Vilniaus arkikatedros lotyniškieji epitafiniai įrašai xvi xviii a ir jų literatūrinė raiška
5 (100%) 1 vote

Vilniaus arkikatedros lotyniškieji epitafiniai įrašai xvi xviii a ir jų literatūrinė raiška

Lietuvos bažnyčiose esančios plokštės su XVI–XVIII a. epitafinio pobūdžio tekstais ilgą laiką buvo vertinamos tik informaciniu aspektu. Į šiuos įrašus buvo žvelgiama kaip į pagalbinę priemonę menotyros ar istorijos tyrinėjimuose, o literatūros moksle veikiausiai dėl išankstinio nusistatymo neva bažnytiniai epitafiniai įrašai yra tik cliché rinkinys, jie buvo palikti nuošaly1.

Šio straipsnio objektu pasirinktos Vilniaus Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedroje esančios lotynų kalba rašytos XVI–XVIII a. epitafijos (nors juo galėtų tapti daugybė ir lenkų, ir lotynų kalba rašytų nurodyto laikotarpio epitafijų, esančių ne tik Vilniaus, bet ir kitose Lietuvos bažnyčiose). Bandysime parodyti, kad bažnytinių epitafijų vertinimas vien informaciniu aspektu yra nepakankamas ir toli gražu neišsemiantis tokio įrašo esmės, kad šios epitafijos yra viena iš mažųjų literatūros formų, ypač mėgtų baroko epochoje, su jai būdingomis poetinėmis raiškos priemonėmis, stilistika, kūrėjo erudicijos atsiskleidimu semantikos ir kompozicijos srityse.

Tradicija tekstu pažymėti mirusiojo kapavietę siekia III t. pr. Kr. Egiptą. Pačios ankstyviausios žinomos epitafijos, randamos ant senovės Egipto sarkofagų ir karstų, buvo visų pirma maginę funkciją atliekantys tekstai. Juose užrašydavo mirusiojo vardą, lytį, pareigas, taip pat prašydavo dievų malonių. Tačiau svarbiausia buvo magiškosios hieroglifų galios nukreipimas ir panaudojimas mirusiojo naudai. Pavyzdžiui, tam tikri hieroglifai, ypač vaizduojantys žmones, paukščius ar gyvūnus, tikėta galį pridaryti rimtos žalos, jei būdavo lokalizuojami magiškai jautriose vietose – ant laidojimo kambario sienų ar sarkofago šonų. Baimintasi, kad jie gali pradėti gyventi nepriklausomą priešišką gyvenimą, sueikvoti velioniui skirtas maisto atnašas ar pasikėsinti į mirusį kūną. Stengiantis nuo to apsisaugoti, tokie hieroglifai būdavo tiesiog pakeičiami kitais arba modifikuojami (pvz., gyvatė ar vabzdys buvo vaizduojami be galvų, paukštis – sukapotu kūnu ir pan.)2.

Senovės Graikijoje pirmosios epigraminės epitafijos pasirodė VII a. pr. Kr. antroje pusėje. Jos pasižymėjo poetine forma, nebūdinga egiptietiškosioms, finikietiškosioms ar Tarpupio tautų epitafijoms – buvo rašomos tam tikru metru, dažniausiai hegzametru ar eleginiu distichu, kuris skyrė tokį tekstą nuo įprastinės kalbos, pabrėždamas jo ritualinę reikšmę3. Be to graikiškosios epitafijos turėjo ir apibrėžtą, kanonizuotą teksto pateikimo struktūrą. Pirmiausia, trečiuoju arba pirmuoju asmeniu buvo pateikiama informacija apie asmenį, kuriam skiriamas kapas (tik vardas, arba vardas, tėvavardis, tautybė ir pareigybės). Toliau įvardijamas antkapį pastatęs asmuo (paprastai velionio giminaitis), mirties aplinkybės ir jų įvertinimas. Tyrinėtojų nenaudai, nebuvo pateikiamos tikslios laiko nuorodos. Toks keturių dalių struktūrinis pagrindas galėjo būti išplečiamas epitetais, metaforomis, praturtinamas įvairiais tropais, žinoma, saikingai, kadangi teksto užrašymo ant kietos medžiagos – akmens ar marmuro plokščių – technika ir tekstu užpildomos erdvės ribotumas diktavo ypatingas sąlygas kūrėjui.

Nors ir nebūdamos literatūros kūriniais par excellence, epigraminės epitafijos šliejosi prie įvairių literatūros žanrų. Visos meninės epo, lyrikos, ir dramos priemonės buvo vartojamos priklausomai nuo tam tikroje epochoje labiau vertinto žanro. Pavyzdžiui, archainėse epitafijose galima sutikti epitetų, vartotų Homero, Hesiodo epuose, o IV–V a. pr. Kr. įrašuose randama panašumų su drama4. Ypatingai epigraminė epitafija praturtėjo stilistinėmis priemonėmis ir subtilia forma helėnizmo epochoje, patyrusi knyginės epitafijos įtaką, nes pastarosios neretai būdavo perrašomos ant akmens plokščių.

Antkapiniuose graikų įrašuose mirusieji stokoja asmeninių charakteristikų. Kiekvienai asmenų kategorijai (kariui, valdytojui, žmonai, sūnui ir t. t.) taikomi daugmaž identiški privalumus nusakantys epitetai, kurie keliauja iš vieno įrašo į kitą. Mirusysis, nepriklausomai nuo praėjusio gyvenimo, visuomet heroizuojamas, vaizduojamas kaip savo epochos didvyris. Tačiau jam priskirtos savybės, kurias to laikmečio žmonės idealizavo, liudija ne velionio individualumą, o veikiau naudą, kurią tų savybių turėtojas gali atnešti valstybei ir jos bendrapiliečiams. Trumpai tariant, su amžinybe siejamas ne tiek pats žmogus, kiek jo atlikti žygiai ir poelgiai5.

Seniausieji antkapiniai įrašai, užrašyti lotynų kalba, datuojami III a. pr. Kr. (septynių Scipionų elogijai). Nors romėnai ir žinojo apie savo kaimynų graikų paprotį žymėti įrašais antkapines plokštes ir paminklus, tačiau įrašų paplitimui Romoje didesnę įtaką darė jų pačių gyvenimo būdas, o ypač protėvių kultas. Romėnų namų atrijuose pagarbiausioje vietoje buvo laikomos mirusių artimųjų vaškinės kaukės, kuriose buvo išraižomi trumpi jų biografiniai duomenys ir nuopelnai. Manoma, kad būtent šie įrašai, vadinami elogijais, buvo romėniškųjų epitafijų pirmtakai6.

Romėnų epitafijos buvo rašomos ir proza, ir eilėmis, o kartais eiliuotas tekstas buvo baigiamas keliomis prozinėmis eilutėmis, nurodančiomis paminklu pasirūpinusį asmenį, velionio amžių ir kokią nors būdingą formulę (pvz.,
gailestį išreiškiantį sušukimą).

Romėniškoje tradicijoje taip pat egzistavo tam tikri struktūros kanonai, kurių buvo paisoma. Epitafijoje turėjo būti pateiktas vardas, gimimo ir mirties data, arba velionio amžius (yra nemažai atvejų, kai gyvenimo trukmė nusakoma net valandų tikslumu), gimimo ir mirties vieta (mirusiųjų svetur antkapiuose pirmoji buvo ypač pabrėžiama, o kartais net trumpai ir idealizuotai apibūdinama), moralinis portretas, ryškiai idealizuotas, aukštinantis velionį, išskiriantis ir sureikšminantis jo dorąsias savybes (fortitudo, clementia, liberalitas, pietas), vaizduojantis jį tarsi exemplum virtutis gyviesiems ir galiausiai įrašas būdavo baigiamas antkapiu pasirūpinusio giminaičio ar artimo bičiulio vardu.

Ankstyvosios romėnų epitafijos buvo kiek monotoniškos, tačiau ilgainiui praturtėjo, patirdamos literatūros žanrų ir jų kūrėjų įtaką7. Buvo imituojami ir net kopijuojami populiariausi Romos poetai – Propercijus, Ovidijus, Stacijus8.

Labiausiai į akis krentantis romėniškųjų įrašų bruožas yra individualumas arba savotiškas portretiškumas, nebūdingas graikų epitafijoms9. Mirusysis vaizduojamas konkrečioje jį supusioje žemiškoje aplinkoje, kurioje išryškėja jo doras būdas, valstybei naudą atnešusi veikla.

Antkapiniai krikščionių įrašai savo kompozicija beveik nesiskiria nuo pagoniškųjų, išlaikydami tas pačias sudedamąsias dalis. Sintaksė, motyvų išdėstymas, meninė frazeologija, nedaug skyręsi nuo pagoniškosios, buvo tiesiog inkorporuoti į krikščioniškosios iškalbos ir simbolikos sistemą. Idealizuotas moralinis velionio paveikslas, trumpas cursus honorum krikščioniškose epitafijose rodė, kad būtent tokio gyvenimo dėka mirusysis buvo išvaduotas iš mirties ir pelnė Dievo karalystę (vita beata, sidera celsa Christi10). Šiuose įrašuose dažnas tikėjimo išpažinimas, Švč. Trejybės, Kristaus ir šventųjų šlovinimas, džiugesys, sulaukus amžinosios palaimos.

Apie V a. po Kr. antkapinių įrašų pasitaiko vis rečiau ir netrukus, vienur anksčiau, kitur vėliau, jie visiškai išnyksta. Maždaug nuo XII a. jie vėl pasirodo, tačiau nuo šiol tyrinėjimų istorija persikelia į bažnyčias.

Manoma, kad laidojimus bažnyčiose įtakojo kankinių kulto išplitimas11. Kankinio kapavietė buvo laikoma šventa ir neliečiama vieta nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Ant jų karstų katakombų nišose buvo statomi pirmieji altoriai, o vėliau – bažnyčios, kurių didysis altorius stovėdavo ant kankinio kapo. Buvo tikima, kad kankiniai saugoja gyvuosius ir globoja mirusius12, todėl tikintieji, vildamiesi jų užtarimo, troško būti paguldyti amžinajam poilsiui kuo arčiau garbinamos kankinių palaidojimo vietos. Taip garbingiausia vieta palaikams tapo bažnyčios vidus. Laikui bėgant, iškilo perpildymo ir galbūt higienos problemų, todėl apribojus laidojimus bažnyčiose, tai liko tik itin garbingų, nusipelniusių ir dorybingų žmonių, bažnyčios geradarių privilegija.

Lietuvoje laidoti bažnyčiose pradedama XIV a. viduryje, iškart po krikšto priėmimo, tačiau antkapiai ir epitafijos paplito tik XVI a.13 Tiek Europos, tiek Lietuvos bažnyčiose keletą šimtmečių gyvavęs unikalus reiškinys – individualizuoti laidojimo vietą ir įamžinti velionio atminimą įrašu – sietinas su Renesanso humanistų, siekusių atgaivinti humanitarinį antikos palikimą, veikla. Dar vėlyvaisiais viduramžiais atsiradusio, o Renesanso epochoje ypač išaugusio susidomėjimo antikiniais įrašais dėka buvo išsaugota daugybė lotyniškosios epigrafikos pavyzdžių. Buvo sudarinėjamos tokių tekstų antologijos, kurių skaitymas ir komentavimas tapo populiaria mokymo priemone humanitarinio profilio kolegijose. Taip būsimieji bažnytinių epitafijų kūrėjai galėjo susipažinti su antikine epigramine epitafija, gyvavusia ant akmens paminklų laukuose ar pakelėse, ir ją imituodami kurti naująsias epitafijas.

Vilniaus katedroje yra 22 lotynų kalba rašytos epitafijos. Ankstyviausios iš jų skirtos Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, mirusiam 1506 m., Žygimanto Augusto žmonoms – Elzbietai Habsburgaitei, mirusiai 1545 m., ir Barborai Radvilaitei, mirusiai 1551 m. Didžioji likusiųjų dalis yra XVII a. dvi – XVIII a., o keturios apima 1808–1895 metus. Visos epitafijos skirtos itin aukštas valstybines ar bažnytines pareigas ėjusiems asmenims – kunigaikščiams, vyskupams, didikams, įvairiomis fundacijomis rėmusiems šią bažnyčią – ar jų šeimos nariams.

Dabar praktiškai neįmanoma pasakyti, kas buvo šių epitafijų autoriai. Kaip ir antikoje, nagrinėjamosios baroko epigraminės epitafijos buvo anoniminės. Tiesa, kartais romėnų antkapiuose būdavo iškalamos garsių Romos poetų eilutės. Vilniaus katedroje taip pat yra vienas antkapinis paminklas (epitafija Barborai Radvilaitei), kurio tekstas akivaizdžiai parašytas pagal vieno iškiliausių to meto epigramos meistrų Petro Roizijaus (apie 1505 – 1571) epitafijas14:

Barbara, quae tegitur tumulo regina sub isto

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1562 žodžiai iš 4660 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.