VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS
ir Šv. Dvasios cerkvė
Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles
posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m.
K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab.
Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m.
vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.
Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai.
Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose
šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI
a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro
Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai
padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už
kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du
kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje
cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų
tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo
bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė
vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių
vienuolynus Vilniuje žinių nėra.
Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius
vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo
kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno
korpuso dalimi.
Senovėje stačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu
dabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6
ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvo
ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurta
parduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiame
administraciniame vienuolyno name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai)
gyveno archimandritai.
Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių
brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė
savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio
patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza,
leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti
Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino
Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m.
Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė
unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio
vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie
kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją
stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje
miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo
kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.
Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus
Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis
parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams
parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogo
inočeskogo obščago žitija…”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo
stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas
archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.
Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos
Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasis
vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasios
atsiuntimo titulo cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško
kryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniu
frontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-
1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingos
kitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasado
vertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje.
Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviai
plitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kurios
esmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesioje
plačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievo
artumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasios
atsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms –
studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelisto
titulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinio
Šv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatyta
varpinė.
XVI a. pabaiga-
XVII a. I-oji pusė – tai Švč. Trejybės stačiatikių
brolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera,
kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai,
vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv.
Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: Melecijų
Smotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminį
traktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m.
Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vievio