Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centras xixa
5 (100%) 1 vote

Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centras xixa

Projekto planas:

1. Trumpa Vilniaus universiteto istorinė apžvalga;

2. Vilniaus universiteto rūmai;

3. Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centras XIX amžiuje

(Vilniaus uni-to reikšmė tuometinėje veikloje XIX amžiuje);

4. Slaptos draugijos ir jų reikšmė;

5. Vilniaus universiteto asmenybės XIX amžiuje

(svarbiausios Vilniaus universiteto asmenybės ir jų veikla);

6. Epilogas;

7. Literatūra.

Vilniaus universiteto istorinė apžvalga

Per 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimo, smukimo, atgijimo, uždarymo, atkūrimo ir pagaliau suklestėjimo laikotarpius. Keitėsi ir šios, seniausios Tarybų Sąjungoje, aukštosios mokyklos pavadinimai. 1570 m. įsteigta kolegija prilygo tuo metu Vakarų Europoje veikusioms aukštesnio tipo mokykloms, vadintoms gimnazijomis, arba lotynų mokyklomis. Įvedus filosofijos ir teologijos disciplinas, kolegija savo mokslo programa artėjo prie aukštosios mokyklos reikalavimų. Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliaus Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. aktu kolegija buvo pakelta aukštąja mokykla ir pavadinta Vilniaus akademija ir universitetu (Academia et Universitas Vilnesis). Kaip kolegija, taip akademija priklausė jezuitų ordinui. 1773 m. ta ordiną panaikinus, akademija atiteko valstybei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai buvo pertvarkyta ir 1781 m. pavadinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla., o po Lietuvos prijungimo prie Rusijos (1795) – Vilniaus Vyriausiąja mokykla (1797). Šis vardas galioja iki 1803 m., kada mokykla perorganizuojama ir Rusijos caro Aleksandro I balandžio 4 d. aktu pavadinama Vilniaus Imeratoriškuoju universitetu.Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo nacionaliniame judėjime ir ypač 1830 – 1831metų sukilime caro Nikolajaus I 1832m. gegužės 1d. įsakymu universitetas bivo uždarytas ir neveikė iki Spalio revoliucijos pergalės.

Paskelbus Lietuvoje Tarybų valdžią Lietuvos ir Baltarusijos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1919m. kovo 13d. dekretu Vilniaus universitetas atkuriamas ir pavadinamas Darbo universitetu. 1919m. balandžio pabaigoje buržuazinės Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, ir Lietuvos sostinė išbuvo Lenkijos okupacijoje iki antrojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu veikęs universitetas buvo vadinamas Stepono Batoro vardu. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939m.spalio 10d. sutartimi Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas grąžinamas Lietuvai. Universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetus. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią (1940), jis buvo išplėstas ir pavadintas Vilniaus Valstybiniu universitetu. TSRS Ministrų Tarybos 1955m. balandžio 8d. nutarimu jam suteikiamas Vinco Kapsuko vardas ir oficialiai jis imamas vadinti Vilniaus Valstybiniu V. Kapsuko universitetu. 1971 m. vasario 11d. įsaku už sėkmingą mokomąją ir auklėjamąją veiklą TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas apdovanojo universitetą Darbo Raudonosio Vėliavos ordinu. Nuo to laiko jis vadinamas Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino Valstybiniu V. Kapsuko universitetu.

Pagrindiniai Vilniaus universiteto istorijos laikotarpiai turi ir neoficialius, literatūroje plačiai paplitusius sutrumpintus pavadinimus: akademija – (1579 – 1803), senasis universitetas – (1803 – 1832), Stepno Batoro universitetas – (1919 – 1939), Vilniaus universitetas – nuo 1940m. Pastarasis terminas vartojamas ir turint galvoje visą šios aukštosios mokyklos istoriją.

Kiekvienas laikotarpis paliko žymes ir regimojoje universiteto istorijos dalyje – pastatuose.

Vilniaus universiteto rūmai

Vilniaus universiteto rūmai susideda iš daugelio pastatų: Senieji universiteo rūmai, medicinos kolegija, senasis botanikos sodas, chemijos kolegija, anatomikumas, universiteto klinikos, Franko namai, Chodkevičių rūmai, Augustinų vienuol;yno rūmai, Bernardinų vienuolyno rūmai.

Senieji universiteto rūmai

Jie užima miesto kvartalą tarp Universiteto B. Sruogos, M. Gorkio ir J. Tallat – Kelpšos (buv. Vyskupų, šv. Jono, Pilies ir Skapo) gatvių. Feodalizmo laikotarpiu nuo universiteto įkūrimo 1579m. iki jo uždarymo 1832m. šie rūmai plėtėsi, keitėsi pastatų stiliai ir paskirtis. Kada statytos ankstyviausios rūmų dalys, galima apytiksliai spręsti iš architektūros ir mūrijimo technikos, nes seniausi planai – schemos siekia tik XVIa. pabaiga.

Medicinos kolegija ir senasis botanikos sodas

Panaikinus jėzuitų ordiną, sparčiai universitete besivystantiems gamtos ir medicinos mokslams reikėjo erdvių, specialiai tam skirtų patalpų. Lietuvos Vyriausioji mokykla gavo barokinius buvusios Kilmingųjų kolegijos rūmus su pilnu savarankiškos mokyklos patalpų kompleksu: sale, auditorijomis, profesorių butais. Čia buvo įrengtos pirmosios medicinos ir gamtos mokslų auditorijos, anatomijos muziejus, prozektoriumas.

1782m. medikas ir botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (1741 – 1814) rūmų kieme įkūrė pirmąją universiteto oranžeriją ir botanikos sodą.

Chemijos kolegija

1804m. universitetas pirko Mikuličiams priklauiusį triaukštį gyvenamąjį namą (Švietimo g. 2 iš J. Biliūno gatvės pusės) ir paskyrė jį profesorių butams. Trečiajame aukšte 1806 -1808m. gyveno tarybos katedros profesorius P. Smuglevičius ir skulpturos katedros profesorius A.
Lebrenas.

1809 – 1810m. pagal M. Šulco projektą šiame name įrengti didžiulė amfiteatrinė klasicistinio stiliaus chemijos auditorija, kurioje paskaitas skaitė A. Sniadeckis, o po jo I. Fonbergas.

Chodkevičių rūmai

Šiuos rūmus išgarsino XVIa. Chodkevičių ir Radvilų ginčas dėl Slutsko kunigaikštystės Sofijos Olelkevičiūtės vedybų su Vilniaus vaivados sūnumi Jonu Radvila. Paskutiniai rūmų savininkai Puslovskiai juos perdavė Medicinos – chirurgijos akademijai. 1834m. čia gyveno akademijos prezidentas. Nuo 1841m. rūmai pereina Baltarusijos Švietimo apygardos žinion. Juose įsikuria pati Švietimo apygarda, Vilniaus cenzūros komitetas ir gauna butus šių įstaigų darbuotojai. 1919m. čia apsigyvena S. Batoro universiteto dėstytojai.

Augustinų ir Bernardinų vienuolynų rūmai

1803m. universitetui atitekusiuose augustinų vienuolyno rūmuose, statytuose XVIIIa. antroje pusėje, įsikurdino Teologijos fakultetas. Uždarius universitetą, čia kūrį laiką buvo Dvasinė akademija, o 1844m. ją perkėlus į Peterburgą patalpas perėmė pravoslavų dvasininkų mokykla.

Stepono Batoro universiteto Dailės fakultatas 1919m. gavo buvusio bernardinų vienuolyno rūmus. 1469m. Prie Vilnio įkurto vienuolyno pastatai formavosi ir keitėsi penkis šimtmečiu. Vertingiausi jų architektūriniai elementai siekia XVa. Pabaigą ir XVIa. pradžią. Barokines architektūros formas rūmai įgijo XVII – XVIIIa. gausių rekonstrukcijų metu. 1864m. uždariu vienuolyną jo patalpas užėmė kareivinė XXa. Prasžioje dviaukščiams namams pristatyti tretieji aukštai. Nuo 1940m. rūmai priklauso Vilniaus dailės institutui.

Vilniaus universitetas – Lietuvos kultūros centras

XIX amžiuje

XIXa. vienoje tautoje egzistavo kelios kultūros: aristokratiškoji (elitinė), bajoriškoji, liaudies (valstietiškoji) ir miestietiškoji. Visos kultūros buvo uždaros, tačiau kartu jos turėjo bendrų jungčių. Dominuojančias bajoriškąją ir liaudies kultūras siejo bendra orientacija į kaimą, kaip kultūrinę vertybę. Miesto kultūrą su kitomis artino krikščioniškoji tradicija.

Lietuvos bajorai turėjo savą tautinės kultūros sampratą. Jie rėmėsi LDK pilietinės ištikimybės tradicija, išlaikė kultūrinį bendrumą ir savitumą. Aišku, bajorija jau buvo atitrūkusi nuo etninių tradicijų, didžioji dalis nekalbėjo lietuviškai, tačiau jos kultūra buvo artima liaudies kultūrai. O susidūrus bajorų ir liaudies interesams, pradėjo formuotis moderni lietuvių tautinė kultūra. Taigi XIXa. lygiagrečiai gyvavo dvi tautinės kultūros sampratos.

Amžiaus pradžioje lietuvių valstiečių kultūrinis sąmoningumas dar tik brendo. Liaudies kalba, papročiai ir tradicijos buvo suprantami tik kaip žmogiškos prigimties dalykai. Antano Strazdo, vėliau Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus karta sugebėjo įrodyti, kad liaudies kultūra yra tautinės kultūros, be kurios neįmanomas ir pats tautinis atgimimas, pamatas. XIXa. pr. savita buvo aristokratų kultūra. Lietuvos diduomenė, šnekanti prancūzų ir lenkų kalbomis, žavėjosi kosmopolitinėmis idėjomis ir Europos aristokratų dvarų madomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1177 žodžiai iš 3869 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.