Vilniaus šv jono bažnyčia
5 (100%) 1 vote

Vilniaus šv jono bažnyčia

Organizuotas visuomeninis viduramžių miestų gyvenimas Europoje spietėsi iš esmės aplinkui du židinius: rotušę ir parapinę bažnyčia, kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo įstaigas. Parapinės bažnyčios iš pradžių pakakdavo miestui vienos, kitos bažnyčios būdavo steigiamos prie vienuolynų jų saviems poreikiams. Miesto savivaldybė, kaip parapinės fundatorė, savo garbės reikalu ir pareiga laikė tai, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi – didžiausia, puošniausia, erdviausia, o tos varpinės bokštas aukščiausias visoje miesto panoramoje. Jos statybai ir puošybai miesto valdžios ponai negailėdavo didžiausių lėšų ir pastangų. Parapinė bažnyčia paprastai būdavo statoma dešimtmečius, o neretai ir šimtmečius. Juo miestas būdavo turtingiasnis, jo pirkliai ir patricijai apsukresni, jų prekybiniai ryšiai platesni, juo ir aukos bei rinkliavos šiam miesto monumentui plaukdavo dosnesnės.

Antrinio Lietuvos krikšto išvakarėse Vilniaus katalikų bendruomenė buvo gana didelė ir stipri, vadinasi, tokiomis aplinkybėmis ir valstybės viduje, ypač jos sostinėje, visiškai pribrendo sąlygos priimti krikščionybę ir įeiti lygiateise nare į Europos valstybių bendriją. Formaliai šis istorinis aktas įvyko Vilniuje 1387 m. vasario 17-22 dienomis, kada masiškai pradėta žmones krikštyti ir steigti bažnytines institucijas, tai pat statyti ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčią. Originalių šios bažnyčios fundacijos dokumentų, tai pat jų kopijų ar transumptų iki mūsų dienų neišliko, jie sunaikinti per karus ir gaisrus. Šv. Jono bažnyčios steigimo dokumentų nerado ir istorikai. Visi seniausi rašytiniai ir iki 1840 m. publikuoti šaltiniai nurodo Šv. Jono bažnyčios steigimo datą išimtiniai 1386 metus, atseit formalaus krikšto išvakarėse. Ši data yra kiek netikėta, tuo ji reikšmingesnė ir svarbi kaip savarankiiškos Vilniaus miestelėnų iniciatyvos spontaniško pasireiškimo įrodymas. Yra dar viena aplinkybė, kuri lėmė Šv. Jono bažnyčios steigimo 1386 metų datą – tai Jogailos pastangos užimti Lenkijos karaliaus sostą ir įrodyti didikams bei vyskupams, kad jis, nors ir pagonis dar, tačiau rūpinasi karalikų bažnyčios reikalais Lietuvoje ir yra dosnus jos globėjas. Ypač svarbu buvo Jogailai steigti naują katalikų bažnyčią ar 1386 m., kadangi žinoma, jog popiežiaus Urbono VI legatas, Milano archivyskupas Mafiola Lampunjanas dar tai metais atvyks į Vilnių patikrinti ar Jogaila tikrai ryžtasi krikštutis ir ar savo papročiais tinka valdyti katalikišką valstybę. Rementis Vilniaus Katedros buvusiais dokumentais, jame rašoma: “ Įprastinė Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Ji įkurta Vladislovo Jogailos laikais, 1386 Viešpaties metais, o užbaigta visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lėšomis valdant Šv. Vladislavo pusbroliui Aleksandrui Vytautui 1423 m., kaip tai matyti iš Kadedros bažnyčios lentų. Pašventinta dviejų vyskupų, penktadienį, 1427 m. sausio 10d.” Bažnyčios statyba buvo nutrukusi dėl vidau karo ir krašto neramumų. Greičiausiai Jogailos atsiųsti meistrai buvo panaudoti Šv. Jono bažnyčiai baigti statyti, panašiausia į tiesą, kad Šv. Jono bažnyčia buvo statoma 1418-1426 metais. Vytautas galėjo tęsti Šv. Jono bažnyčios statybą. Štai kodėl praėjo lygiai keturiasdešimt metų nuo Šv. Jono bažnyčios pamatų išmūrijimo iki bažnyčios visiško užbaigimo.

Kai kurie istorikai teigė, kad pirminė Šv. Jono bažnyčia buvusi medinė. 1965 m. inž. architektas Romanas Jaloveckias atliko nuoseklius ir sistemingus Šv. Jono bažnyčios pamatū, rūsių, sienų, skliautų ir paliepės tyrimus. Jis konstaktavo, kad po pamatais nerasta jokių medinės statybos pėdsakų, bažnyčia mūryta iš pat pradžių ir kad pirmutinis gotikinių mūrų statybos etapas aptiktas tik bažnyčios vakarinėsss dalie pamatuose. Gausus apnašų sluoksnis horizontalioje siūlėje, apie 60 cm virš žemės paviršiaus, rodo, kad statybos darbai dėl karų buvo ilgam nutraukti. Šiais tyrimais nustatyta, kad pirminis bažnyčios pamatų gilis visur bevei vienodas – 1,8-1,6 m nuo dabartinio grindų ligio, pamatu storis – 1,5 m ir kad pirminis bažnyčios grindų lygis buvo 40-50 cm žemiau dabartinių grindų. Vadinasi 1386 m. bažnyčios mūro sienos buvo jau iškeltas per uolektį virš žemės, o tos sąmanos siūlėje yra ne kas kita kaip 1390-1399 m. gaisrų pelenai ir dulkės. Taigi 1426 m. pabaigoje bažnyčia buvo išmūryta ir 1427 m. sausio 10 d. iškilmingai pašventinta dalyvaujant Plocko ir Kijevo vyskupams. pastatytos bažnyčios vidus buvo dar tuščias ir nykus, reikėjo didesnių lėšų ją tinkamai papuošti, o jų neišteko nei miestelėnų bendruomenė, nei LDK iždas.

Pagal R. Jalovecko bažnyčios mūrų tyrimus, pirminė Šv. Jono bažnyčia buvo aukšta ir didinga, aukštesnė už šiandieninę, nors vienu penktadaliu trumpesnė už dabartinę. Jos vidaus skliautai rėmėsi į keturias aštuoniabriaunių piliorių poras, ji buvo trijų navų, halės tipo, vidurinioji nava dvigubai platesnė už šonines. Presbiterinė dalis rytuose pratęsė centrinę navą per dvi sąramas. t.y. sudarė du panktadalius bažnyčios ilgio ir baigėsi netaisyklingos trapecijos formos apside su keturiais galingais kontraforsaia sienų užlūžimo kampuose. Tokie pat kontraforsai ramstė sienas per visą jų aukštį, po šešis iš kiekvienos
pusės ir po du vakarinėje fasado sienoje. Šoninėse sienose tarp kontraforsų buvo siauri gotikiniai 15×2,5 m langai, pakelti nuo grindų 3,5 m. Išorės sienų cokolis priklausė nuo vietos nuolydžio – vakarinėje dalyje jis buvo pakeltas 2,5m nuo žemės, o rytinėje – 3,6 m. Į bažnyčia vedė tys puošnus portalai: pagrindinis ir puošniausias portalas buvo vakarinės sienos viduryje, kiti du – abiejose šoninėse sienose, ketvirtojoje sąramoje, skaičiuojant iš vakarų pusės. Vasiškai atidengtas tik pietinis portalas. Toks pat buvo ir šiaurinėje sienoje, prie presbiterijos pietinės šoninės sienos per vieną sąramą buvo pristatyta zakristija. Reikšmingiausias tyrimų atradimas yra pietinės sienos portalas su visomis dekoratyvinėmis jos dtalėmis. Durų anga 4,2×1,6 m suskliausta gotikine aštriakampe arka, kuri archivolto viršuje pereina į beveik pusiau apskritą lanką. Angos glifai stipriai nusklembti į išorę iki 5×3 m platumo ir dekoruoti keturiomis profiliuotų plytų eilėmis. Šiai dekoracijai panaudotos tik vieno profilio plytod su ketvirčio apskritimo išėma (r – 8 cm) viename kampe. Jos, sumūritos glife, sudaro vertikalius griovelius, kontrastuojančius sus stataus kampo briaunomis. Tatai sukuria plasttišką šviesos ir šešėlių žaismą glifo paviršiuje, kartu išryškina perspektyvinį durų angos gilumą. Durų angą viršuje puošia platus archivoltas, sudarytas iš tryjų ornamentinių juostų, atskirtų viena nuo kitos per plytos storumą. Apatinėje juostoje juodos plytos sustatytos vertikaliai galais. Aukščiau eina kita plokščiai sudėtų plytų juosta, kurioje pakaitomis sudėtos juodos ir raudonos plytos. Viršutinėje juostoje plytos yra įmūrytos įstrižai, galais į priekį taip, kad sudarytų dantytą laužytą juostą, vadinamąjį “pjūklą”. Pats viršutinis archivolto kraštas uždarytas glaustomis ilginėmis plytomis. Sienoje virš durų angos, simetriškai pagal jos ašį, išmūrytos trys nedidelės nišos, kurių vidurinioji apskrita, 85 cm skersmens, o kraštinės – stačiakampės su aštriakampe arka viršuje, 112×62 cm dydžio. Viduriniosios nišos pakraščiai turi du žiedus: iš vidaus – profiliuotų su išėma vienos eilės plytų, o iš išorės glaustą žiedą sudaro juodos trumpinės plytos. Kraštinių nišų arkos suskliaustis radialiai paprastų plytų galais. Nišų dugnas tinkuotas, jame buvo išlikę polichromijos pėdsakų. Identiškas portalas buvo ir šiaurinėje šoninėje bažnyčios sienoje, vėliau užmūrytas.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1271 žodžiai iš 3728 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.