretikų darbais.

Šiandien Lietuvoje viešojo administravimo kategorijai skiriamas didelis dėmesys. 1999 m. Kauno technologijos universiteto išleistoje monografijoje „ Viešasis administravimas“ doc. dr. A.Šakočius rašo, kad „ siūlytina viešąjį administravimą suprasti kaip valstybės valdymą arba valstybės administravimą ( plačiąją prasme ) ir valstybinį
valdymą, arba valstybinį administravimą ( siaurąją prasme).“ Anot jo , „ viešąjį administravimą, įgyvendinamą visų valstybės institucijų , galime vadinti valstybės valdymu, o viešąjį administravimą, įgyvendinant vykdomosios valdžios institucijų – valstybės administravimu.

Lietuvoje šios kategorijos prioritetą galutinai įtvirtino 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi „viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ar kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti , numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ . Iš šio apibrėžimo aišku, kad viešasis administravimas Lietuvoje traktuojamas teisine prasme ir yra siejamas su būtent vykdomąją valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu.

II. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SISTEMA

Lietuvos viešojo administravimo sistemą sudaro:

1.Valstybinio administravimo subjektai ;

2.Savivaldybių administravimo subjektai;

3. Kiti administraciniai subjektai.

1.Valstybinio administravimo subjektai – tai valstybės institucijos, kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo teises. Valstybinio administravimo subjektai skirstomi į:

a) Centrinius. Centriniai valstybinio administravimo subjektai – institucijos, kurios vykdo administravimą visoje valstybės teritorijoje. Centrinės valstybinio administravimo institucijos formuoja ir įgyvendina Vyriausybės politiką joms priskirtoje srityje, taip pat administracinėmis priemonėmis reguliuoja ir kontroliuoja savo srities dekoncentruotų teritorinių institucijų veiklą.

Centrinio valstybinio administravimo sistemą sudaro šie institucijų tipai : Vyriausybė, Vyriausybės kanceliarija, ministerijos, departamentai, agentūros, tarnybos ir inspekcijos.

b) Teritorinius. Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai – centrinio valdymo institucijos, kurios vykdo administravimą nustatytoje šalies teritorijoje. Teritorinės valstybinio administravimo įstaigos ir tarnybos turi įstatymu ar nuostatais suteiktus įgaliojimus veikti tik nustatytoje teritorijoje.

2. Savivaldybių administravimo subjektai – savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, meras, valdyba, jiems pavaldžios įstaigos, tarnybos, savivaldybės pareigūnai, kuriems įstatymai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje.

3. Viešojo administravimo institucijų pareigūnu paprastai vadinamas valstybės tarnautojas, turintis administracinius įgalinimus tarnybiškai pavaldžių ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Tačiau viešojo administravimo subjektu pareigūnas yra tik tuo atveju, kai jis pats vienas gali veikti kaip institucija pagal įstatymu suteiktus įgaliojimus – ministras, apskrities viršininkas, Vyriausybės atstovas apskrityje, savivaldybės meras, savivaldybės kontrolierius.

Viešojo administravimo subjektais Lietuvoje gali būti ir organizacijos, nesančios valstybės ar savivaldybių institucijomis, jei joms įstatymais pavesta vykdyti valstybės ar savivaldybės viešojo administravimo funkcijas ir priimti sprendimus valstybės ar savivaldybių vardu.

Visos Lietuvos viešojo administravimo institucijos veikia biudžetinių arba viešųjų įstaigų įstatymo pagrindu.

III. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI

Lietuvos viešojo administravimo sistema suformuota ir veikia vadovaujantis šiais pagrindiniais principais:

1.Vykdomosios valdžios centralizavimo ir decentralizavimo deriniais;

2. Koncentravimo ir dekoncentravimo deriniais;

3. Funkcijų perdavimo;

4. Subsidiarumo.

Decentralizavimas – įstatymu pagrįstas vykdomosios valdžios ir viešojo administravimo funkcijų perdavimas apskritims ir savivaldybėms, nustatant ribotą jų veiklos administracinę priežiūrą. Decentralizuoti valdymą , reiškia vertikaliai perduoti aukštesnės valdymo pakopos teisę ir įgaliojimus žemesniajai.

Dekoncentravimas – teisės aktais pagrįstas administravimo funkcijų perdavimas iš vienos centrinės institucijos kelioms institucijoms arba iš centrinių – teritorinėms institucijoms, paliekant centrinei institucijai neribotą teritorinių institucijų veiklos kontrolę. Dekoncentruoti valdymą reiškia horizontaliai ir vertikaliai perskirstyti funkcijas toje pačioje valdymo pakopoje.

Delegavimas arba funkcijų perdavimas – įstatymų suteiktos teisės realizavimas, perduoti pavaldžiai ar kitai institucijai administravimo funkcijas kartu su finansiniais asignavimais.

Subsidiarumas – reikalavimas, kad aukštesnėms vykdomosios valdžios institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos, esančios greta arba arčiau piliečių.

Viešojo administravimo sistemos tikslas – siekti , kad visos valdžios įstaigos tarnautų žmonėms. Todėl būtina skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus,didinti jų veiklos efektyvumą. Viešojo administravimo sistema ir tarnautojai turi garantuoti piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose, bei pagrįstą jų sprendimą. Lietuvos piliečiai ir kiti asmenys turi teisę apskųsti viešojo administravimo
institucijų sprendimą bei gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos.

Viešojo administravimo institucijos savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais:

1) Teisėtumo ir įstatymo viršenybės;

2) Objektyvumo;

3) Proporcionalumo;

4) Nepiktnaudžiavimo valdžia;

5) Tarnybinio bendradarbiavimo.

Teisėtumo ir įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o jų veikla – atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Negali būti priimamas administracinis sprendimas, prieštaraujantis įstatymams ir aukštesniųjų institucijų administraciniams aktams.Administraciniai aktai kuriais nustatomos , keičiamos arba panaikinamos asmenų teisės ir pareigos, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Objektyvumo principas reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo institucijos veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Rengiant ir priimant sprendimą nagrinėjami tik su konkrečiu administraciniu veiksmu susiję klausimai.

Proporcionalumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo apimtis bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui. Nebeįstatymiškai griežtai taikyti įstatymą tuo atveju, kai gali kilti įstatymu nenumatytas rezultatas.

Nepiktnaudžiavimo valdžia principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgalinimų , arba priimti sprendimus pagal kompetenciją, siekiant kitų, negu įstatymais nustatyta, tikslų.

Tarnybinio bendradarbiavimo principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.

IV. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SRITYS ,

FUNKCIJOS IR ESMĖ

Pagal LR Viešojo administravimo įstatymą pagrindinės viešojo administravimo sritys yra šios :

1. Administracinis reglamentavimas;

2. Vidaus administravimas;

3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

1. Administracinis reglamentavimas.

Ši viešąją administraciją sudarančių institucijų ir įstaigų funkcija išplaukia iš tiesioginės viešojo administravimo paskirties – įgyvendinti įstatymus, kitus teisės aktus, savivaldybių tarybų sprendimus.Administracinis reglamentavimas – nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymų taikymui ir įgyvendinimui. Taigi administracinis reglamentavimas iš esmės yra valdymo teisinių aktų parengimas ir išleidimas, taip įgyvendinant įstatymus.

Vykdant administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektai priima administracinius sprendimus, kurie įteisinami administraciniame teisės akte. Įgaliojimus priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus viešojo administravimo subjektams suteikia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Rašytiniai valdymo aktai yra plačiai taikomi administracinės veiklos forma. Šiais aktais nustatomos daugelio teisės subjektų elgesio taisyklės bei sukuriami labai įvairūs administraciniai teisiniai santykiai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1669 žodžiai iš 3211 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.