Viešoji komunikacija
5 (100%) 1 vote

Viešoji komunikacija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VADYBOS KATEDRA

Darbą atliko AD 2/2 grupės studentai: Lina Petraitytė, Agnė Šliauterytė, Inga Kurtkutė, Edita Ručinskaitė, Inga Šiaudvytytė, Justina Poškutė, Lina Galininė, Marius Taurinskas, Valdas Tankūnas, AD 2/3 grupės studentas: Mindaugas Budvytis

VIEŠOJI KOMUNIKACIJA

Darbą tikrino: asist. I. Matuzienė

Šiauliai 2005

Sėkminga viešos kalbos samprata

Viešos kalbos sėkmę atneša kruopštus tyrinėjimas, mąsty¬mo originalumas ir gebėjimas įpiršti naujas idėjas įdomiai, o jei būtina, tai ir jaudinančiai.

Žvelgiant kiek esmingiau, sėkmin¬gas idėjos ar keleto idėjų arba pasiūlymų pateikimas kolegoms turi reikšmės įvykiams ir tarpusavio santykiams, paveikia konkrečių situacijų arba komandos bendrąją sėkmę ir moralę. Bet kurio lygio viešą kalbą turi sudaryti šie kompo¬nentai:

• Jums ir Jūsų auditorijai yra aiški renginio paskirtis, arba tikslas;

• Jūs suprantate savo klausytojų poreikius;

• Jūs išmanote savo dėstomą dalyką;

• Jūs iš anksto susiplanavote savo kalbą;

• Jūs kaip reikiant parepetavote;

• Jūs pasitikite savimi.

Daugeliui viešų kalbų dabar vykstant komandinėmis pastangomis, būtent individas palaiko auditorijos dėmesį kiekvienu konkrečiu momentu ir būtent jo užduotis yra padaryti poveikį.

1. Kalba

1.1. Kalbų rūšys

Viešąjį kalbėjimą galima apibrėžti kaip oratoriaus monologą tam tikra tema, skirtą iš anksto organizuotai klausytojų grupei (arba viešosios kalbos sakymą). Vie¬šoji kalba sakoma tiesiogiai kontaktuojant su publika tam tikra proga, konkrečioje vietoje ir nustatytu laiku.

Pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis, kalbas galima suskirstyti į:

• informacines;

• apeliacines;

• emocines (estetines).

Informacinės kalbos tikslas – suteikti tam tikrą papildomą informaciją klausytojams, pranešti, informuoti, išaiškinti, įrodyti, supažindinti, išmokyti, populiarinti mokslines ir pedagogines žinias, patarti ir t. t. Pagrindiniai šio tipo kalbos bruožai – racionalumas, nuoseklumas ir argumentavimo griežtumas.

Apeliacinės kalbos tikslas – įtikinti klausytoją, palenkti jį į savo pusę, paska¬tinti jį tam tikram poelgiui. Oratorius tiesiogiai kreipiasi į klausytojus, prabyla į jų orumą, garbę ir sąžinę, dorovę ir moralę, stengiasi paveikti mąstymą, įsitikinimus, nuomonę. Paprastai šios kalbos būna veržlios ir emocingos.

Emocinių kalbų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė, todėl jas dar galima vadinti estetinėmis, vaizdingomis kalbomis. Emocinės kalbos išsiskiria pakilumu, raiškumu, stiliaus individualumu ir meniškumu. Tai gali būti proginės, sveikinimo kalbos ir pan.

Apeliacinėse kalbose taip pat apeliuojama į klausytojų jaus¬mus, tačiau galutinis jų tikslas – paveikti valią, įtikinti, įteigti, paskatinti veikti, o emocinėse kalbose kreipimasis į klausytojų jausmus yra savitikslis.

Pagal parengimo ir sakymo būdą kalbos skirstomos į:

• skaitomąsias;

• laisvąsias;

• improvizuotas.

Skaitomosioms kalboms priskiriami iš anksto parašyti ir skaitomi nuo pra¬džios iki galo pranešimai. Laisvosios kalbos, kaip ir skaitomosios, yra ruošiamos iš anksto, parašomas visas tekstas arba tik pagrindinės tezės. Sakant laisvąją kalbą, pa¬rengtu tekstu naudojamasi tik kaip pagalbine priemone. Improvizuotos kalbos sa¬komos be jokio išankstinio pasirengimo.

Vienintelis skaitomosios kalbos pranašumas tas, kad ji išvaduoja atmintį, o trūkumų yra daug. Pirmiausia kalba skamba kaip skaitymas, o ne kaip gyvas žodis. Tekstas tampa kliūtimi tarp oratoriaus ir klausytojo: kalbėtojas žiūri į tekstą, o ne į klausytoją (į jį pažvelgia tik retsykiais). Dėl to kalboje atsiranda nenumatytų pauzių. Be to, skaitant niekada negalima pasiekti tiesioginio bendravimo su klau¬sytojais.

Kalba gali būti ir neskaitoma, o išmokstama mintinai ir atkartojama žodis žodin. Detaliai parašyti ir mintinai išmokti rekomenduojama politines kalbas ir visais kitais atvejais, kai neatsargus žodis gali brangiai kainuoti oratoriui.

Kalba tik tada daro įspūdį, kai ją oratorius sako gyvai. Mintinai išmokta ir pasaky¬ta kalba savo skambėjimu yra labai artima skaitomam tekstui ir pateisinama tik ypa¬tingais atvejais. Reikia atkreipti dėmesį, kad nepriekaištingas rašytinis tekstas gali visai netikti kalbai. Taip yra todėl, kad sakytinė kalba skiriasi nuo rašytinės keletu aspektų:

• sakytinei kalbai būdingi trumpesni sakiniai;

• paprastesnės frazių konstrukcijos;

• joje vartojama šnekamoji leksika;

• pasitaiko nukrypimų nuo gramatinių ir stilistinių normų;

• sakytinė kalba yra emociškai spalvingesnė.

Sakytinei kalbai, orientuotai į klausytoją, būdingi klausiamieji sakiniai, krei¬piniai, kalbos dialogizavimas (klausimai ir atsakymai), įvadiniai žodžiai. Gera saky¬tinė kalba yra suprantamesnė, jos turinys iškart lengvai suvokiamas ir įsimenamas negu skaitomos rašytinės kalbos.

Laisvosios kalbos sakomos gyvai, naudojantis tik iš anksto parengtu planu, tezėmis, konspektu arba išvis be jokių užrašų.

Improvizuota kalba sakoma ekspromtu. Improvizavimas – kalbėjimas ne tik nesinaudojant papildomais užrašais, bet ir iš anksto nepasirengus.

2.2. Kalbos sakymas

A. Mehrabiano
teigimu, komunikacijos efektyvumą lemia:

• prakalba (38 proc.);

• kita neverbalika (55 proc.);

• teksto ypatybės (7 proc.).

Prakalba

Balsas – svarbiausia kalbėtojo priemonė auditorijai paveikti. Balsas turi dide¬lę įtaką nuteikiant žmogų, jį patraukiant. Sakoma, kad oratoriai yra trijų tipų: vienų reikia klausyti, kitų negalima klausyti, trečių negalima neklausyti.

Kalbėtojas turi vengti mikčioti, mekenti, švepluoti, kalbėti pro nosį – gausy¬bės trūkumų, kurie gadina kalbą.

Tonas – svarbiausias intonacijos elementas. Vienu didžiausių trūkumų laikomas kalbos monotoniškumas, pernelyg aukštas arba pernelyg žemas tonas. Labai aukštas tonas fiziškai vargina klausytoją, o labai žemas tonas erzina, nes verčia įsitempti.

Kalbėjimo tempą apibūdina kalbos elementų tarimo greitis. Vidutinis kalbos tempas yra apie 120 žodžių per minutę. Kalbos tempas gali kisti. Tai priklauso nuo kalbos turinio, emocinės kalbėtojo būsenos, kalbėjimo situacijos ir tikslų (ar audito¬rija turi tik išklausyti, ar įsiminti, užsirašyti ir pan.). Didelėje auditorijoje (ypač salėje) kalbama lėčiau, nes aidas šiek tiek užgožia kalbėtojo žodžius.

Pernelyg lėtas kalbėjimo tempas taip pat yra nepageidaujamas, nes vargina klausytojus ne mažiau už pernelyg greitą kalbėjimą.

Kalbant būtina kaitalioti tempą. Siekiant ką nors pabrėžti, tempas paprastai sulėtinamas. Kai kalba (ar jos dalis) sakoma pakylėtai, tempas padidinamas.

Pauzė – dar vienas svarbus kalbėjimo elementas. Pauzes galima suskirstyti į:

• funkcionalias (psichologines, intonacines – logines ir intonacines – sintaksines);

• nefunkcionalias, arba tuščias.

Psichologinės pauzės padeda pabrėžti, išryškinti žodį ar frazę.

Klausytojas turi spėti įsisąmoninti pateikiamą informaciją, todėl negalima kal¬bėti greičiau, nei auditorija mąsto ir suvokia.

Dėl pernelyg spartaus tempo klausytojai arba nespėja suvokti teksto turinio, arba greitai pavargsta, taigi praranda daug informacijos. Akivaizdu, jog kalbėjimo tempą reikia derinti prie klausytojų intelekto, amžiaus, profesijos ir kalbėjimo situacijos.

Informacija turi būti gaunama ne šiaip sau, bet ritmingai.

Nefunkcionalios pauzės nepageidaujamos dar ir todėl, jog kalbėjimą daro ne¬ritmingą, o neritmingumas jau pats savaime vargina ir erzina. Be to, neritmingos pauzės netaisyklingai suskaido tekstą, o ne vietoje pertraukta žodžių grandis gali tapti sunkiai suprantama ar net pakeisti prasmę.

Ritmas didina kalbos raiškumą, besikartojantys maždaug vienodo ilgio prasmi¬niai intonaciniai vienetai ir juos skiriančios pauzės suteikia kalbai simetriškumą ir malo¬nų skambesį. Tačiau jei bus išlaikyta visų sakinių simetrija, kalba atrodys monotoniška. Kad taip neatsitiktų, būtina kaitalioti ritmą, tempą, pauzių trukmę ir sakinių ilgį.

Kita neverbalika

Su klausytojais būtina palaikyti vizualinį kontaktą. Jokiu būdu negalima žiūrėti virš klausančiųjų galvų, sau po kojomis ar į užrašus. Jei auditorija maža, dėme¬sys tiesiog paskirstomas ir stengiamasi aprėpti visumą, kartkartėmis pažiūrint į kiek¬vieną klausytoją. Jei auditorija didelė, mintyse ji dalijama į keturias dalis. Kalbant žvilgsnis turi slysti nuo pirmojo ketvirčio centro iki kito ir t. t. Tada susidaro įspūdis, jog kalbėtojas žiūri į visus žmones tame ketvirtyje. Jeigu būtina nukreipti žvilgsnį, tai geriausia daryti pauzės metu. Toliau tęsiant kalbą vėl žiūrima į auditoriją.

Gestai turi būti natūralūs. Pagrindinis nenatūralių gestų bruožas yra jų stai¬gumas ir kampuotumas. Dėl šios priežasties repetuojant nereikia stengtis išmokti vienų ar kitų gestų. Nejudrumas ir gestikuliacijos stoka atrodo taip pat nenatūraliai kaip ir dirbtiniai gestai.

Kalbėtojo vidinį nerimą taip pat labai aiškiai išduoda gestai. Tokioje situacijoje žmogus stengiasi už ko nors pasislėpti – nesvarbu, tai yra daiktas ar tiesiog sukryžiuotos rankos. Jeigu jaučiamasi nejaukiai, siūloma at¬sistoti už tribūnos, stalo ar kito patalpoje esančio daikto, kaip kliūties, skiriančios oratorių nuo auditorijos. Tokia kliūtis sumažina nerimą ir leidžia jaustis geriau. Kita galimybė sumažinti nerimą – užmaskuotas gynybinis gestas. Šiuo atveju su¬lenktoje rankoje priešais save galima laikyti užrašus (tik popierius turi būti mažo formato, nes drebančios rankos gali dar labiau pabloginti situaciją), rašiklį arba rodyklę. Reikia vengti:

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1444 žodžiai iš 4454 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.