Vietos savivaldos samprata ir principai
5 (100%) 1 vote

Vietos savivaldos samprata ir principai

TURINYS

ĮVADAS 2

I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA 3

1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida 3

1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika 7

II. VIETOS SAVIVALDOS PRINCIPAI 10

2.1 Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis 11

3.2 Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose 15

3.3. Savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams 17

3.4. Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę 18

3.5 Teisėtumas ir socialinis teisingumas. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas 20

3.6. Ekonominis savarankiškumas 21

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 24

ĮVADAS

Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Priėmus Laikinąjį Pagrindinį įstatymą susidarė sąlygos pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimo. Esant decentralizavimui, centrinės valdžios funkcijos yra perduodamos savivaldybėms. Taip pat, esant nuosekliai valdymo decentralizacijai galima įgyvendinti demokratiją ir suteikti pirmenybę žmogaus teisėms ir laisvėms. Vietos savivalda – ne tik gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir galia pagal įstatymus savarankiškai ir laisvai reguliuoti, tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti vietos gyventojų poreikius, bet taip pat ir visuomenės teritorinės organizacijos būdas vietos bendruomenės socialiniams, ekonominiams reikalams tvarkyti. Savivaldos vykdytojai yra visi bendruomenės nariai ir, kad tiek savivalda, tiek demokratija nebūtų tik popierinės teisės reikia, kad visuomenė nebūtų pasyvi. Visi vietos savivaldos principai labai svarbūs savivaldybių veikloje. Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas, ekonominis savarankiškumas, socialinis teisingumas, teisėtumas, viešumas – tai pagrindiniai vietos savivaldos principai. Savo darbe aš pasistengsiu detaliai išdėstyti pagrindinius vietos savivaldos principus, vietos savivaldos esmę, trumpai aptarsiu vietos savivaldos istorinę raidą, bei savivaldybių santykius su valstybės institucijomis.

I. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA

1.1. Vietos savivaldos sąvoka ir istorinė raida

Įvairiais visuomenės raidos etapais žmonės nevienodai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tam įtakos turėjo gyventojų politinis brandumas, laikmečio savybės, teisinė kultūra ir panašiai. Demokratinė valdžia pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę, taip pat demokratinėje valstybėje siekiama tenkinti daugumos valią. Demokratiją sunku įgyvendinti piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais. Taigi, viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Savivalda – toks visuomenės organizavimosi procesas, kurio metu visuomenė savarankiškai pasirenka elgesio variantą prisitaikydama jį prie savo sąlygų.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama panašiai, tačiau nevienodai. Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme 1 str. nurodoma, kad “Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”. Europos vietos savivaldos chartijoje [5, 3str.] vietos savivalda reiškia vietos valdžios organų teisę ir galią įstatymo nustatytose ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį. Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės rengti referendumus, kreiptis į piliečių susirinkimus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas. Europos vietos savivaldos chartija yra ratifikuota, o tai reiškia, kad mūsų valstybė yra įsipareigojusi suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Duoti apibrėžimai įvertina vietos savivaldą kaip procesą (veiklą), siekiant įstatymų nustatytose ribose visapusiškai patenkinti teisėtus savivaldžios teritorijos gyventojų interesus, o savivaldybę – kaip demokratijos materializavimo priemonę organizuoti ir praktiškai įgyvendinti tokio proceso, t. y. savivaldos, vyksmą.

Savivalda grindžiama dviem esminėmis nuostatomis: valstybinės valdžios decentralizavimu ir socialinio – ekonominio valdymo debiurokratizavimu. Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę, kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant savivaldžios
bendruomenės ir valstybės interesus. Vietos savivaldos koncepcija (pažiūrų sistema; proceso samprata) gali būti suprasta tik vertinant savivaldą neatsiejamai nuo ekonominio ir visuomeninio vystymosi. Savybės, kurios kokybiškai būdingos vietos savivaldai kaip procesui, pasireiškia per atskaitingų rinkėjams savivaldybinių organizacinių struktūrų tarpusavio sąveiką su centriniais valstybinės valdžios organais, kitomis savivaldybėmis.

Savivaldos idėja atsirado dar viduramžiais. Savo užuomazgoje ji buvo suvokiama kaip alternatyva diduomenės viešpatavimui. Pasaulinė praktika rodo, kad jau nuo senų laikų bandoma derinti centrinį krašto valdymą su vietiniu. Valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose (miestuose, apskrityse, gyvenvietėse) vietos gyventojai per savo išrinktas institucijas siekė savarankiškai tvarkyti įvairius visuomenei svarbius klausimus, atstovauti savo interesams aukštesniosiose instancijose. Lietuvoje seimeliai egzistavo nuo 1566 iki 1863 m. Tai buvo LDK apskrities valdžios organas, to organo suvažiavimas . Jų buvo įvairios paskirties – rinkiminiai (rinko kandidatus į apskrities pareigūnus), tribunoliniai, ūkiniai (sprendė vietos finansinius bei administracinius klausimus) ir kt. Nuo 1795 metų palaipsniui pradėta diegti Rusijoje egzistavusi regionų valdymo sistema.

Vienas svarbiausių faktorių, sąlygojančių dabartinio vietos savivaldos instituto bruožus, yra praeities politinės tradicijos ir politinė istorija. Lietuva, turi gilias vietos savivaldos ir jos teisinio reglamentavimo tradicijas.

1918 m. lapkričio 11 d. ėmė veikti pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kurios svarbiausiais uždavinys buvo organizuoti centrinę ir vietinę valdžią, garantuoti krašto ir gyventojų saugumą okupantams pasitraukus. Tų pačių metų lapkričio 24 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Šiaulių miesto Taryba buvo išrinkta demokratiškai. Nuo 1918m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo iki 1940 m. birželio 14 d. okupacijos buvo priimti ir veikė trys Vietos savivaldybių įstatymai, kurie vienas nuo kito gana ženkliai skyrėsi.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vietos savivaldybių įstatymas priimtas Valstybės Tarybos posėdyje 1919 m. spalio 10 d. . Rinkti ir būti išrinktais turėjo teisę piliečiai, sulaukę 21 metų amžiaus . 1918-1919 metų vietinės savivaldos istorijos tyrinėjimai leidžia padaryti keletą išvadų: nepaisant itin nepalankių sąlygų vietinė savivalda kūrėsi greitai; visuotiniai demokratiniai rinkimai į Šiaulių miesto Tarybą buvo svarbi besiformuojančios Lietuvoje demokratijos užuomazga. Savivaldybių įstatymas pirmaisiais mūsų gyvenimo laikais padėjo susiorganizuoti mūsų savivaldybėms, o per jas ir pačiai valstybei. Vėliau, 1924 metais, Seimas išleido savivaldybių įstatymo pakeitimus, sustiprinusius valdymo centralizaciją bei centrinio aparato įtaką apskričių ir valsčių savivaldybėms, įvedė aukštesnius rinkimų teisių cenzus. 1929 metais rugsėjo 7 d. buvo priimtas antrasis savivaldybių įstatymas visos vietos savivaldos ašimi padarė patį žemiausią tuometinio Lietuvos teritorijos administracinio padalijimo lygą – seniūniją, visus vietos reikalus pavesdamos tvarkyti būtent joms. Visoms aukštesniosioms vietos savivaldos pakopoms – valsčiams, apskritims, kaip sudėtiniam žemesniųjų dariniui, priklausė tik tie klausimai, kuriuos spręsti pasiūlydavo žemesniosios pakopos (t. y. seniūnijos – valsčiams, valsčiai – apskritims).

Vietos savivaldybių teisinis statutas buvo įtvirtintas nuolatinėje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Joje vietos savivaldybių statuso nuostatai išdėstyti skyriuje “Vietos savivaldybė”. 1938 m. Konstitucijoje nebebuvo atskiro vietos savivaldybėms skyriaus. Atskiro skyriaus apie savivaldybes 1938 m. Konstitucijoje nebuvimas, straipsnių vieta rodo jų teisinio statuso politinėje sistemoje ryškų pasikeitimą, patvirtina aiškią konstitucinio užtikrinimo apribojimo tendenciją .

Vietos savivaldybių institucijų priežiūrą vykdė vykdomosios valdžios institucijos ir teismas. Vyriausybės ir jai pavaldžių tarnybų priežiūra pamažu stiprėjo. Vykdomosios valdžios institucijų priežiūra buvo stiprinama, suteikiant jai teisę prižiūrėti savivaldybių veiklą tikslingumo požiūriu (nuo 1929 m. ), jų institucijų sudarymą ir personalinę sudėtį, plečiant ir kartu griežtinant savivaldybių nutarimų priežiūrą .

Plečiantis demokratiniam Sąjūdžio judėjimui Lietuvoje atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Atkuriamasis Lietuvos Respublikos Seimas 1990 m. kovo 11 d. , išreikšdamas tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą . Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu (Konstitucija) sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymo kūrimu. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu suteikta vietos savivaldos teisė vietos valdžios organams – miestų, rajonų, gyvenviečių ir apylinkių taryboms. Sprendžiant iš Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos penkis dešimtmečius egzistavusią Liaudies Deputatų Tarybų su jų Vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą,
demokratinei, decentralizuotai valstybei. Tačiau to padaryti dar kurį laiką nepavyko. Vietos savivaldos institucijos ir toliau tiek teisiniuose aktuose, tiek realiame gyvenime tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybės valdžios ir valdymo organų dalis.

1990 – 1992 m. laikotarpiu terminai “vietos savivalda” ir “savivaldybė” iš esmės mažai kuo realiai besiskyrė nuo iki 1990 metų buvusios hierarchinio pavaldumo santykiais susaistytos valdymo sistemos . Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas. Joje vietos savivaldai skirtas X skirsnis ir 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Ypač svarbią reikšmę valdymo sistemai ir vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjo tai, kad pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją vietos savivaldos institucijos jau nebebuvo traktuojamos kaip valstybinės valdžios sudėtinė dalis.

1995 m. buvo priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų”, sudaręs teisines prielaidas įsteigti aukščiausiąją savivaldybių bendradarbiavimo organizaciją – Lietuvos savivaldybių asociaciją. Įstatymas nustatė tik pagrindines jos organizavimo bei veiklos nuostatas. 1996 metais Lietuva pasirašė dvi bene svarbiausias vietos savivaldos tarptautines sutartis:

1) 1996 m. birželio mėn. pasirašyta Bendroji Europos konvencija “Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų “. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1997 m. balandžio mėnesį ir ji įsigaliojo 1997 m. rugsėjo mėnesį.

2) 1996 m. lapkričio mėnesį pasirašyta Europos vietos savivaldos Chartija. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1999 m. gegužės m. 25 d.

1.2. Vietos savivaldos ir jų institucijų bendroji charakteristika

Vietos savivaldą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vietos savivaldos ir kiti įstatymai, parengti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnio nuostatas. Pagrindinės normos, reglamentuojančios savivaldybių veiklą, aprašytos Konstitucijos X skirsnio “Vietos savivalda ir valdymas” 119-124 str.: savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams; savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas, renkamas trejiems metams, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu; savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybės turi teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą, įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas; savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą; savivaldybės gali įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams statyti bei eksploatuoti.

Vietos savivaldos įstatymas : nustato bendrą savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką; padalija savivaldos institucijų kompetenciją į savarankiškąją ir valstybės pavestąją (deleguotąją), nustato skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį; įteisina savivaldos ekonominės veiklos pagrindą – savivaldybės nuosavybę, nustato savivaldybės finansų tvarkymo bendruosius reikalavimus; nustato valstybės ir savivaldos institucijų santykių pobūdį – savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms; nustato savivaldybių veiklos teisines garantijas, kurios užtikrina joms teisinę gynybą ir nuostatą, kad savivaldybių teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.

Vietos savivaldos institucijos pagal įstatymo priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia galiojantys teisiniai aktai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnį savivaldos institucijų savarankiškoji kompetencija įgyvendinama per savivaldybių tarybas, kuri priima svarbiausius sprendimus. Savivaldos institucijos sprendžia, nagrinėja vietinio lygio klausimus. Kai kurios savarankiškosios kompetencijos klausimus savo sprendimu įstatymas jai leidžia perduoti vykdomosioms institucijoms – merui arba valdybai. Vietos savivaldos įstatymo 16 str. nustato valstybės deleguotąją kompetenciją: savivaldos institucijos atlieka civilinės metrikacijos funkcijas, tvarko savivaldybių ir valstybinių bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą, įgyvendina antrinę sveikatos priežiūrą, taip pat gali valdyti valstybinius parkus (nacionalinius ir regioninius), organizuoti savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą, įgyvendinti kitas įstatymų deleguotas funkcijas. Savivaldos institucijos, įgyvendindamos deleguotas valstybės funkcijas, vadovaujasi įstatymais, vykdo Vyriausybės nutarimus.

Savivaldybės tarybos statutas reglamentuoja tarybos veiklą ir struktūrą, kuris tvirtinamas ir gali būti keičiamas tik tarybos posėdyje. Taryba savo įgaliojimus vykdo svarstydama ir spręsdama klausimus savo, komitetų bei komisijų posėdžiuose, frakcijų ir grupių pasitarimuose. Taryba susideda iš savivaldybės
narių, kurių skaičius priklauso nuo gyventojų konkrečioje savivaldybėje skaičiaus, bei svyruoja nuo dvidešimt vieno iki penkiasdešimt vieno. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, organizuoja jų įgyvendinimą ir kontrolę. Taryba savo darbą paprastai planuoja tarybos statuto nustatyta tvarka. Tarybos darbo plano projektą rengia meras, gavęs tarybos komitetų, frakcijų, komisijų, valdybos ir tarybos narių siūlymus. Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą organizuoja meras.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2156 žodžiai iš 6961 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.