Vilniaus bažnyčių paveldosaugos istorinė raida
5 (100%) 1 vote

Vilniaus bažnyčių paveldosaugos istorinė raida

VILNIAUS BAŽNYČIŲ PAVELDOSAUGOS ISTORINĖ RAIDA

KURSINIS DARBAS

TURINYS

Įvadas 3

Sakralinio kultūros paveldo reikšmė 4

Paveldosaugos pradžia ir jos raida nuo XVII a. iki XX a. 6

Paveldosaugos raida nuo 1900 iki 1918 m. 12

Paveldosaugos raida tarpukario laikotarpiu – 1918-1940 m. 13

Paveldosaugos raidos ypatumai tarpukario laikotarpiu Vilniaus krašte –

1918-1940 m. 14

Paveldosaugos raida sovietmečio laikotarpiu – 1940-1988 m. 16

Paveldosaugos raida sąjūdžio ir nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1900 m. 22

Išvados 26

Nuorodos 33

Literatūros sąrašas 34

Įvadas

Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus. Tačiau šio didžiulio lobio nepajėgė sunaikinti nei priešų antpuoliai, nei nesuskaitomi gaisrai, nei ilgas svetimšalių valdymo laikotarpis. Didelė dalis gražiausių architektūros paminklų yra išlikę iki mūsų laikų.

Nuo senų laikų Vilnius garsus savo bažnyčiomis, kurių čia priskaitoma keliasdešimt. Meniniu architektūriniu požiūriu Vilniaus bažnyčios – viena vertingiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų grupių, net sovietmečiu turėję „sąjunginės reikšmės “ ar „respublikinės reikšmės” paminklo statusą. Tačiau šiuo laikotarpiu Vilniaus bažnyčioms padaryta didžiausia žala – dauguma jų uždarytos, paverstos sandėliais, išgrobstytos, suniokotos. Paminklosaugininkams pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio architektūros paveldo šedevrų.

Sakralinis architektūros paveldas – istorijos atspindys, leidžiantis suvokti praeities reikšmę šiuolaikiniam gyvenimui. Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat jaučiamas šio neįkainuojamo paveldo grėsmingas nykimas. Tai kelia nerimą ir priverčia giliau paanalizuoti šio kultūros paveldo paveldosaugos raidą, šiuolaikinę būklę bei aktualius jo išsaugojimo klausimus. Vilniaus sakralinės paskirties pastatų paveldosaugos raida istoriniu-socialiniu ir teisiniu aspektu dar mažai tyrinėta. Šiame darbe, remiantis istorine, moksline ir metodine literatūra, istorinių šaltinių interpretacija ir kritika, paveldosaugą reglamentuojančiais dokumentais, publicistine medžiaga, atskirų Vilniaus bažnyčių istorijos ir jų paveldotvarkos pavyzdžiais norima atskleisti įvairių laikotarpių Vilniaus bažnyčių paminklosaugos istorinę raidą, priežastis, nulėmusias to meto valdžios bei visuomenės pažiūrą į sakralinio pobūdžio architektūros vertybes, politines-socialines sąlygas, įtakojusias paveldosaugos teisės aktų parengimą ir paveldotvarkos darbus. Tiriant kiekvieną istorinį laikotarpį, atlikta Katalikų bažnyčios padėties politinėje ir socialinėje sferoje analizė, trumpa Vilniaus bažnyčių architektūrinės kaitos bei sakralinio architektūros paveldo objektų tvarkymo analizė. Kiekvienu nagrinėjamu laikotarpiu pateikiama Lietuvos paveldosaugos teisinės padėties ir jos palyginimo su analogiška paveldosaugos situacija Europoje analizė. Tokia analizė leidžia suvokti sakralinės architektūros paveldotvarkos reikšmę ne tik vietiniame, bet ir platesniame kontekste. Šiandien, kai Lietuva įsijungia į eurointegracinius procesus, tai yra ypač svarbu.

Sakralinio kultūros paveldo reikšmė

Sakralinis Lietuvos kultūros paveldas – valstybės ir joje gyvenančių tautų istorinės raidos ir kūrybos rezultatas, visuomenės evoliucijos liudytojas. Tai – tautos pasididžiavimas. Sakralinis kultūros paveldas nepaprastai svarbus visais požiūriais: istoriniu, archeologiniu, meniniu, moksliniu socialiniu. Jis yra autentiškas materialus istorijos dokumentas, rodantis šalies savitumus ir išskirtinumą, jo kultūros įvairovę. Sakralinis paveldas, tarnaudamas Bažnyčios bendruomenei, atlieka svarbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime. Valstybės ir Bažnyčios abipusė pagarba ir sakralinio meno populiarinimas yra būtini.

Vilniaus bažnyčios – tai tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją nuo gotikos iki klasicizmo. Pirmieji rašytiniai duomenys, apie tai, kad Vilniuje, „mūsų karališkajame mieste”, buvo bažnyčia ir pilis, rūmai, gyvenvietės, yra išlikę 1323 m. kunigaikščio Gedimino rašytame laiške.[1] Vilniuje daugiausia bažnyčių pastatyta LDK laikotarpiu, kai įvedus krikščionybę: „griuvo senosios lietuvių šventyklos, jų vietoje statytos katalikiškos.” [2]

Vilniaus bažnyčios – tai daugelio kartų architektų patirties sankaupa, didžiulis paveldėtas lobis visiems, kas yra pasiryžęs studijuoti meno istoriją iš pačių meno šedevrų.

Gotiškoji architektūra Vilniuje pradėjo plisti XIV a. antroje pusėje ir klestėjo iki XVI a. antrosios pusės. Mūsų laikus tepasiekė nedidelis vėlyvosios gotikos paminklų skaičius. Vilniuje išliko vienuolika gotikos epochoje pastatytų bažnyčių, tačiau tik trijose – Šv. Mikalojaus, Šv. Onos ir Bernardinų – geriau išliko pirmapradės gotikos formos.

Viena seniausių Vilniaus bažnyčių
– Šv. Mikalojaus yra žymi ne tik dėl to, kad čia yra išlikęs pirmykštis gotikinis charakteris. Ši bažnyčia ypač brangi lietuvių tautai, nes čia nuo pat šio šimtmečio pradžios buvo laikomos lietuviškos pamaldos. Vilniaus priespaudos metais tai buvo viena iš nedaugelio tautinės sąmonės švyturių.

Viena nuostabiausių Vilniaus sakralinės architektūros paminklų – Šv. Onos bažnyčia. Čia architektūriškai dekoratyvinis vėlyvosios gotikos stilius ne tiktai pasiekė savo prašmatniausią stadiją – vadinamą „liepsnojantį stilių”, bet ir toli pralenkė pačius aikštingiausius to stiliaus pavyzdžius Vakarų Europoje. Tai gotikos šedevras. Nepaprastai puošnus fasadas yra viena svarbiausių Vilniaus įžymybių, išgarsėjusi toli už Lietuvos ribų. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei Bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis yra unikalus Vilniaus senamiesčio urbanistinis kompleksas, neturintis analogijų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje statytoje iš plytų gotiškoje architektūroje. Bernardinų bažnyčioje yra vienintelis Lietuvoje išlikęs gotikinės vienuolyno bažnyčios elementas – senosios klausyklos, į kuris nuodėmklausiai patekdavo tiesiai iš vienuolyno koridoriaus. Iš XVI a.pradžios vidaus dekoro itin vertinga sienų tapyba, gotikinė freska, sukurta al secco (sausos freskos) technika. Tai vienintelis mūsų krašte išlikęs didelės apimties ir išplėtotos idėjinės programos vėlyvųjų viduramžių sieninės tapybos pavyzdys.

Iš XVI amžiuje sukurtų stambių lietuviško renesanso paminklų iki mūsų laikų nebeišliko beveik nieko. Artima savo stiliumi renesansui Šv. Mykolo bažnyčia. Pamatus jai 1594 m. padėjo DK kancleris ir etmonas Leonas Sapiega. Bažnyčios viduje yra išlikę puošnūs marmuriniai altoriai. Bažnyčia kaip meno paminklas svarbi tuo, kad čia persipina trys stiliai – renesanso, gotikos ir baroko.

Vilnius nuo seno yra vadinamas „baroko miestu”, kadangi čia barokas XVII-XVIII amžiuje čia taip stipriai „įleido šaknis” į daugumą architektūrinių paminklų, o ypatingai – į sakralinės architektūros paminklus – bažnyčias. Puošnus, efektingas baroko stilius atitiko bažnyčios ir dignitorių reikmes. Iš Europos baroko Vilnius perėmė ir pritaikė sau tik tas savybes, kurios buvo jam priimtinos, sukūrė savo barokinį stilių.

Geriausias Vilniaus brandaus baroko architektūros ir dailės pavyzdys – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1668-1686). Tai europinio lygmens architektūros ir dailės šedevras. Bažnyčios interjere italų skulptoriai sukūrė apie 2000 unikalių stiuko lipdinių. Italų skulptorių dėka, „Bažnyčios vidaus kompozicija ypatingai graži: tai lyg didžiulis baroko stiliaus teatras, kur visa bažnyčia groja, dainuoja, sako monologus ir dialogus.” [3] Skulptūrinė bažnyčios dekoracija pagrįsta ikonografine bei istorine programa. Skulptūros vaizduoja ne tik Biblijos ir šventųjų gyvenimą, bet ir Lietuvos ir Vilniaus istoriją.

Tikras XVII a. baroko perlas – Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčia, pastatyta 1620-1630 m. Zigmanto Vazos iniciatyva šventojo Kazimiero palaikams saugoti.

Viena gražiausių vėlyvojo baroko bažnyčių – Šv.Jono, kurioje gotiška struktūra jungiasi su vėlyvojo baroko formomis ir klasicizmo fragmentais. Bažnyčia ypatinga savo dešimties altorių kompozicija. „Šv. Jono bažnyčios pagrindinis fasadas – vienas originaliausių Šiaurės Rytų Europoje”. [4]

Šv. Teresės bažnyčia, Dominikonų bažnyčia, Šv. Rapolo bažnyčia išpuoštos ypatingai puošniu vėlyvojo baroko stiliumi, vadinamu rokoko. Vėlyvojo baroko stilius taip pat būdingas daugeliui Vilniaus bažnyčių bei vienuolyno pastatų ansambliams: Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai, Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno pastatų ansambliui, Šv. Dvasios bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno pastatų ansambliui. Šv. Trejybės bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansambliui.

Švietimo epocha išugdė klasicizmo meno stilių, kuriam būdingas graikų ir romėnų tolimojo meno garbinimas. Ši epocha Lietuvoje tęsėsi nuo 1770 m. iki 1860 m. Viena žymiausių klasicizmo stiliaus kūrinys – Vilniaus Katedra, perstatyta XVIII a. pabaigoje. Tai brandžiausias lietuvio architekto L. Stuokos – Gucevičiaus kūrinys. Katedros architektūra darni, monumentali ir didinga. Joje gausu didelės meninės vertės dailės paminklų – paveikslų, skulptūrų, antkapių, memorialinių lentų, lipdinių, freskų.

Nepaprastai svarbu išsaugoti sakralinio kultūros paveldo autentiškumą, savitumą ir įvairovę. Pagal tai, kaip valstybė vertina, rūpinasi ir saugo kultūros paveldą, galima spręsti ir apie tos šalies kultūrą. Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis savo kultūros paveldą privalo išsaugoti kaip visos žmonijos paveldo dalį. Europos dokumentuose pabrėžiama integruotos paminklosaugos svarba subalansuotai atskirų šalių plėtrai, stengiantis išsaugoti kultūros paveldo savitumą ir įvairovę. Taip nusakoma XXI amžiaus šiuolaikinės paminklosaugos strateginė kryptis.

Paveldosaugos pradžia ir jos raida nuo XVII a. iki XX a.

Paveldosaugos procesas Vakarų Europoje formavosi ir pradėjo reikštis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tai lėmė industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Susidariusi distancija tarp seno
ir naujo tapo prielaida paveldosaugos teorijai ir praktikai. Industrializacija, modernėjimas ir nacionalinių vertybių kūrimasis lėmė paveldosaugos atsiradimą. Paminklų restauravimo metodikos bei principų sukūrimo pradininku yra laikomas prancūzų architektas E.E.Violletle-Duc (1814-1879). Jis buvo vienas geriausių prancūzų gotikos žinovų, kuris nevengdavo restauruojamus paminklus patobulinti ir pagražinti.

Lietuva šioje srityje atsiliko nuo Vakarų Europos valstybių. Lietuvos nepakankamas industrializacijos bei modernėjimo lygis nesuformavo pakankamo atotrūkio tarp praeities ir dabarties, nežadino paveldosaugos procesų atsiradimą. Lietuvoje tradicinė gyvensena lėmė, kad senas nebenaudojamas objektas buvo keičiamas nauju. Baroko architektūros laikotarpiu (XVII-XVIII a.) Lietuvoje dar nebuvo praeities paveldo ir jo išsaugojimo sampratos. Gotikinės bažnyčios buvo perstatomos barokiniu stiliumi.

Baroko epocha Lietuvoje prasidėjo XVII a. ir tęsėsi iki XVII a. paskutinių dešimtmečių. Ji buvo paruošta savojo istorinio laikotarpio tikrovės ir apėmė visas dvasinio gyvenimo sritis. Baroko stiliaus atsiradimas Lietuvoje siejamas su jėzuitų veikla. Atvykę į Vilnių 1569 metais, jėzuitai pradėjo energingą ir sėkmingą kovą su protestantizmu. Siekdama laimėti šią kovą, Katalikų bažnyčia rėmėsi palaipsniui atstatoma savo ekonomine galia, valdovo parama, visuomeniniu bei ideologiniu poveikiu. Reformacijos idėjos XVI amžiuje buvo paviliojusi beveik visus didikus, kurių lėšomis daugiausia buvo statomos bažnyčios. To paties amžiaus pabaigoje daugelis Lietuvos bajorų sugrįžo į Katalikų Bažnyčios prieglobstį, savo ištikimybę Romai išreikšdami itin gyva bažnyčių statyba.

Per XVII a. teisiškai įtvirtinta bajoriškoji demokratija amžiaus pabaigoje realiai virto didikų oligarchija. Turtingiausių didikų šeimų rankose telkėsi ekonominiai ištekliai, administracinė ir teisinė galia.

XVII a. antrojoje pusėje Katalikų Bažnyčia LDK buvo išsikovojusi privilegijuotą padėtį ir toliau siekė monopolijos pasaulėžiūroje bei visuomenės dvasinio gyvenimo valdyme. Katalikų Bažnyčia buvo vienas stambiausių žemvaldžių. Visos pagrindinės jos institucijos turėjo savo valdas ir statėsi pastatus. Bendroji bažnytinė žemėvalda konkuravo, o kartais ir pralenkė pasaulietinių didikų namus. Katalikų Bažnyčia siekė patraukti žmones pastatų įspūdingumu, architektūros, muzikos ir dailės harmonija. Visuomenės struktūra, dominuojantys didikų bei bajorų luomai, karališko dvaro, bažnytinės hierarchijos bei kitų institucijų ekonominis pajėgumas nulėmė pagrindinių architektūros užsakovų ir mecenatų sudėtį. LDK buvo viena ryškiausių meno plėtros regionų, o “Vilnius buvo viena iš pagrindinių statybų aikštelių.” [5] Bažnyčia tapo didžiausiu statybų užsakovu. Ta aplinkybė, kad užsakovas buvo institucija, užtikrino statybų tęstinumą, sudarė galimybę statyti didelius sakralinės paskirties objektus.

Per XVII a. pirmąją pusę baigė susiformuoti parapijinių bažnyčių sistemos pagrindas, nedaug tepakitęs per kitą šimtmetį. Daugelis bažnyčių ir cerkvių su vienuolynais sudarė ištisus architektūrinius ansamblius. Katalikų Bažnyčia nebuvo vienintelė bažnyčia: ir toliau veikė protestantų maldos namai, stačiatikių bažnyčia. Nevientisa konfesiniu požiūriu visuomenės sudėtis skatino kultūrinius ryšius su užsienio valstybėmis. Katalikų Bažnyčia palaikė ryšius su Italija, Prancūzija, Vokietija. Šios kultūrinių ryšių kryptys apibrėžė ir architektūros baroko stiliaus ištakas. „Barokinių bažnyčių architektūra pasiekė iki tol Lietuvoje nematytą įvairumą ir puošnumą.” [6]

Intensyviai steigiamos vienuolijos ir statomi vienuolynai: Vilniuje, kur jie veikė nuo XIV amžiaus, XVII a. viduryje jų buvo 93. Visoje LDK teritorijoje per XVII a. vienuolynų skaičius išaugo nuo 36 iki 201. Didelę reikšmę statant bažnyčias, turėjo vienuolijos, turėjusios nuosavas meno programas ir architektus. Tai sąlygojo jų užimama privilegijuota padėtis visuomenėje. Bažnyčių ir vienuolynų statyba tęsėsi iki švedų ir rusų antplūdžio, kurie net šešerius metus (1655-1661) laiko užgrobę Vilnių, smarkiai jį apiplėšdami. Daugelis bažnyčių buvo apgriautos ar sudegintos. Sunaikinta, pagrobta, išvežta svetur gausybė kultūros bei meno vertybių, bažnyčių varpai, stogų skarda. Etmonui Mykolui Pacui išvijus grobikus, prasideda dar puikesnių bažnyčių statyba. Karų metu didžioji dalis sugriautų ar sudegintų gotikos ir renesanso architektūros stiliaus bažnyčių bei vienuolynų buvo neatstatyta. Po šių karų miesto formavime padaryta pažanga, padidėjus planingos statybos vaidmeniui. Vilniuje po XVII a. vidurio karo buvo pastatytos 8 didelės bažnyčios, dauguma su vienuolynais, o po Šiaurės karo – vėl apie 10 bažnyčių, kai kurios senosios buvo perstatytos. XVII a. viduryje Vilniuje buvo 23 katalikų bažnyčios, 10 cerkvių, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų maldos namai, sinagoga. Iki XVII a. pabaigos rekonstruotos karo metu apgriautos arba sudegintos Šv. Mykolo, Bernardinų, Šv. Kazimiero bažnyčios, perstatytos Šv. Dvasios ir Evangelikų liuteronų bažnyčios. Nukentėję bažnyčios nuo plėšimų ir gaisrų atstatomas pagal naują skonį ir išpuošiamos pagal
baroko skonį.

Brandaus baroko laikotarpiu (1650-1690 m.) išliko kūrybinės sąsajos su Italija, išsiplėtė ryšiai su Lenkija. To meto bažnyčioms būdinga kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė, du bokštai, kupolas, plastikos puošnumas. Pastatų ir kai kurių dalių apdailai buvo naudojamos brangios atvežtinės medžiagos – marmuras ir smiltainis. Marmuras buvo gabenamas iš Italijos ir Karpatų. Pvz., spalvotu marmuru puoštos Šv.Teresės bažnyčios fasadų detalės. Iš švediško smiltainio sumūrytas Šv. Teresės bažnyčios cokolis. Šv. Kazimiero koplyčios interjeras puoštas švedišku granitu ir spalvotu marmuru, atgabentu iš Italijos ir Karpatų.

Po didžiosios rusų invazijos 1668 m. padėtas naujos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kertinis akmuo. Bažnyčios fundatoriumi buvo LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, kuris savo testamente “įsakęs save palaidoti požemyje po to paties Šv. Petro ir Povilo slenksčiu, kur jo paskutinio poilsio vieta buvo paženklinta tiktai akmens plokšte su įrašu: ”čia guli nusidėjėlis”. [7] Bažnyčios vidaus dekoravimas vyko virš 100 metų. Prie bažnyčios pastatytas Laterano kanauninkų vienuolynas, arkadų galerija sujungtas su bažnyčia.

Vėlyvojo baroko laikotarpiu (1690-1770 m.) kūrybos ryšiai dar labiau išplito ir pasiekė Prancūziją, Saksoniją. Pastebimai padidėjo bažnyčių kompozicijos originalumas, grakštumas, plano ir erdvės įvairumas, bokštų vertikalumas. Šv. Teresės bažnyčia, Dominikonų bažnyčia, Šv. Rapolo bažnyčia išpuoštos ypatingai puošniu vėlyvojo baroko stiliumi. Šios permainos gerokai pakeitė Vilniaus vaizdą: įvairesnės tapo erdvės, atsiskleidė barokinių pastatų tūriai, bokštai. Ypač ryški buvo Šv. Kazimiero bažnyčia su vienuolynu. B.Kviklio teigimu, XVIII a. viduryje „Vilnius vėl atrodė šauniai.” [8]

Pirmoje XVIII a. pusėje Vilnių buvo užplūdusi eilė nelaimių: dažnai įsiverždavo švedų, saksų ir rusų kariuomenės ir naikindavo jo turtus. Badas, baisi epidemija nusinešė į kapus dešimtis tūkstančių žmonių. Didelę žalą Vilniaus pastatams padarė praūžę gaisrai, kilę 1715, 1737, 1741, 1748, 1749 metais. Daugelis bažnyčių po gaisrų buvo rekonstruotos ir išpuoštos barokinio stiliaus dekoru. Pavyzdžiui, Šv. Jono bažnyčia po gaisrų rekonstruota pagal A.Glaubico projektą. Interjere įrengtas unikalus dešimties altorių ansamblis, kuris gerai įkomponuotas į gotikinę bažnyčios vidaus struktūrą. Pagrindinis fasadas išpuoštas vėlyvojo baroko formomis – skulptūromis, kartušais, metalo plastikos dirbiniais. Rekonstruota bažnyčios varpinė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2803 žodžiai iš 9261 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.