Vilniaus pilys
Vilniaus piliakalnių reikšmė
Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai
prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai.
Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios
aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas
Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta
apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje
teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų. Pilies
kalno vakarinėje papėdėje iki Vilnelės kilpos vakaruose susidarė slėnis,
kurį jau senovėje žmonės vadino Šventaragio slėniu
Medinių pilių statybos kalvose-piliakalniuose tradicija gimė apie 1100
metus prieš Kr. Neabejojame, kad Vilniaus kalvas netruko panaudoti čia
įsikūrę baltiškos Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės, ir jau apie I
tūkstantmetį prieš Kr. čia buvo įkurta gyvenvietė. V a. po Kr. susiformavęs
baltų karinės demokratijos elitas Pilies kalną jau naudojo kaip pilį –
tvirtovę. Apie tai liudija archeologų radiniai Pilies kalne ir jo papėdėse.
Vilnius – Lietuvos sostinė
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius, kaip Lietuvos valstybės sostinė,
minimas vėlai – 1323 metų spalio 2 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu ir Rygos miestu. Yra tyrinėtojų (N.
Kitkauskas), kurie teigia, kad Vilniaus vardas rašytiniuose šaltiniuose
žinomas iš anksčiau. Nurodo, kad ankstyviausias šaltinis yra X amžiaus
anglų epas „Keliaunininkas“. Čia rašoma apie „Wiolane and Wilna“. Rusų
metraščiuose apie Vilnių rašoma jau nuo 1129 metų, o XVII amžiaus karaimų
metraštyje, perrašytame iš ankstesniųjų, sakoma, kad Vilnius buvo
pastatytas tarp 1189 ir 1190 metų.
Dažnai rašytiniuose šaltiniuose minimas Šventaragio slėnis. Baltų
pagonybės laikas čia buvo pagoniškojo kulto centras. XVI a. Lietuvos
metraščiuose ir Motiejaus Strijkovskio kronikose rašoma, kad Šventaragio
slėnyje nuo XIII a. antrosios pusės buvo deginami ir laidojami Lietuvos
didieji kunigaikščiai. Pirmasis čia buvo sudegintas kunigaikštis
Šventaragis (legendinis Lietuvos kunigaikštis). Jo sūnus Skirmantas slėnyje
įkurdino žynius, kurie meldėsi ir kūreno ugnį dievo Perkūno garbei.
Lietuvos sostinės klausimas…
Dažnai ginčijamasi – kur buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė.
Minima Kernavė, minimi Trakai, minima Voruta. Tačiau patvirtinimų tam nėra
– nei rašytinių, nei daiktinių. Tuo tarpu karalius Mindaugas – Lietuvos
valstybės statytojas – paliko ženklų pėdsaką Vilniaus istorijoje. 1251
metais popiežius Inocentas IV rašė: „Karalius Mindaugas ruošiasi Vilniuje
statyti katedrą“. 1388 metais kryžiuočių laiške Romos popiežiui sakoma, kad
karalius Mindaugas buvo įsteigęs Vilniaus vyskupystę. Tą patį kryžiuočiai
tvirtino ir per 1399 metų derybas su Lenkija. 1414–1418 metų Konstancos
bažnytiniame susirinkime be viso kito buvo patvirtinta, kad karalius
Mindaugas pastatė ir pirmąją Lietuvoje – Vilniaus – katedrą.
Mindaugo karalystės pilys
1987–2002 metų archeologiniai tyrinėjimai Pilies kalno papėdėje ir
Katedroje rašytinius šaltinius patvirtino. Neabejojama, kad pirmąją, dar
romaninio stiliaus, katedrą pastatė karalius Mindaugas, kad jo laikas
Vilniuje pilyse iškilo pirmieji Lietuvos mūrai. Tad kaip ir nebeliko ko
abejoti. Vilnius ir buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė. Čia,
apkrikštijus Mindaugą, buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Vilniaus vyskupystė su
Vilniaus katedra. Joje Mindaugas, matyt, ir buvo karūnuotas. Čia karalius
Mindaugas kūrė galingą pilių kompleksą, kuris tapo Lietuvos valstybės
politiniu, religiniu, kariniu, administraciniu ir kultūriniu centru.
Gediminas ir pirmosios žinios apie Vilnių
Legendiniu Vilniaus įkūrėju laikomas kunigaikštis Gediminas. Sakoma,
kad po sėkmingos medžioklės Šventaragio slėnyje apsistojusiam Gediminui
susisapnavo sapnas – ant šalia esančio Pilies kalno staugiąs geležinis
vilkas. Paprašytas sapną išaiškinti Krivių Krivaitis Gediminui pasakė
„Pastatysi čia pilį, kurios joks priešas nepaims“.
XIV amžiaus pabaigos miestų aprašyme apie Vilnių sakoma: „Vilnius mūrinis,
prie Neries ir Vilnios: keturios sienos medinės, o dvi mūrinės“. Manoma,
kad medinėmis sienomis buvo apjuosta Kreivoji pilis, o Aukštutinę ir