Rotušės pastato istorija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 metų privilegijoje dėl namų užsienio pirkliams apsistoti Vilniuje pastatymo nurodyta, kad magistratas jau turėjo rotušės rūmus. Rotušė minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1545 m. rašte. Kad dabartinėje vietoje XVI a. antroje pusėje stovėjo rotušė, matyti iš Archeografinės komisijos aktuose paskelbto 1585 m. dokumento bei 1572 m. Brauno ir Hohenbergergo Europos miestų atlase publikuoto Vilniaus miesto plano.
Tai buvo gotikinės architektūros pastatas su būdingomis šiam stiliui formomis bei elementais. Į viršų stiebėsi aukštas, jau renesansinėmis formomis apvalksytas bokštas.
Žygimanto Vazos 1630 m. privilegijose nurodytas, kad rotušės pastatas buvęs dviejų aukštų. Jame buvo vaito su suolininkais teismas, burmistrų įstaiga, pirklių taryba, archyvas, ginklų sandėliai (ceikhauzas). Prie rotušės vartų buvo kalėjimas ebeki kitos patalpos, o priešais vartus – gėdos stulpas. Priešais rotušę dviem eilėmis stovėjusios mieto lėšomis pastatytos krautuvėlės, toliau – rinkoje – prekybinės būdelės bei atviri prekystaliai.
Didysis Vilniaus gaisras, smarkiai nusiaubęs miestą 1610 m. palietė ir rotušę. Ji nukentėjo ir per 1655–1661 m. karą: buvo gerokai apgriautas bokštas, ypač viršutinė, medinė jo dalis. 1662 m. miesto magistratas bokštą atstatė.
1668 m. rotušę nusiaubė gaisras. Nuo XVIII a. vidurio Vilniuje aktyviai vystėsi amatai, daugėjo amatininkų – ėmė augti magistro pajamos. Tuo metu rotušė dekoruota., pakeista bokšto skarda, stogo čerpės. 1707 miesto gaisras ssunaikino bokšto laikrodį, nuniokojo pastatą. Rotušės atstatymu susirūpinta XVIII a. II dešimtmetyje – į bokštą įkelti varpai, suremontuotas laikrodis.
Rotušė nedaug nukentėjo ir per 1748 m. birželio 6 d. gaisrą, sunaikinusį didžiąją miesto dalį. Deja, Vilnius išlikusia rotuše džiaugėsi tik vienerius metus. 1749 m. birželio 8 d., prie Subačiaus vartų kilęs gaisras vėl nusiaubė miestą, neaplenkdamas ir rotušės. Sudegė jos bokštas su laikrodžiu, labai nukentėjo pirklių archyvas ir visas pastatas.
1749 m. birželio mėn. Buvo nutarta rotušę skubiai atstatyti. Žymus ano meto Vilniaus architektas J.K.Glaubicas apsiėmė parengti atstatymo projektą.
Rotušei atstatyti Vilniaus valdžia gavo nemažas pinigų sumas iš valstybės iždo, dalis reikalingų lėšų buvo surinkta iš miesto gyventojų.
1752 m. J.K.Glaubicas parengė rotušės bokšto atstatymo projektą. Jį priėmus, prasidėjo statybos darbai.
J.K.Glaubico rekonstruotas bokštas buvo mūrinis. Jo viršutiniai trys tarpai – aštuoniakampiai, viduje su skliautais, sutvirtintais geležinėmis sankabomis. Virš pirmoj tarpsnio buvo įmontuotas laikrodis. Bokšto viršutiniame tarpsnyje kabojo du varpai. Vario skarda dengtą bokštą vainikavo vyčio pavidalo vėtrungė.
Architektas J.K.Glaubicas statybos nebaigė 1755–1769 m. rotušės atstatymo darbams vadovavo architektas T.Ruselis. Atstatytas rotušės bokštas pamažu pradėjo svirti. Šį faktą iškėlė ir ano meto spauda, tačiau ryžtingų priemonių imtis neskubėta. Magistratas vis nesiryžo imtis priemonių bokštą – miesto papuošalą, J.K.Glaubico neseniai kapitališkai atstatytą, nugriauti. 1871 m. gegužės mėn. gale L.Stuoka-Gucevičius apžiūrėjęs pasvirusį bokštą, priėjo išvadą, kad jį dar galima mėginti gelbėti.
1781 m. birželio 9 d., L.Stuokai-Gucevičiui vadovaujant, prasidėjo bokšto tvirtinimo darbai trukę visą savaitę. Deja, jie pasibaigė nesėkmingai. Naktį iš birželio 17 į 18 atplyšo apie 9 pėdų mūro masė ir virsdama ant rotušės, apgriovė atskiras jos patalpas. Architektas L.Stuoka-Gucevičius nusprendė, kad po šios nelaimės bokšto išgelbėti jau negalima. 1781 m. birželio 19 d. ankstų rytą miestą sukrėtė griūvančio bokšto trenksmas. Avarijos metu buvo apgriautas rotušės pastatas, nukentėjo magistrato bei pirklių archyvai.
Tų metų liepos 4 d. miesto valdžia paprašė L.Stuoką-Gucevičių suprojektuoti naują bokštą. Deja, komisija projektą atmetė.