Viktomologija
5 (100%) 1 vote

Viktomologija

1121

VIKTIMOLOGIJOS

REFERATAS

Vadovas dėst. L. Grauslienė

Rietavas, 2004

ĮVADAS 3

1. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO IŠTAKOS IR RAIDA 4

2. VIKTIMOLOGOJOS MOKSLO SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ,

ŠIO MOKSLO DALYKAS 6

IŠVADOS 9

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

Įvadas

Vykdydama teisingumą, valstybė turi būti vienodai suinteresuota: tiek išaiškinti nusikaltimus ir teisingai nubausti nusikaltusius asmenis, tiek apginti nusikalstamos veiklos pažeistus nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus. Deja, šių dienų praktika bei statistika rodo gana paradoksalią situaciją – nusikaltimo aukų teisės ir galimybės yra faktiškai menkesnės nei nusikaltimą padariusio asmens. Ši problema yra aktuali tuo, jog plintant nusikalstamumui, nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų skaičius nepaliaujamai didėja, todėl menko dėmesio skyrimą, nusikaltimo aukoms, pateisinti negalima.

Todėl viktimologijos mokslo, palyginti naujo (susiformavusio tik šio amžiaus penktame dešimtmetyje), reikšmė visuomenės gyvenime yra labai didelė.

Atsižvelgiant į tai ir pasistengsime trumpai aptarti viktimologijos, kaip atskiro mokslo, sampratą ir susipažinti su šio mokslo esme. Tam, kad nuosekliai ir pakankamai išsamiai panagrinėtume viktimologijos sampratą, visų pirma, susipažinsime su viktimologijos mokslo ištakomis bei jos raida, pateiksime pagrindinius šio moksl raidos faktus, o po to pereisime konkrečiai prie viktimologijos mokslo sampratos bei jos dalyko.

1. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO IŠTAOS IR RAIDA

1941 m. pasirodė vokiečių kriminologo Hanso fon Hentingo darbas “Pastabos dėl interakcijos tarp nusikaltėlio ir aukos”, kurime jau pradėta kalbėti apie nusikaltimo auką. Hentingo nuomone, auka daugiau neturėtu būti analizuojama kaip pasyvus objektas. Jis teigė, kad reikia kalbėti ne tik apie nusikaltėlio, bet ir aukos teises.

Viktimologijos mokslo bei viktimologinių tyrimų prielaidoms formuotis didelę įtaką turėjo1948 m. pasirodžiusi žymaus kriminologo Hanso fon Hentingo monografija “Nusikaltėlis ir jo auka”. Tai paskatino daugelio kitų šalių kriminologus bei sociologus imtis panašaus pobūdžio viktimologinės krypties tyrimų. Tuo tarpu Lietuvos kriminologų darbuose viktimologinio pobūdžio problemos buvo nagrinėjamos nuo septintojo dešimtmečio pradžios.

Kriminologai tyrinėjo nusikaltėlius, jų asmenybę, santykius su nukentėjusiais, nusikaltimų priežastis ir sąlygas, o visa tai vienaip ar kitaip yra susiję ir su aukomis . Daugelyje autorių darbų buvo kalbama apie tokius klausimus, kaip aukos psihologiją ir jos tyrimo sociologiją, apie aukos vaidmenį nusikaltimų genezėje, apie nukentėjusiojo kaltės problemą, apie būtinumą tyrinėti aukos asmenybę ir elgesį.

Viktimologijos mokslo raidai labai didelę įtaka turėjo antrasis pasaulinis karas (1939 – 1945m.), nusinęšes dešimtys mlijonų žmonių gyvybių. Karo ir pokario metais žmonės buvo masiškai persiakiojami rasiniu, religiniu arba politiniu požiūriu. Buvo didelis ginklų ir ugnies galingumo augimas, su juo ir žmonių aukų skaičiaus didėjimas. Visa tai davė dar didesnį impulsą vystytis mokslui apie aukas. Reikėjo kažko, kas apgintų nuo nusialtimų nukentėjusius žmones, atlygintų nusikaltimų padarytą žalą. Taigi, po karo kriminologinių tyrimų specialiųjų objektų sąraše “atsirado” ir nusikaltimo auka. Po karo vėlgi pasirodė nemažai viktimologijos tema įvairių literatūrinių bei mokslinių darbų. 1954 m. G. Elenbergeris bandė aiškinti santykius tarp nusikaltėlio ir aukos. Ir jau 1963 m. V. H. Nagelis ir B. Mendelsonas ginčijosi, ar viktimologija yra kriminologijos dalis, ar savarankiškas mokslas.

Labai svarbus viktimologijos mokslo raidai buvo 1963 m. Naujojoje Zelandijoje priimtas pirmasis pasaulyje įstatymas, reglamentuojantis žalos atlyginimą nusikaltimo aukoms. Šiek tiek vėliau tokį įstatymą priėmė ir Anglija, kai kurios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kai kurios Kanados provincijos ir Australija. Buvo pradėti rengti tarptautiniai simpoziumai bei įvairios konferensijos viktimologijos mokslo tema. Pirmasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos tema, buvo surengtas 1973 m. Jeruzalėje. Simpoziumo metu buvo diskutuojama dėl sąvokų “viktimologija”, “nusikaltimo auka”. Kalbama apie santykius tarp nusikaltėlio ir aukos.

1974 m. Tokijuje buvo išleistas mokslo darbų rinkinys “Nusikaltimas ir auka”. Pirmame tome buvo spausdinami darbai apie nukentėjusiojo kaltę, nužudymų aukas, lytinių nusikaltimų aukas. Antrame tome buvo aptariami atlikti viktimologiniai tyrimai ir numatytos kryptys, kuriomis viktimologiniai tyrimai Japonijoje bus atliekami ateityje.

Aštuntajame dešimtmetije buvo leidžiami vis platesni viktimologijos mokslo darbai. Štai 1974 m. pasirodė ir F. Drobkino bei E. Vjano redaguota “Viktimologija”. Čia buvo spausdinami staipsniai apie viktimologijos atsiradimą, santykius tarp nusikaltėlio ir aukos, auką ir jos aplinką, ir pan. Joje išspausdintas ir lietuvio viktimologo V. Nagelio darbas “Apie viktimologijos vietą kriminologijoje”.

1975 m. Emilijo Vjano surengė tarptautinį viktimologijos seminarą. 1976 m. Stiveno Šeiferio dėka Bostone buvo surengtas antrasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos tema, kur buvo sprendžiama, ar reikalinga įtraukti auką į kovą su
nusikalstamumu, ar galima nusikaltimų prevencija veikiant į auką.

Trečiasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos tema buvo surengtas 1979 m. Miunsteryje. Jo metu buvo kalbama apie nukentėjusiųjų apklausos teorines ir metodologines problemas, taip pat apie viktimizaciją besivistančiose šalyse.

Buvo pradėtos stęigti ir tarptautinės institucijos bei organizacijos nusikaltimų aukų rėmimui bei jų teisių aopgynimui. 1979 m. Miunsteryje buvo įsteigta Pasaulinė viktimologijos tarnyba. Nuo šio laiko visi klauasimai, susiję su viktimologija jau buvo sprendžiami šioje taryboje. 1980 m. Vašingtone įvyko pasaulinis viktimologų suvažiavimas, kur susirinkusieji diskutavo dėl aukų, kurios patiria smurtą šeimoje, ir dėl bendravimo šeimoje, ir dėl bendravimo įpatumų su šio pobudžio nusikaltimo aukomis. Buvo bandoma atsakyti į klausimą. Ką daryti, kad smurto aukų pasaulyje mažėtu? 1982 m. Tokijuje suorganizuota ketvirtasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos problemoms spręsti. Tais pačiais m. JAV buvo išleistas Federalinis įstatymas dėl teisinės nusikaltimo aukų ir liudytojų apsaugos.

Taigi galima teigti, jog viktimologija buvo susirūpinta tarptautiniu mastu ir 1983 m. Stasbure buvo priimta Europos konvensija “Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų”, kurioje išdėstytos nuostatos, privalomos ją ratifikavusioms šalims :

●valstybės laiko būtina nagrinėti situaciją, kuomet nuo tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentėję asmenys patyrė kūno sužalojimus ar kitokį sveikatos pakenkimą, taip pat jiems žuvus, liko išlaikytiniai;

●valtybė atlygina žalą, kai ji nėra visiškai atlyginta iš kitų šaltinių.

Taigi, viktimologija buvo pradėta teisiškai reglamentuoti. Apžvelgus viktimologijos mokslo ištakas bei tolesnį vystymasi, galime paanalizuoti, kaip pastaruoju metu yra suvokiamas viktimologijos mkslas ir kas sudaro šio mokslo tyrinėjimo dalyką.

2. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ, ŠIO MOKSLO DALYKAS

Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio “victima” kuris reiškia “auka”, ir graikų kalbos žodžio “logos”, – “mokslas”. Galime teigti, jog viktimologija – tai mokslas apie auką .

Šiuo metu auka suprantama kaip subjektas, patyrusį žalą, neteisybę, sunkų išmėginimą. Taigi kalbama ne tik apie teisės pažeidimų, nelaimingų atsitikimų bei įvairios neteisybės aukas, bet taip pat apie asmenis, nukentėjusius nuo vėžio, potvynių, marų, diskriminacijos. Nusikaltimo aukos yra subjektai (fiziniai ir jurudiniai asmenys, taip pat kiti subjektai), patiriantys žalą dėl neteisėto veikimo ar neveikimo . Tai patvirtina, jog viktimologija – socialinis mokslas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1111 žodžiai iš 2158 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.