TEMA : Vilniaus okupacija.
Vilnius ir Vilniaus kraštas Lenkijos sudėtyje.
Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija – atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.
Esant tokiems principiniams nesutarimams, surasti taikų abiem pusėms priimtiną sprendimą buvo labai sunku, nors to meto tarptautinė teisė turėjo pakankamai efektyvių būdų atriboti dviejų valstybių teritorijas. Pagrindu turėjo būti principas uti posseidetis juris, pagal kurį Lietuvos-Lenkijos sienos turėjo būti ten kur buvo Lietuvos ribos Žečpospolitos sudėtyje iki jos padalijimo. Taigi Lietuvai turėjo priklausyti ne tik Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta. Tačiau Lenkija nenurimo. Pagrindinis Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausymo Lenkijai buvo šiose teritorijose vyraujanti kalba. Tačiau tiek tuo metu galiojusioje klasikinėje, tiek šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje teritorijos gyventojų kalba nebuvo ir nėra teritorinių ginčų sprendimo pagrindas. Kita vertus, 1861 metų Rusijos Imperatoriškosios geografijos draugijos duomenimis, lenkų Vilniaus krašte gyveno 20.3%, kai tuo tarpu lietuvių buvo virš 70%. Taigi Lenkija neturėjo jokių rimtų priežasčių prisijungti Vilniaus kraštą.
Teisine prasme svarbiausias veiksnys sprendžiant Vilniaus klausimą buvo 1920 metų liepos 20 dienos Lietuvos-Rusijos sutartis, kuria Rusija, turėjusi visas suvereniteto teises Lietuvos atžvilgiu, perdavė jas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir pripažino Vilnių priklausant Lietuvai, nors vėliau, Lenkijos-Rusijos-Rygos sutartimi Vilnių priskyrė Lenkijai. Taigi, nors Rusija nebeturėjo jokių teisių į Vilnių, lenkai, rėmėsi šia sutartimi kovoje dėl Vilniaus.
Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių 1919 metų balandžio 19 dieną, kai Vilniuje buvo įsitvirtinusi Lietuvos-Baltarusijos tarybinės respublikos vyriausybė. Nors Lietuva buvo neutrali šiame kare, Lenkijos kariuomenei veržiantis tolyn į Lietuvą, prasidėjo susidūrimai su Lietuvos kariuomene. Dėl to buvo nustatyta demarkacinė linija. Vilnius liko lenkiškoje linijos pusėje, tačiau netrukus, 1919 metų gruodžio 8 dieną Aukščiausioji Sąjungininkų Taryba nustatė laikiną Lenkijos rytinę sieną, pagal kurią Vilniu paliktas Lietuvai. Taigi Lenkijos kariuomenė buvo priversta palikti Vilnių, ką ji ir padarė 1920 metų liepos 14 dieną. Tačiau viską lėmė situacija Lenkijos-Tarybų Rusijos kare. Persekiodama sumuštus prie Varšuvos bolševikų dalinius, Lenkijos armija rugpjūčio mėnesį vėl įžengė į Lietuvą. Prasidėjo karo veiksmai.
Spaudžiant Tautų Sąjungai, 1920 metų rugsėjo 20 dieną Suvalkuose prasidėjo derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos Karinė komisija. Spalio 7 dieną buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Pagal šią sutartį Vilnius buvo priskirtas Lietuvai iki galutinio šios problemos sprendimo. Abi šalys įsipareigojo spręsti ginčytinus klausimus taikiomis priemonėmis. Tačiau ši sutartis nespėjo įsigalėti.
1920 metų spalio 8 dieną, t.y. rytojaus dieną po Suvalkų sutarties pasirašymo, gen. Želigovskio vadovaujami Lenkijos armijos daliniai puolė prie Merkio Lietuvos armijos dalinius. Kadangi Vilnių gynė tik keli batalionai, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas nutarė tą pačią dieną Vilnių evakuoti. Netrukus gen. Želigovskis užėmė Vilnių.
Ryšium su Lietuvos ir Santarvės valstybių protestais dėl šiurkščių Suvalkų sutarties pažeidimų, Lenkijos vyriausybė spalio 14 dieną padarė pareiškimą, jog gen. Želigovskis su savo kariuomene nutraukė visus ryšius su Lenkijos armija ir puolė Lietuvą be jokio Lenkijos valdžios sutikimo. Tačiau faktai liudijo ką kita. 1921 metų balandžio 14 dieną gen. Želigovskio divizijos štabo organizacinio skyriaus viršininkas leit. Edmundas Grodskis, dezertyravęs dėl politinių priežasčių, davė tokius parodymus Lietuvos Karinei komisijai Kaune: “1. 1920 metų spalio 1-2 dieną Gardine, maršalo Pilsudskio traukinyje įvyko susitikimas. Šiame susitikime buvo galutinai patvirtintas Vilniaus okupacijos planas ir generolas Želigovskis buvo paskirtas vadovauti šiai operacijai. 2. 1920 metų spalio 6 dieną maršalas Pilsudskis netoli Lydos inspektavo dalinius, kurie turėjo okupuoti Vilnių.”