Vilniaus stačiatikių vienuolynas
5 (100%) 1 vote

Vilniaus stačiatikių vienuolynas

11

VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS

ir Šv. Dvasios cerkvė

 

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles

posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m.

K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab.

Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m.

vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.

Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai.

Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose

šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI

a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro

Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai

padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už

kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du

kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje

cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų

tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo

bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė

vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių

vienuolynus Vilniuje žinių nėra.

Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius

vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo

kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno

korpuso dalimi.

Senovėje stačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu

dabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6

ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvo

ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurta

parduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiame

administraciniame vienuolyno name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai)

gyveno archimandritai.

Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių

brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė

savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio

patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza,

leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti

Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino

Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m.

Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė

unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio

vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie

kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją

stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje

miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo

kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus

Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis

parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams

parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogo

inočeskogo obščago žitija…”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo

stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas

archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.

Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos

Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasis

vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasios

atsiuntimo titulo   cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško

kryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniu

frontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-

1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingos

kitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasado

vertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje.

Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviai

plitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kurios

esmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesioje

plačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievo

artumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasios

atsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms –

studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelisto

titulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinio

Šv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatyta

varpinė.

XVI a. pabaiga-
XVII a. I-oji pusė – tai Švč. Trejybės stačiatikių

brolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera,

kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai,

vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv.

Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: Melecijų

Smotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminį

traktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m.

Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vievio

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 804 žodžiai iš 1603 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.