Vii-viii amžiaus filosofija
5 (100%) 1 vote

Vii-viii amžiaus filosofija

Renesanso antropocentrizmas ir humanizmas.

Pirmą kartą terminas humanismus buvo pavartotas 1808 metais vokiečių leidėjo F. Niethammerio. Šio termino negalima painioti su sąvoka humanis. Šis vardas veikiausiai kilo iš senesnio termino humanities, kuris kai kuriuose tekstuose buvo rašomas ir kaip studia humanitatis. Į studia humanitatis įtraukiama daugelis mokyklinių disciplinų- gramatika, retorika, poezija ir moralinė filosofija.

Kristellerio nuomone, su filosofija humanizmas buvo susijęs tik svarstant bendrąsias moralines problemas. Tokie šio kūrybingo autoriaus pateikti humanizmo vertinimai kyla iš pasitikėjimo pozityvia sąvokine analize, bet ne remiantis simbolinio mąstymo reikšmių interpretacijomis. Kitados puikiai bendrąją humanitas judėjimo prasmę apibūdino W. Dilthey: “Istorinis idealios graikų dvasios pažinimas turėjo ugdyti nuostabų humaniškumą”.

Pažymėtina, kad Renesanso epochoje humanitas judėjimas prasideda ne tiek ieškant filologinio grynumo, kiek žmogaus esmiškumo. Kristelleris atskyrė Renesanso humanizmą nuo tuometinės neoplatoniškosios, peripatetikų ir viduramžių scholastinės tradicijos. Humanistinis judėjimas tapo didžiausias intelektinės įtampos, naujo konceptualizmo ir simbolizmo dinaminis šaltinis.

Renesanso epochos retorikoje kaip pamatiniai terminai nebuvo vartojamos nei esmės, nei būties sąvokos, nebuvo svarstomos daikto ir proto, kūno ir idėjų santykio problemos. Tačiau daugelis Atgimimo meto mąstytojų manė, kad humanistinė retorika yra tikriausia, laisva nuo scholastinio sustabarėjimo, sokratiška ir ciceroniška, pagaliau netgi platoniška filosofija. Atgimimo laikotarpio mąstytojams didžiausi autoritetai ir pavyzdžiai buvo Platonas ir Ciceronas. Tai yra retorikos filosofiškumo arba filosofijos retoriškumo galimybė.

Atgimimas, kaip esmingas, sielą formuojantis praeities prisiminimas, Renesanso epochoje buvo įgyvendinamas remiantis antropocentrine pasaulėžiūra. Atgimimas prasideda pirmiausia kaip filologinis Renesansas ir antropocentriškai estetiškai traktuotos humanitas idėjos išsirutuliojimas. Viduramžiais humanitas ir divinitas nebuvo iš principo skiriami, čia dominavo nuodėmingumo ir apsivalymo idėjos, kurios ir lėmė to laikotarpio mokslą.

Apmąstant Renesanso humanitas idėją, beveik išnyko žmogiškojo nepakankamumo Dievo šviesoje prasmė. Čia žmogus pirmiausia buvo traktuojamas kaip savipakankama asmenybė. Dantės kūrybos stilistika, jo nagrinėjamos temos ir dominuojantys sakraliniai vaizdiniai bei simboliai yra vis dar viduramžiški, juose galima pastebėti stiprią scholastinio aristotelizmo ir tomizmo įtaką.

Dėl Dantės poezijos įtakos galima buvo apmąstyti literatūrą, istoriją ir galiausiai politiką kaip tas savipakankamas realybės sferas, kuriose pasireiškia išbaigti ir istoriški herojų pavidalai. Žmogus gali suvokti tikrovę ir perprasti savo tikrojo žmogiškumo prigimtį. Šiuolaikinė humanizmo samprata: požiūrių sistema, laikanti žmogų pagrindine vertybe, jo gerovę- socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą- trokštamais žmonių santykių principais.

Žmogaus žmogiškumo koncepcija žymi kiekvienos epochos žmogaus esmės suvokimo būdą. Italijos Atgimimo humanistai priešpriešina save viduramžių žmogui ir jo kūrybai, vadinasi, ir tos epochos mokslui bei teologijai. Žmogiškosios sielos transformacija vyksta kaip valingas savęs išrutuliojimas, dėl kurio žmogus save ima suvokti savo paties valdovu.

Reikia žmogų mąstyti esantį Dievu, bet taip, kad jis kartu yra ir kūrinys, ir kūrėjas: kūrėju- kūriniu, be jų sumišimo ar sudėjimo. Humanitas idėjos intencija gimsta noras visa ką apmąstyti, vidiniais savo išgyvenimais esmiškai pamatuoti visas savo esybes, kad kartu įsitrauktų į tyrinėjimą, į apmąstymus ir taip pasiektų tobulą savo minčių išraišką.

Pasak Aristotelio, “retorika- analogiškas dialektikai menas”. Retorika pamažu virsta gražiakalbyste su jai būdingais tropais ir figūromis. Mažai ką tokio iš antikinės retorikos kūrinių Renesanso mąstytojai žinojo, kas nebuvo žinoma viduramžiais. Skiriasi kiekvieno laikotarpio požiūris į retorikos panaudojimą ir jos vertę. Viduramžiais jos svarba iš pradžių buvo nustelbiama gramatikos, o vėliau ir logikos.

Ars dictaminis- laiškų rašymo menas, kuris pradėjo gaivinti ir plėtoti antikinę retorinę laiškų tradiciją. Retorikos atgimimas sietinas ir su to laikotarpio poezijos ir prozos pokyčiais. Renesanso epochoje teiginio teisingumas pirmiausia priklausė nuo jo estetiškumo ir emocionalaus įtaigumo. Retorika ir filosofija yra tiesiogiai susijusios ir kartu auklėja bei formuoja žmogaus dvasią.

Žmogaus vidus (protas, siela) ir išorė (kalbos grožis) yra neišskiriamai susiję. Scholastika siekė sujungti protą su apreiškimu, intuicija ir vidiniais jausmais. Humanizmas ima save rutulioti kaip naują požiūrį į laisvą poetinį žodį. Meilė artimam yra studia humanitatis stimulas ir tikslas. Tiesa yra aukščiausias proto pasiekimas. Humanistinė proto, kuris yra neatsiejamas nuo valios, koncepcija yra gilus ir totaliai organizuotas patyrimas.

Tradicinė krikščioniškoji mirtingumo patirtis dažnai tapatinama su absoliučia vienatvės ir atsiribojimo patirtimi. Vienatvė ir intymus, iš giliausių sielos gelmių besiveržiantis žodis, o kartu
tikėjimas, meilė artimam ir didelis visuomeninis aktyvumas- štai tos nesutaikomos prieštaros, iš kurių ėmė skleistis Renesanso humanizmas.

Retorika, kaip ir poezija, išreiškė aitringos žmogaus dvasios ir proto tapsmą. Tik žodžiais. Išaukštinančiais meilę Dievui ir garbinančiais gėrį, “žodžiais, artimais ir pažįstamais, ne tiktai įspraustais į širdį, bet ir skambančiais lūpose, paprastai žadinu miegančią dvasią”. Kalbą 14 a. nominalistai ir humanistai traktavo kaip nepriklausomą nuo būties (nuo Dievo) sferą, kurioje kūrybiniai žmogaus gebėjimai galėjo niekieno nevaržomi reikštis.

Literatūra ir poezija buvo ta sfera, kurioje žmogus pirmiausia pasijuto laisvas ir tai kilo kaip būtinybė, kaip Aukščiausiojo dovanota aistra, kurios negalima nepaisyti. Renesanso humanitas studijos ypatingą dėmesį skyrė kalbai, kaip svarbiausiam ne tik auklėjančiam, bet ir transformuojančiam ar paruošiančiam tikrajam gyvenimui veiksniui.

Atgimimo mąstytojai kalbą suvokė kaip tą religiją, kuri formuoja individą bei visuomenę, skatina energingą žmogaus sielos tapsmą. Antropocentriniame pasaulio regėjimo horizonte žmogus pasidaro autonomiškas, savaimingas individas, atsakingas už kiekvieną savo poelgį ir už kiekvieną visuomeninį įvykį. Šitai tiesiogiai atsispindėjo ir studia humanitatis programoje, skatinusioje ir nereglamentuotą sielos tapsmą, ir nepagrįstumo baimę, raginusią būti itin kritiškiems, skeptiškiems, kurti pagrįstą kritinį aparatą, o vėliau ir metodologijas.

Tai žadino gyvą istorijos jausmą, visuomenės ir individo tapsmo dėsningumų paiešką. Vienintelis tuometinės savikūros būdas, vienintelė įvairiausius procesus paneigianti ar įtvirtinanti logika buvo retorika. Retorika yra neabejotinai gerokai platesnis menas nei logika ir apima ją kaip savo dalį. Kiekvienas oratorius privalo atlikti tris dalykus: mokyti, teikti malonumą ir skatinti veikti, tuo tarpu logikas vykdo tik pirmąją užduotį- moko.

Publika patikės tokiu oratoriumi, kuris turi daug patirties, gerbia tautų ir jų vadų istorinį patyrimą, yra dvasingas, orus, turi šventumo žymę ir pelno liaudies pasitikėjimą. Retorikos svarba susilieja su aktyvaus gyvenimo ir atviro visuomeninio argumentavimo būtinybe. Analogiškas retorikos užduotis buvo išdėstę šv. Augustinas ir šv. Bonaventūra.

Logikos mokslas paverčiamas paprasčiausiu retorikos segmentu. Ne loginių argumentų kritikavimas, o mėgavimasis retorikos pranašumu atspindi to laikotarpio mąstymo plėtrą bei naujų filosofinių orientyrų formavimąsi. Retorika tampa bendrąja mokykline disciplina, kuri įgauna vis daugiau formalių logikos požymių, o logika pasidaro vis labiau retoriška.

Dėmesys žmogaus sielos kilnumui ir grožiui, jos dangiškajam prisikėlimui skleidėsi kaip antikos atgimimas ir kaip kritiškas praeities įvykių vertinimas. Istoriją nuolatos realizuoja retoriniai įrodymai, pateisinimų ir kaltinimų menai, šlovinančios ir amžinybės geismą žadinančios kalbos.

Pilietinio humanizmo samprata- viena iš pagrindinių Renesanso procesų charakteristika. Italų mene buvo du atgimimai. Vėlyvesnės retorinės kalbos vartoja simboliką, kuria buvo žadinamas piliečių narsumas, nepakantumas veidmainiavimui, skatinamas laisvės troškimas. Neapsieita čia ir be pilietinės dvasios ir krikščioniškųjų jausmų vienijimo, antikinės ir krikščioniškosios tradicijų sąveikos.

1440-ųjų metų pabaigoje, iš pradžių Florencijoje, o paskui ir visoje Italijoje neoplatonizmas užgožė humanizmą kaip dominuojantį judėjimą. Filosofija- ta, kuri lipdo, žiedžia mūsų dvasią, formuoja dorovę, nuplauna nusidėjimų dėmes, išsiaiškina tiesą be dialektinių gudrybių. Tik žmones suburianti ir suartinanti filosofija yra verta pagarbos.

Pačiame žmonių gyvenime slypi kažkokia veikianti gyvais, suburiančiais ir išaukštinančiais žodžiais bendro buvimo, tvarkos esmė. Ne taisyklingai sudaryti silogizmai, samprotavimai, o emocionali ir įtaigi kalba- štai kas daugumai grindžia ir įrodo tiesą. Garbingumas, kilnumas yra tikrasis gėrio troškimas, o virtus yra žmogaus garbingumo ir vidinio sielos kilmingumo prielaida.

Virtus samprata yra susieta su tokiomis dorybėmis kaip teisė, išmintis, savitvarda, saikingumas. Virtus ne tik vien narsumas, dorumas ir išmintis, bet ir pilietinė dvasia ir valia išmintingai tai išsakyti. Energingai kritikuojamos imperiškos Cezario užmačios ir jo pasekėjų tironiškas valdymas. Antikinio pasaulio istorija bandoma paaiškinti pilietinės laisvės ir valios pakilimu bei kritimu.

Žmogų laisvą daro nepriklausomi valios aktai, o intelektas rodo laisvės nepasiekiamumą. Pilietybė- tai laisvė viešai aikštėje išsakyti tai, ką mąstai ir ko sieki. Politinė laisvė ir pilietinė gerovė buvo interpretuojamos retoriniame diskurse ir siejamos su autonomine individo savirealizacijos idėja. Istorija pamažu ėmė virsti pilietinio gyvenimo pagrindu ir jo demonstravimu, retorinių pratybų arena.

Retorika ir istorija tampa neatsietinomis viena nuo kitos, tarp jų vyksta nenutrūkstantis dialogas, leidžiantis atsiskleisti tikrajam pilietiškumui- naujajai žmogaus esmei. Retorinėmis manipuliacijomis kiekvienas pateiktas istorinis argumentas buvo vertinamas galimo visuotinio ir būtino dėsnio atžvilgiu. Jėga ir protu pasižymintis narsumas yra svarbiausia prielaida
įveikti istorines negandas.

Virtus idėja interpretuotina kaip protingas, doras, karingas narsumas bei šlovės siekimas. Ji privalėjo ugdyti aktyvią ir valdingą asmenybę. Politiniai, socialiniai bei istoriniai mokslai negali būti analogiški fizikos ar matematikos tikslumui. Kitas reikalas- tai siekis analitinėmis procedūromis bei istoriniais tyrimais numatyti ateinančius įvykius bei įrodyti taisykle, kurios privalomos profesionaliam politikui.

Florencijos humanistai siekė įgyvendinti studia humanitatis projektą, kaip dvasios laisvės ir harmonijos pagrindą. Humanista pirmiausia reiškė tinkamą savo proto ir dvasios išlavinimą antikine, patriotiška ir virtus bei laisvės principus puoselėjančia dvasia. Istoriją pradedama suprasti kaip “išminties knygą”, kurią gali skaityti kiekvienas, įgijęs tinkamus studia humanitatis pagrindus.

Moralė, tikėjimas atskleidžia vieną tiesą, o reali, nuo tikėjimo užgaidų priklausanti istorija- kitą. Tikslą įkūnijančios veiklos dorybingumas priklauso nuo jai būdingo gėrio ir jos priemonių pagrįstumo. Veikla sklidina gėrio, jei ji techniškai teisingai pagrįsta ir nuosekli. Visi žmonės yra vienodai blogi, todėl ir jų galimybės politiniu požiūriu yra lygios.

Alkis ir skurdas padaro žmones išradingais, o įstatymai- gerais. Individas turi būti traktuojamas priklausomai nuo socialinių, ekonominių ir politinių situacijų. Energetiškai galingų simbolių paiešką keičia socialinės- ekonominės determinacijos analizės.

Mathesis universalis idėja ir Renesanso mokslas.

Cusietis formuluoja iš principo intelektualų, autonominį klausimą: kaip galima pažinti Dievą? Bet koks žmogiškasis pažinimas galimas tik lyginant, pamatuojant nežinomus daiktus žinomais. Jei žmogiškasis pažinimas pirmiausia skleidžiasi kaip žinomo ir nežinomo sulyginimas ir, vadinasi, pamatavimas, tokių matų pažinimas yra matematika. Cusiečiui svarbiausia buvo paaiškinti ontinį pažinimo statusą, nurodyti daiktus, žmogaus protą ir Dievą siejančias dimensijas.

Dievas ir daiktas esą homogeniški tuo atveju, kai jie mąstomi kaip aukščiausias ir žemiausias emanacijų lygmuo. Kaip galima sulyginti begalinius ir baigtinius dalykus? Klausimas, kaip galima Dievą pažinti, yra apmąstomas simboline matematine kalba, įprasminančia pasaulio vienybę. Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikos, jų ryšių tiesa buvo pažįstama intelektualiomis, erotinio proto ir širdies patoso persmelktomis simbolinėmis matematinėmis vizijomis.

Būtent šios vizijos ir skleidė mathesis universalis idėją. Cusiečio matematiką būtina skirti nuo šiuolaikinių matematikos versijų. Matematika- tai žinojimas ir pirmiausia būties esinių pažinimas. Pažinti esinių saiką ir matą reiškė sužinoti daiktų ribas, formą. Matematika pasidaro dieviškojo daiktų įforminimo pažinimas. Pasak Cusiečio, tikslingiausias Aukščiausiojo pažinimo būdas yra neigiamas- apofatinis- t. y. mokytas nežinojimas.

Dekartui skaičius jau nėra visų esybių ar substancialios kokybės savipakankama forma. Matematika virsta suvokimu, paaiškinimu to, kaip ir kokiu saiku protas įformina kūniškąjį pasaulį ir nemirtingą sielą. Cusiečiui “skaičius yra simbolinis daiktų pirmavaizdis”. Skaičiui yra būdingos dvi funkcijos: intelektuali pažintinė ir ontinė kūrybinė.

Protas esąs Dievo pirmavaizdis, skaičius- proto pirmavaizdis. Jei Dievas sukūrė pasaulį naudodamasis skaičiais, Jo veiksmus galima suvokti kaip tobulas aritmetikos, geometrijos ir muzikos menų išraiškas. Iš chaoso kilęs Kosmosas- visų daiktų ir judėjimų dermė- egzistuoja ir skleidžiasi kaip muzikinė harmonija, kurioje skambiausios gaidos priklauso tobuloms planetoms ir angelų chorams.

Cusiečio filosofija, jo matematikos samprata tapo viena svarbiausių Renesanso kosmologijos reiškėjų. Mathesis universalis- tai mistinė, sakralinė matematika, siekianti įvairiausiais skaitmeniniais ir geometriniais simboliais pažinti Aukščiausiąjį, paaiškinti jo reiškimąsi tiek gamtoje, tiek ir žmogaus veikloje. Nagrinėjant Mathesis universalis principą, negalima neaptarti begalinės Visatos koncepcijos kilmės bei dėl jos paplitimo įvykusių bendrų simbolinio pasaulio suvokimo pokyčių.

Vienas iš pirmųjų, įvardijusių daugelio pasaulių ir begalinės Visatos galimybę, teologų buvo Paryžiaus vyskupas Etjenas Tampje. Aristoteliškosios fizikos požiūriu anapus baigtinio pasaulio nėra jokių vietų, negali būti ir tiesaus linijinio judėjimo, kuris numato judėjimą ne pagal vietų, o pagal tuštumos principą. Pasak Cusiečio, Dievas- Vienis slypi savo Begalybėje, vadinasi, ir išsirutuliojantis iš Dievo pasaulis taip pat yra potencialai beribis. Jeigu pasaulis yra regima Dievo demonstracija, vadinasi, ir visi joje rodomi protui pažįstami ženklai yra “gamtos knyga” analogiška šventajai knygai- Biblijai.

Dievas sukūrė tobulą Kosmosą, kuriame visoms planetoms yra būdinga ideali harmonija. Atgimė ypač reikšminga tolesnei renesanso raidai pitagorietiška muzikinės ir matematinės pasaulio harmonijos teorija. Giorgi išdėstė makrokosmoso muzikos elementus ir šios muzikos plitimo pobūdį, aptarė jos lygiagretumą mikrokosmoso harmoningoms kompozicijoms.

Fluddas muziką aiškina ir kaip fundamentalią kosminę realybę, ir kaip matematinį, proporcijomis besiremiantį meną. Pasaulio muziką jis
sklindančios pasaulio sferomis šviesos aidų sąskambį. Saulės šviesa ir oro judėjimai priverčia suskambėti pasaulį nelyginant vargonus ir leidžia tobuliausiems iš magų išgirsti šią dieviškąją simfoniją.

Florencijos neoplatonikai Atgimimo žmogaus idealą transformuoja į estetinį pavyzdį. Giorgi, kaip ir Cusietis tvirtina, kad pasaulio centras yra visur, o apskritimo ribos nėra niekur. Mirandola tvirtino, kad tinkamai tyrimams ir suvokimui panaudotais skaičiais galima visa ką pažinti. Hebrajų abėcėlės raidės turi savo skaitmeninius atitikmenis, ir todėl Dievo vardai ir angelų vardai gali būti išreikšti skaičiais. Kabala buvo vienas iš svarbiausių faktorių, skatinusių Reformaciją ir pažinimą. Matematika visur išliks reikšminga kaip didelio ir mažo harmonijos išraiška.

Florencijos akademijos būrelio atstovai norėjo išsilaisvinti iš aristoteliškos filosofijos dvasios. Daugelis to laikotarpio mąstytojų stebėtojo protą palygindavo su veidrodžiu, kuris atspindi daugiaspalvę pasaulio įvairovę. Renesanso mąstytojų ir technikų praktikų ieškojimai bei darbai buvo nulemti noro kurti ir dalyvauti kūrimo procese. Cardano matematika buvo ne metodiškai, o magiškai ir, vadinasi, praktiškai orientuotas gabumas.

Žinių ir religijų sinkretizmas buvo greičiau meninės kolekcijos, o ne sistemos pobūdžio. Mikrokosmoso ir makrokosmoso santykiai buvo daugumos panašybių šaltinis. Tai, ko negalima išvystyti realybėje, meninio ir religinio simbolio dėka tampa akivaizdus, vaizdingas, skatinantis pasitikėjimą. Renesanso religinis- maginis, estetinis eksperimentavimas, labiausiai pasireiškęs alchemijos ir mechanikos srityse, siekė atverti tokius natūralius ir stebuklinius dalykus, kuriuos būtų galima praktiškai panaudoti.

Materija siekia tobulumo. Dėmesys ne patiems daiktams, o protui ir jo juslinėms išraiškoms leido lyginti patyrimo atrastas analogijas ir jungti jas į gyvą, mentalinę kosmoso harmoniją. Dažnai buvo siekiama rekonstruoti ar tiesiog pakeisti senojo žodžio prasmę, taip pritaikant jo ankstesniąją simbolinę galią naujajam suvokimui. Pvz., ženklu aš vadinu bet ką, kas yra paviršiuje ir galima matyti. Daugelis Atgimimo laikmečio matematikų, astronomų, medikų vartojo būtent meninių matematinių ieškojimų suformuluotą simbolinę estetinę vaizdinę terminiją.

Tarp išskirtinių Mathesis universalis simbolinių geometrinių figūrų buvo trikampis, tiesė, taškas, tobuliausia dieviška figūra- apskritimas bei meniniai ir stilistiniai simetrijos modeliai. Vienas pagrindinių faktorių, nulėmusių didžiąją astronomijos reformą, buvo ne tiek tikslūs stebėjimai ir bažnytinės kalendorinės reformos būtinybė, keik estetiniai, metafiziniai ir humanistiniai požiūriai.

Daugelio Renesanso mokslininkų mąstymo pobūdis priklauso nuo to laikotarpio visuotinių estetinių bei skonio tendencijų, kurias mes ir įvardytume simboliniu mathesis universalis idėjos pagrindu. Kiekvienos epochos, kiekvieno meto mokslas tiesiogiai santykiavo su kitomis kultūrinėmis formomis vidinėmis vaizduotės struktūromis.

Copernicus teigia, kad Saulė yra protas, gyvybės ir šviesos pradas, nuostabi pirmoji Dievo apraiška ir todėl ji yra verta būti visa ko centre. Šį teiginį jis įrodinėja remdamasis ne tiek astrologiniais, kiek estetiniais ir filosofiniais metafiziniais motyvais. Saulei skirta funkcija protu apžvelgti ir apšviesti pasaulį Copernicui yra be galo svarbi, nes ji griovė hierarchinę dangaus skliautų koncepciją.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2850 žodžiai iš 9358 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.