Vilniaus universitetas
5 (100%) 1 vote

Vilniaus universitetas

Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos

Istorijos referatas

„Vilniaus universitetas XVI – XVII a.“

Darbą atliko:

3C klasės mokinys Justas Stočkus

Darbą priėmė:

Istorijos mokytojas Erikas Gaigalas

Rokiškis 2005/2006

Planas

Įvadas………………………………………………………………………………………………..1 psl.

Universiteto steigimas…………………………………………………………………………..2 psl.

Dėstomieji dalykai ir pratybos………………………………………………………………..3 psl.

Profesoriai, studentai, mokymas…………………………………………………………….4 psl.

Dėl teisės ir medicinos fakultetų įkūrimo………………………………………………….7 psl.

Švietimas universitete…………………………………………………………………………..7 psl.

Akademijos reikšmė lietuvių kalbos ir literatūros raidai iki XVII a. vidurio……..9 psl.

Išvados……………………………………………………………………………………………..11 psl.

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………..12 psl.

Įvadas

Šiame referate norima supažindinti su Vilniaus universitetu XVI – XVII a. Referate pasakojama apie universiteto steigimą, jame dirbusius profesorius, bei besimokiusius studentus. Aprašoma apie dėstomus dalykus ir jų reikšmę tuometiniam jaunimui. Referatas skirtas tam, kad skaitytojas suprastų, kaip buvo mokomasi seniau, ir galėtų palyginti to meto mokslą su dabartiniu mokslu. Skaitytojui norima parodyti, kaip veikė tuometinė Vilniaus universiteto sistema, kiek daug buvo įdėta pastangų, kad universitetas iškiltų ir tobulėtų.

Universiteto steigimas

1578 m. liepos 7 d. Lvove Steponas Batoras vyskupui V. Protasevičiui buvo išdavęs raštą to meto buvusiai Vilniaus kolegijai reorganizuoti. Bet tas raštas buvo ne galutinis, reikėjo, kad jį patvirtintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, kuriuo tuomet buvo reformatų rėmėjas Mikalojus Radvila Rudasis. Jis su vicekancleriu Eustachijumi Valavičiumi neatsisakė minties įsteigti Vilniuje reformatų universitetą.

Vilniaus vyskupas, gavęs karaliaus sutikimą paaukštinti mokyklą, pasirūpino praplėsti kolegijos patalpas, užrašė papildomų pajamų iš dvarų ir pradėjo eiti prie fakultetinio dėstymo. Steponas Batoras, būdamas Vilniuje, 1579 m. balandžio 1 d. paruošė naują akademijos atidarymo privileginį raštą, bet Lietuvos didikai M. Radvila su E. Valavičium atsisakė jį tvirtinti, ir raštas numatytą dieną liko nepaskelbtas. Reformatai prašė leisti jiems atidaryti universitetą. Steponas Batoras tuomet vyko į karą prie Polocko ir, nenorėdamas konflikto gilinti, reikalą atidėjo. Rudenį po sėkmingo žygio karalius sugrįžo į Vilnių ir pareikalavo tvirtinti balandžio 1 d. raštą. Reikalavimą rėmė karaliaus teisė skirti ir atleisti aukštuosius valstybės pareigūnus. Vicekancleris E. Valavičius pakluso ir antspaudą ant privilegijos uždėjo.

Stepono Batoro rašte skelbiama: „Kadangi didžiai gerbiamas Kristuje tėvas ponas Valerijonas, Vilniaus vyskupas, mūsų senatorius, […] Vilniaus mieste pasikvietęs įkurdino šv. Jėzaus draugijos profesorius dėstyti šventajai teologijai ir humanitariniams mokslams, kaip filosofija ir laisvieji menai, jiems pastatė kolegiją ir suteikė visa kita, kas atrodė svarbu tam, kad galėtų patogiai įsikurti, jaunuomenę tinkamai pamaldumo ir rašto mokyti ir dėstyti visokios rūšies mokslus, išskyrus jurisprudenciją ir mediciną, [tai] iš jo tokių pastangų ir tokio karšto užsimojimo [mes] gavome didelį džiaugsmą […] Todėl nutarėme pasirūpinti duoti, leisti ir suteikti, kiek nuo mūsų priklauso, šiai Vilniaus mokyklai […], kad šv. Jėzaus draugijos tėvai imtų dėstyti visus dalykus, [turėdami] akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir padėtį, kokią turi kitos kolegijos mūsų karalystėje“. Toliau sakoma, kad Vilniaus universitetas naudosis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis, kokiomis naudojasi Krokuvos universitetas, kad iš visų mokslų – teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos, išskyrus teisę ir mediciną, – būtų suteikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai. Visi profesoriai ir studentai atleidžiami nuo bet kokios bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijos, nuo bet kokių mokesčių ir rinkliavų. Jų valdytoju ir teisėju bus rektorius, skiriamas ordino.

Apie privilegiją buvo pranešta popiežiui. Tų pačių metų spalio 29 dieną popiežius Grigalius XIII išleido bulę, pakeliančią Vilniaus kolegiją universitetu. Bulėje sakoma, kad aukščiausios teisės universitete suteikiamos ordino generolui, kuris galės keisti statutą. Vilniaus universitetas turįs būti nepriklausomas nuo vyskupų, metropolitų, kitų universitetų ir pasaulietiškos valdžios. Visas šios mokyklos pavadinimas buvo toks: Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu. Jis jungė tris mokslo įstaigų sąvokas: kolegiją, universitetą ir akademiją. Vilniaus kolegija liko gimnazijos tipo vidurine mokykla, kurią baigus buvo galima
stoti į universitetą. Vilniaus aukštosios mokyklos dvigubas vardas galėjo reikšti kontrreformacinės praktikos akcentavimą ir, labai galimas daiktas, apsidraudimą nuo kitos akademijos atsiradimo.

Vilniaus aukštosios mokyklos patekimas į jėzuitų rankas nebuvo vien Lietuvai būdingas reiškinys. Kontrreformacijos metu nemaža Vakarų Europos universitetų atsidūrė tiesioginėje arba netiesioginėje jų valdžioje. Nekalbant apie Sorbonos universitetą Paryžiuje, kuris buvo teologijos centras nuo pat įsteigimo, XVI a. jėzuitams pateko Prahos, Vienos, Viurcburgo ir daugelis kitų senų universitetų. Krokuvos universitetas buvo taip pat žymioje jų įtakoje.

Jėzuitų ordinas stengėsi užvaldyti visas aukštąsias mokyklas Europoje, bet tai jam nepavyko. Išliko ir protestantų universitetų, iš kurių arčiausias lietuviams buvo Karaliaučiaus universitetas, taigi jis buvo ir rimčiausias Vilniaus universiteto konkurentas.

Dėstomieji dalykai ir pratybos

Stepono Batoro privileginiame rašte buvo pasakyta, kad Vilniaus universitete nebus dėstoma teisė ir medicina, kad bus tik du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Tas pats sakoma ir jėzuitų ordino programoje. Teisės ir medicinos fakultetai buvo tik tuose senuose universitetuose, kuriuos jėzuitai paimdavo savo įtakon, arba tuose, kuriuose, norėdami atsispirti prieš konkuruojančius reformatų universitetus, jėzuitai patys steigdavo reikalo verčiami.

Svarbiausia jiems buvo teologijos fakultetas. Reformatų erezijos plaukė ne iš filosofijos, o iš teologijos.

Teologijos fakulteto reikėjo ne tik bažnyčiai, bet ir viešpataujančiai feodalų klasei. Iš pradžių teologijos fakultetas turėjo 4 katedras: dvi dogmatinės teologijos, vieną Šventojo rašto ir vieną hebrajų kalbos. Po dvejų metų buvo įkurtos dar dvi katedros: moralinės teologijos ir poleminės teologijos. Į teologijos fakultetą galima buvo įstoti, tik baigus filosofijos fakultetą, kuriame programa buvo daug platesnė, negu kolegijoje. Kolegiją baigus, filosofijos fakultete reikėjo mokytis trejus metus. Kolegijoje išėjus filologiją, toliau buvo einama filosofija, apimanti visus ano meto pasaulietiškus mokslus: matematiką, fiziką, logiką, psichologiją ir kitas naujai iškylančias disciplinas.

Akademijoje visas mokslas buvo dėstomas lotynų kalba. Be teorinio dėstymo, buvo praktinių pratybų, atliekamų studentų būreliuose, vadintose akademijomis. Tokiuose būreliuose ir buvo mokomasi vietinėmis kalbomis sakyti pamokslus ir skelbti „dievo žodį“ valstiečiams jiems suprantama kalba. Nebuvo lenkų kalbos katedros, tuo labiau negalėjo būti lietuvių. Tarp šių kalbų jėzuitai darė didelį skirtumą. Lenkų kalbą jie laikė valstybės ir viešojo gyvenimo kalba, o lietuvių kalbos jiems tereikėjo religijai platinti. Į lietuvių kalbą išverstus pamokslus ir evangelijas jie skyrė kunigams, o katekizmus ir elementorius – visiems kitiems. Kitokių vadovėlių ar pasaulietinio turinio knygų ta kalba jie neleido ir nesiruošė leisti. Visa, kas už akademijos buvo skiriama valstybės ir visuomenės gyvenimui, jie skelbė lenkų kalba.

Maža to, jėzuitų pedagogai žinojo, kad svetimos kalbos mokymą reikia pradėti nuo išmokymo skaityti gimtąja kalba. Todėl jie leido evangelijas ir elementorius – dvikalbius katekizmus – su lenkiškais ir lietuviškais tekstais greta. Besimokantis rašto turėjo išmokti lenkiškai.

Filosofijos fakultete išmokęs gerai lotyniškai, susipažinęs su romėnų ir graikų literatūra, literatūros teorija, istorija, retorika ir su to meto mokslų visuma – filosofija, studentas buvo laikomas pakankamai apsišvietusiu žmogumi. Bajorai ir miestiečiai, neketinę būti kunigais, tuo ir pasitenkindavo. Jie galėjo didžiojo kunigaikščio ir didikų dvaruose, tuomet atstojusiuose valstybines įstaigas, užimti labai vertinamas urėdų, sekretorių ir mokytojų vietas.

Jėzuitams rūpėjo, kad Lietuvos bajorų jaunimas nevyktų studijuoti į užsienio, ypač protestantų universitetus, todėl jie turėjo stengtis, kad mokslo lygis filosofijos fakultete nebūtų žemesnis, nei užsienio kolegijose. Patraukti bajorišką jaunimą buvo galima ne tik propaganda ir tolerancija, bet ir mokslu akademijoje.

Iš pradžių jėzuitai negalėjo griebtis smurto, kaip tai jau buvo daroma užsienio šalyse. Didikai Lietuvoje, rėmę reformatus, galėjo prieš smurtą panaudoti karinę jėgą. Todėl jėzuitai norom nenorom turėjo griebtis intelektualumo, remtis moksliniu pranašumu.

Protestantai ir pravoslavai galėjo mokytis tik kolegijoje ir filosofijos fakultete. Norėdami stoti į teologijos fakultetą, jie turėjo pereiti į katalikų tikėjimą ir priimti dvasininko šventinimus. Tuo metu nebuvo pasauliečių, kurie būtų baigę aukštuosius teologijos mokslus. Pasauliečiais, arba baltaisiais kunigais, buvo vadinami parapijų ir kapitulų kunigai nevienuoliai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1367 žodžiai iš 4512 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.