Vietos savivaldos samprata ir principai
5 (100%) 1 vote

Vietos savivaldos samprata ir principai

112131415161

TURINYS

ĮVADAS 2

I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA 3

1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida 3

1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika 7

II. VIETOS SAVIVALDOS PRINCIPAI 10

2.1 Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis 11

3.2 Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose 15

3.3. Savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams 17

3.4. Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę 18

3.5 Teisėtumas ir socialinis teisingumas. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas 20

3.6. Ekonominis savarankiškumas 21

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 24

ĮVADAS

Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Priėmus Laikinąjį Pagrindinį įstatymą susidarė sąlygos pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimo. Esant decentralizavimui, centrinės valdžios funkcijos yra perduodamos savivaldybėms. Taip pat, esant nuosekliai valdymo decentralizacijai galima įgyvendinti demokratiją ir suteikti pirmenybę žmogaus teisėms ir laisvėms. Vietos savivalda – ne tik gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir galia pagal įstatymus savarankiškai ir laisvai reguliuoti, tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti vietos gyventojų poreikius, bet taip pat ir visuomenės teritorinės organizacijos būdas vietos bendruomenės socialiniams, ekonominiams reikalams tvarkyti. Savivaldos vykdytojai yra visi bendruomenės nariai ir, kad tiek savivalda, tiek demokratija nebūtų tik popierinės teisės reikia, kad visuomenė nebūtų pasyvi. Visi vietos savivaldos principai labai svarbūs savivaldybių veikloje. Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas, ekonominis savarankiškumas, socialinis teisingumas, teisėtumas, viešumas – tai pagrindiniai vietos savivaldos principai. Savo darbe aš pasistengsiu detaliai išdėstyti pagrindinius vietos savivaldos principus, vietos savivaldos esmę, trumpai aptarsiu vietos savivaldos istorinę raidą, bei savivaldybių santykius su valstybės institucijomis.

I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA

1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida

Įvairiais visuomenės raidos etapais žmonės nevienodai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tam įtakos turėjo gyventojų politinis brandumas, laikmečio savybės, teisinė kultūra ir panašiai. Demokratinė valdžia pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę, taip pat demokratinėje valstybėje siekiama tenkinti daugumos valią. Demokratiją sunku įgyvendinti piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais. Taigi, viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Savivalda – toks visuomenės organizavimosi procesas, kurio metu visuomenė savarankiškai pasirenka elgesio variantą prisitaikydama jį prie savo sąlygų.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama panašiai, tačiau nevienodai. Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme 1 str. nurodoma, kad “Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”. Europos vietos savivaldos chartijoje [5, 3str.] vietos savivalda reiškia vietos valdžios organų teisę ir galią įstatymo nustatytose ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį. Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės rengti referendumus, kreiptis į piliečių susirinkimus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas. Europos vietos savivaldos chartija yra ratifikuota, o tai reiškia, kad mūsų valstybė yra įsipareigojusi suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Duoti apibrėžimai įvertina vietos savivaldą kaip procesą (veiklą), siekiant įstatymų nustatytose ribose visapusiškai patenkinti teisėtus savivaldžios teritorijos gyventojų interesus, o savivaldybę – kaip demokratijos materializavimo priemonę organizuoti ir praktiškai įgyvendinti tokio proceso, t. y. savivaldos, vyksmą.

Savivalda grindžiama dviem esminėmis nuostatomis: valstybinės valdžios decentralizavimu ir socialinio – ekonominio valdymo debiurokratizavimu. Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę, kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant savivaldžios
bendruomenės ir valstybės interesus. Vietos savivaldos koncepcija (pažiūrų sistema; proceso samprata) gali būti suprasta tik vertinant savivaldą neatsiejamai nuo ekonominio ir visuomeninio vystymosi. Savybės, kurios kokybiškai būdingos vietos savivaldai kaip procesui, pasireiškia per atskaitingų rinkėjams savivaldybinių organizacinių struktūrų tarpusavio sąveiką su centriniais valstybinės valdžios organais, kitomis savivaldybėmis.

Savivaldos idėja atsirado dar viduramžiais. Savo užuomazgoje ji buvo suvokiama kaip alternatyva diduomenės viešpatavimui. Pasaulinė praktika rodo, kad jau nuo senų laikų bandoma derinti centrinį krašto valdymą su vietiniu. Valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose (miestuose, apskrityse, gyvenvietėse) vietos gyventojai per savo išrinktas institucijas siekė savarankiškai tvarkyti įvairius visuomenei svarbius klausimus, atstovauti savo interesams aukštesniosiose instancijose. Lietuvoje seimeliai egzistavo nuo 1566 iki 1863 m. Tai buvo LDK apskrities valdžios organas, to organo suvažiavimas . Jų buvo įvairios paskirties – rinkiminiai (rinko kandidatus į apskrities pareigūnus), tribunoliniai, ūkiniai (sprendė vietos finansinius bei administracinius klausimus) ir kt. Nuo 1795 metų palaipsniui pradėta diegti Rusijoje egzistavusi regionų valdymo sistema.

Vienas svarbiausių faktorių, sąlygojančių dabartinio vietos savivaldos instituto bruožus, yra praeities politinės tradicijos ir politinė istorija. Lietuva, turi gilias vietos savivaldos ir jos teisinio reglamentavimo tradicijas.

1918 m. lapkričio 11 d. ėmė veikti pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kurios svarbiausiais uždavinys buvo organizuoti centrinę ir vietinę valdžią, garantuoti krašto ir gyventojų saugumą okupantams pasitraukus. Tų pačių metų lapkričio 24 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Šiaulių miesto Taryba buvo išrinkta demokratiškai. Nuo 1918m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo iki 1940 m. birželio 14 d. okupacijos buvo priimti ir veikė trys Vietos savivaldybių įstatymai, kurie vienas nuo kito gana ženkliai skyrėsi.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vietos savivaldybių įstatymas priimtas Valstybės Tarybos posėdyje 1919 m. spalio 10 d. . Rinkti ir būti išrinktais turėjo teisę piliečiai, sulaukę 21 metų amžiaus . 1918-1919 metų vietinės savivaldos istorijos tyrinėjimai leidžia padaryti keletą išvadų: nepaisant itin nepalankių sąlygų vietinė savivalda kūrėsi greitai; visuotiniai demokratiniai rinkimai į Šiaulių miesto Tarybą buvo svarbi besiformuojančios Lietuvoje demokratijos užuomazga. Savivaldybių įstatymas pirmaisiais mūsų gyvenimo laikais padėjo susiorganizuoti mūsų savivaldybėms, o per jas ir pačiai valstybei. Vėliau, 1924 metais, Seimas išleido savivaldybių įstatymo pakeitimus, sustiprinusius valdymo centralizaciją bei centrinio aparato įtaką apskričių ir valsčių savivaldybėms, įvedė aukštesnius rinkimų teisių cenzus. 1929 metais rugsėjo 7 d. buvo priimtas antrasis savivaldybių įstatymas visos vietos savivaldos ašimi padarė patį žemiausią tuometinio Lietuvos teritorijos administracinio padalijimo lygą – seniūniją, visus vietos reikalus pavesdamos tvarkyti būtent joms. Visoms aukštesniosioms vietos savivaldos pakopoms – valsčiams, apskritims, kaip sudėtiniam žemesniųjų dariniui, priklausė tik tie klausimai, kuriuos spręsti pasiūlydavo žemesniosios pakopos (t. y. seniūnijos – valsčiams, valsčiai – apskritims).

Vietos savivaldybių teisinis statutas buvo įtvirtintas nuolatinėje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Joje vietos savivaldybių statuso nuostatai išdėstyti skyriuje “Vietos savivaldybė”. 1938 m. Konstitucijoje nebebuvo atskiro vietos savivaldybėms skyriaus. Atskiro skyriaus apie savivaldybes 1938 m. Konstitucijoje nebuvimas, straipsnių vieta rodo jų teisinio statuso politinėje sistemoje ryškų pasikeitimą, patvirtina aiškią konstitucinio užtikrinimo apribojimo tendenciją .

Vietos savivaldybių institucijų priežiūrą vykdė vykdomosios valdžios institucijos ir teismas. Vyriausybės ir jai pavaldžių tarnybų priežiūra pamažu stiprėjo. Vykdomosios valdžios institucijų priežiūra buvo stiprinama, suteikiant jai teisę prižiūrėti savivaldybių veiklą tikslingumo požiūriu (nuo 1929 m. ), jų institucijų sudarymą ir personalinę sudėtį, plečiant ir kartu griežtinant savivaldybių nutarimų priežiūrą .

Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Atkuriamasis Lietuvos Respublikos Seimas 1990 m. kovo 11 d. , išreikšdamas tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą . Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu (Konstitucija) sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimu. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu suteikta vietos savivaldos teisė vietos valdžios organams – miestų, rajonų, gyvenviečių ir apylinkių taryboms. Sprendžiant iš Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos penkis dešimtmečius egzistavusią Liaudies Deputatų Tarybų su jų Vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą,
demokratinei, decentralizuotai valstybei. Tačiau to padaryti dar kurį laiką nepavyko. Vietos savivaldos institucijos ir toliau tiek teisiniuose aktuose, tiek realiame gyvenime tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybės valdžios ir valdymo organų dalis.

1990 – 1992 m. laikotarpiu terminai “vietos savivalda” ir “savivaldybė” iš esmės mažai kuo realiai besiskyrė nuo iki 1990 metų buvusios hierarchinio pavaldumo santykiais susaistytos valdymo sistemos . Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas. Joje vietos savivaldai skirtas X skirsnis ir 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Ypač svarbią reikšmę valdymo sistemai ir vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjo tai, kad pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją vietos savivaldos institucijos jau nebebuvo traktuojamos kaip valstybinės valdžios sudėtinė dalis.

1995 m. buvo priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų”, sudaręs teisines prielaidas įsteigti aukščiausiąją savivaldybių bendradarbiavimo organizaciją – Lietuvos savivaldybių asociaciją. Įstatymas nustatė tik pagrindines jos organizavimo bei veiklos nuostatas. 1996 metais Lietuva pasirašė dvi bene svarbiausias vietos savivaldos tarptautines sutartis:

1) 1996 m. birželio mėn. pasirašyta Bendroji Europos konvencija “Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų “. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1997 m. balandžio mėnesį ir ji įsigaliojo 1997 m. rugsėjo mėnesį.

2) 1996 m. lapkričio mėnesį pasirašyta Europos vietos savivaldos Chartija. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1999 m. gegužės m. 25 d.

1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika

Vietos savivaldą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vietos savivaldos ir kiti įstatymai, parengti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnio nuostatas. Pagrindinės normos, reglamentuojančios savivaldybių veiklą, aprašytos Konstitucijos X skirsnio “Vietos savivalda ir valdymas” 119-124 str.: savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams; savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas, renkamas trejiems metams, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu; savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybės turi teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą, įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas; savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą; savivaldybės gali įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams statyti bei eksploatuoti.

Vietos savivaldos įstatymas : nustato bendrą savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką; padalija savivaldos institucijų kompetenciją į savarankiškąją ir valstybės pavestąją (deleguotąją), nustato skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį; įteisina savivaldos ekonominės veiklos pagrindą – savivaldybės nuosavybę, nustato savivaldybės finansų tvarkymo bendruosius reikalavimus; nustato valstybės ir savivaldos institucijų santykių pobūdį – savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms; nustato savivaldybių veiklos teisines garantijas, kurios užtikrina joms teisinę gynybą ir nuostatą, kad savivaldybių teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.

Vietos savivaldos institucijos pagal įstatymo priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia galiojantys teisiniai aktai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnį savivaldos institucijų savarankiškoji kompetencija įgyvendinama per savivaldybių tarybas, kuri priima svarbiausius sprendimus. Savivaldos institucijos sprendžia, nagrinėja vietinio lygio klausimus. Kai kurios savarankiškosios kompetencijos klausimus savo sprendimu įstatymas jai leidžia perduoti vykdomosioms institucijoms – merui arba valdybai. Vietos savivaldos įstatymo 16 str. nustato valstybės deleguotąją kompetenciją: savivaldos institucijos atlieka civilinės metrikacijos funkcijas, tvarko savivaldybių ir valstybinių bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą, įgyvendina antrinę sveikatos priežiūrą, taip pat gali valdyti valstybinius parkus (nacionalinius ir regioninius), organizuoti savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą, įgyvendinti kitas įstatymų deleguotas funkcijas. Savivaldos institucijos, įgyvendindamos deleguotas valstybės funkcijas, vadovaujasi įstatymais, vykdo Vyriausybės nutarimus.

Savivaldybės tarybos statutas reglamentuoja tarybos veiklą ir struktūrą, kuris tvirtinamas ir gali būti keičiamas tik tarybos posėdyje. Taryba savo įgaliojimus vykdo svarstydama ir spręsdama klausimus savo, komitetų bei komisijų posėdžiuose, frakcijų ir grupių pasitarimuose. Taryba susideda iš savivaldybės
narių, kurių skaičius priklauso nuo gyventojų konkrečioje savivaldybėje skaičiaus, bei svyruoja nuo dvidešimt vieno iki penkiasdešimt vieno. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, organizuoja jų įgyvendinimą ir kontrolę. Taryba savo darbą paprastai planuoja tarybos statuto nustatyta tvarka. Tarybos darbo plano projektą rengia meras, gavęs tarybos komitetų, frakcijų, komisijų, valdybos ir tarybos narių siūlymus. Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą organizuoja meras.

Tarybos komitetai – tai tarybos institucija, sudaroma iš tarybos narių klausimams preliminariai nagrinėti, rengti ir teikti tarybai, merui, valdybai bei kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi tarybos, mero, valdybos sprendimai. Tarybos komitetų skaičių, jų pavadinimus, veiklos sritis ir narių skaičių nustato taryba.

Sudėtingiems, skubiems, svarbiems ir kitiems klausimams spręsti ar siūlymams, išvadoms parengti taryba iš savo narių gali sudaryti komisijas. Sudarant atitinkamą komisiją, apibrėžiamas jos veiklos tikslas, darbo trukmė, užduotis, narių skaičius, mero teikimu išrenkamas pirmininkas.

Vietos savivaldos įstatymo 10 str. numato, kad jei sudaroma kolegiali institucija – valdyba, meras jai vadovauja, pirmininkauja posėdžiams, pasirašo sprendimus savarankiškosios kompetencijos klausimais. Meras turi teisę nepasirašyti valdybos sprendimų valstybės priskirtosios kompetencijos klausimais, jeigu šie, jo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ar Vyriausybės nutarimams.

Kontrolierius – tai vietos savivaldos institucija, kurią savo įgaliojimų laikui skiria taryba. Kontrolierius, neviršydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų prižiūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai eksploatuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat savivaldybei patikėta valstybės nuosavybė.

Nagrinėjant vietos savivaldos sistemą, reikia atkreipti dėmesį į dvi principines nuostatas. Pirma, savivaldos organai funkcionuoja glaudžiai bendradarbiauja su savivaldžioje teritorijoje esančių įmonių, organizacijų kolektyvais, visuomeniniais dariniais, politinėmis partijomis. Antra – užtikrina ir sudaro sąlygas, kad kiekvienas gyventojas galėtų nevaržomai prisidėti prie visuomeninių reikalų valdymo, o tai turi grįžtamą teigiamą poveikį vietos savivaldos plėtrai.

II. VIETOS SAVIVALDOS PRINCIPAI

Principas – tai pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pagrindinis teiginys. Vietos savivaldos principus suvokiame kaip bendras, esmines ir sąmoningas žmonių savarankiškos veiklos taisykles įstatymų nustatytose ribose spręsti savo ir gyvenamosios vietovės tvarkymo reikalus, realizuojant priimtus sprendimus. Tai pagrindinės mokslinės idėjos, kuriose atsispindi pažinti visuomenės vystymosi dėsningumai, į kuriuos atsižvelgiant nukreipiama tarybų veikla, jos vystymasis.

Principų realizavimas nemažai priklauso nuo savivaldybėse dirbančiųjų žmonių, o ne suformuluotų joms tikslų. Iškildami kaip bendros taisyklės ir normos, vietos savivaldos principai formuojasi žmonių kasdienio gyvenimo praktikos ir ankstesniųjų kartų sukauptos patirties pagrindu. Taigi, vietos savivaldos principams būdingas ir subjektyvumas, nes juos formuluoja ir įgyvendina atskiri subjektai – žmonės arba jų grupės. Savivaldos principus suvokiame kaip pagrindines valdžios ir valdymo organų, taip pat žmonių, kuriems tenka valdyti ekonominius ir socialinius procesus, veiklos taisykles. Diegiant savivaldos principus, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis įmanoma realiai juos realizuoti ir kokiomis jie lieka tiktai deklaravimo elementais. Europos vietos savivaldos chartijoje [5, 2 str.] nurodyta, kad “vietos savivaldos principas turi būti numatytas Konstitucijoje ir pripažintas šalių vidaus teisėje”. Sutinkamai su šia nuostata Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas [2, 4 str.] numato, kad savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais:

1. savivaldybės ir valstybės interesų derinimo;

2. tiesioginio toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimo savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose;

3. savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams;

4. viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę;

5. teisėtumo ir socialinio teisingumo;

6. ekonominio savarankiškumo;

7. žmogaus teisių ir laisvių gerbimo.

Dabar aš plačiau apžvelgsiu kiekvieną principą.

2.1 Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis

Savivalda nėra vietos savivalė ir neturi prieštarauti bendriesiems valstybės interesams. Iš esmės savivalda yra bendra valstybės valdymo dalis, o pats valstybės valdymas yra ne kas kita kaip nacionalinė savivalda platesniame teritoriniame kontekste. Savivaldybės palengvina atlikti valstybei keliamus uždavinius ir tuo pačiu laiduoja, kad tos funkcijos bus kokybiškiau įgyvendintos vietose. Vietos savivaldos įstatymas [2, 1 str. ] numato, kad “Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo
reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”. “Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę”. Savivaldybėms Seime, santykiuose su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Vyriausybėje ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija . Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje nurodyta, kad savivaldybės, remdamosi savo valdžia, turi teisę kurti asociacijas savo bendriems interesams apsaugoti ir remti, taip pat atitinkamoms paslaugoms savo nariams teikti . Vietos valdymo organų teisė jungtis į asociacijas bei bendradarbiauti su analogiškomis institucijomis deklaruojama ir Europos vietos savivaldos chartijos 10 str. : “Vietos valdymo organai, vykdydami įgaliojimus, turi teisę bendradarbiauti ir laikydamiesi įstatymų kurti konsorciumus su kitais vietos valdymo organais, kad galėtų įgyvendinti bendrus uždavinius”. Asociacijos tikslingumas deklaruojamas ir vietos savivaldos įstatymo 25 str. Teisiniu požiūriu tai juridinio asmens teises turinti ne pelno organizacija, kurios nariai moka nario mokestį. Jos paskirtis – atstovauti savo narių, t. y. savivaldybių interesams valstybės valdžios ir valdymo institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Asociacijos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. Asociacija siekia Lietuvoje įgyvendinti Europos vietos savivaldos chartijos nuostatus, organizuoti ir koordinuoti narių veiklą. Iš esmės tai atitinka valstybės ir vietos savivaldos valdymo institucijų santykius, būdingus demokratinėms viešojo administravimo sistemoms.

Tiesiogiai su savivaldybėmis susijęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Štai šio komiteto veiklos kryptys, kurio įtvirtintos Seimo statuto 69 str.:

1) Seimo pavedimu arba savo iniciatyva rengti teisės aktų projektus valstybės valdymo bei viešojo administravimo, teritorinių struktūrų pertvarkymo, vietos savivaldos darbo organizavimo, finansavimo ir ekonominio savarankiškumo klausimais;

2) svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, rengti dėl jų išvadas ir pasiūlymus valstybės valdymo, viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos, valstybės teritorijos administracinio suskirstymo, valstybės tarnybos ir vietos savivaldos teisinių santykių reglamentavimo klausimais;

3) svarstyti Vyriausybės programos valdymo ir viešojo administravimo bei vietos savivaldos reformos nuostatas;

4) svarstyti ir pateikti Seimui išvadas pagal komiteto kompetenciją dėl valstybės institucijų vadovų ir kitų politinių pareigūnų, kuriuos skiria Seimas, kandidatūrų;

5) svarstyti Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto skyrius, kartu su kitais komitetais rengti išvadas dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų vykdymo;

6) aprobuoti Seimui teikiamus Vyriausybės pasiūlymus dėl valstybės teritorijos administracinio suskirstymo ir atskirų savivaldybių ar apskričių teritorijų ribų nustatymo;

7) teikti Seimui išvadas dėl laikinojo tiesioginio valdymo įvedimo pagrįstumo ir naujų rinkimų į savivaldybių tarybą datos nustatymo;

8) nagrinėti Seimo, jo valdybos ar Seimo Pirmininko pavedimu komitetui perduotus jo kompetencijai priskirtus klausimus;

9) svarstyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pasiūlymus dėl rengiamų įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų vietos savivaldos plėtros klausimais;

10) atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijų informacijas bei pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai komiteto kompetencijai priskirtais klausimais, teikti su tuo susijusius pasiūlymus ir rekomendacijas Seimui ir Vyriausybei bei Lietuvos savivaldybių asociacijai.

Taigi šio komiteto veiklos kryptys yra spręsti savivaldybių ekonominės, socialinės ir organizacinės veiklos problemas, teikti savivaldybių taryboms metodinę pagalbą savivaldos reformos įgyvendinimo klausimais, vykdyti savivaldos institucijų parlamentinę kontrolę, teikti siūlymus ir išvadas dėl jų veiklos gerinimo.

Seimo komitetai ir komisijos, kai nagrinėjami įstatymų ir kitų teisės aktų projektai, susiję su savivaldybių veikla turi teisę prašyti Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikti išvadas ir siūlymus dėl nurodytų projektų ir gautas išvadas bei siūlymus svarstyti savo posėdžiuose, kviesti į posėdžius asociacijos atstovus. Skundus dėl savivaldos institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai.

Prezidentas tiesioginiams ryšiams su savivaldybėmis palaikyti turi vyresnįjį referentą. Jis gali organizuoti konsultacijas su Vyriausybės nariais, ministerijų, rengiančių teisės aktų vietos savivaldos institucijoms aktualiais klausimais projektus, atstovais, rengti susitikimus su savivaldybių vadovais, kurių metu keičiamasi nuomonėmis dėl aktualių problemų ir susitariama kompetencijos ribose padėti jas spręsti .

Vietos savivaldos institucijos nėra pavaldžios Vyriausybei. Vyriausybė vietos savivaldos institucijų veiklą įtakoja teisinėmis priemonėmis (nustato tvarkas, taisykles ir kt. ) ir ekonominėmis priemonėmis (nustato normas,
normatyvus ir pan. ), bendrosios kompetencijos klausimus sprendžia lygios partnerystės pagrindais. Vyriausybė ir jai pavaldžios valstybės institucijos apie reikalų, susijusių su savivaldybės interesais, svarstymą privalo pranešti atitinkamoms vietos savivaldos institucijoms ir išnagrinėti tos savivaldybės tarybos pateiktus joms siūlymus . Savivaldybių merai (jų pavaduotojai) gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, prie kurių rengimo jie prisidėjo arba kiti juos tiesiogiai liečiantys klausimai. Savo nuomonę jie gali pareikšti posėdžio pirmininkui leidus. Meras ar mero pavaduotojas yra tiesiogiai atsakingi už valstybės priskirtų funkcijų vykdymą savivaldybėje. Jei jos nevykdomos arba blogai vykdomos, Vyriausybė apie tai praneša tarybai. Jeigu per nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, Vyriausybė savo nutarimu kreipiasi į tarybą dėl mero ar jo pavaduotojo atleidimo. Jeigu taryba mero ar mero pavaduotojo neatleidžia, Vyriausybė kreipiasi į Seimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnis skelbia, kad “Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą”. Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą Seimui pateikia Vyriausybė, o išvadas dėl tokio siūlymo pagrįstumo teikia Seimo valdymo reformų ir savivaldybių komitetas. Savivaldybė, negali prisiimti vykdyti tų funkcijų, kurios nepriklauso vietos reguliavimo sričiai. Tuo pačiu centrinės valdžios ir valdymo institucijos negali mažinti savivaldybės savivaldos teisių arba kištis į pagrindinių savivaldybės kompetencijai priklausančių funkcijų sritį ir taip siaurinti vietos savivaldos teises. Savivaldybės savo atsakomybe privalo saugoti ir ginti savo suverenias galias nuo centrinės valdžios kišimosi. Valstybės savivaldybėms perduota suvereni valdžia galioja visoje savivaldybei priklausančioje teritorijoje, kurios ribas centrinė valdžia turi teisę keisti tik įstatymų numatytais atvejais. Tai darant turi būti apsaugoti savivaldybės bei joje gyvenančių piliečių interesai.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 3816 žodžiai iš 6961 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.