Vilnios upės tarša ir vandens kokybės gerinimas
5 (100%) 1 vote

Vilnios upės tarša ir vandens kokybės gerinimas

Santrauka

Projektas “Vilnios upės tarša ir vandens kokybės gerinimas” orientuotas į tarptautinę strategiją – Darbotvarkę XXI amžiui. Projekto “Vilnios upės tarša ir vandens kokybės gerinimas” tikslas – Vilnios upės atkarpos virš AB “Žalgiris” – santaka ir ties UAB “Akvilegija” vandens kokybės dinamikos įvertinimas ir pagal galimybes vandens kokybės gerinimas. Vilnios upės vandens kokybės monitoringas padėjo įvertinti vandens kokybės dinamikos priklausomybę nuo neracionalaus atliekų tvarkymo, trąšų panaudojimo.

2001-20003 metais buvo atlikti ir apibendrinti Vilnios upės cheminiai ir biologiniai vandens kokybės tyrimai virš AB “Žalgiris”, ties AB “Žalgiris”, ties Naujosios Vilnios patvanka, Markučiais, santaka, UAB “Akvilegija”.

Biologinė vandens kokybė buvo įvertinta bentosinių dumblių ir žuvų bendrijų rūšinės įvairovės ir pasiskirstymo bendrijoje tyrimais.Cheminiams vandens kokybės tyrimams buvo panaudota vokiečių firmos “Merck” kompaktinė laboratorija.

Vilnios upės žuvų bendrijose vyrauja reofilai, bendrijų struktūra būdinga šaltavandenėms upėms. Vilnios upės žemupyje gausiausios yra upėtakio, šlakio, šlyžio ir gružlio populiacijos. Dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra trispyglė dyglė, lydeka, kūjagalvis, ešerys, srovinė aukšlė, rainė. Žuvų bendrijų rūšinės įvairovės ir pasiskirstymo bendrijoje tyrimais nustatyta II vandens kokybės klasė. Žuvų bendrijose aptinkamos indikatorinės lašišų, upėtakių, šlakių rūšys rodo vandens kokybės pagerėjimą. Lašišų ir šlakių nerštaviečių apskaitos metu rasta 19 lašišų-šlakių ir 12 upėtakių lizdų (Belmonto užtvankos – policijos žirgyno ruože).

Vilnioje įvairiose tyrimų vietose vyravo šios bentosinių dumblių rūšys: Cocconeis pediculus (ties AB “Žalgiris”), Diatoma vulgaris, Navicula gracilis (ties Kartono cechu). Rudens ir žiemos sezono metu Vilnioje titnagdumbliai (Bacillariophyta) buvo vyraujanti bentosinių dumblių grupė. Rečiau aptikti žaliadumbliai (Chlorophyta) ir melsvadumbliai (Cyanophyta). Markučiuose prieš Kaukysos upelį buvo aptiktas oligotrofinių vandenų indikatorius raudondumblis (Rhodophyta) Audouinella chalybea.

Padidėjusių nitritų, fosfatų, nitratų koncentracijų pagrindinė priežastis – buitiniai ir nutekamieji pramoniniai vandenys. Vilnios upės vanduo atkarpoje virš AB “Žalgiris” – santaka buvo pakankamai prisotintas deguonimi, mažai užterštas organinėmis medžiagomis. UAB “Akvilegija” įtakojo amonio jonų koncentracijos Vilnioje už tvenkinių padidėjimą iki 2 kartų, lyginant su tyrimais prieš tvenkinius.

Naujosios Vilnios Vaisių, Batoro, Žaliakalnio, Rytų, Kurapkų gatvių gyventojams buvo išaiškinta Vilniaus miesto valdybos sprendimo dėl atliekų tvarkymo mieste svarba, suteikta parama, pasirašant sutartis su buitines atliekas išvežančiomis organizacijomis. Ekologinės ir administracinės teisės pažeidimų prevencijos tarnybos pagalba nedavė veiksmingų rezultatų.

Parengta Vilnios upės pakrančių ir slėnio tvarkymo programa ties Markučiais. Numatyta maisto medžiagų apykaitą valdyti įveistomis medžių (baltojo gluosnio, paprastojo klevo, karpotojo beržo) ir žolių (nendrinio dryžučio, paprastojo varpučio) buferinėmis juostomis bei zonomis Vilnios vingio ir Kaukysos žiočių pakrantėse bei skardžiuose.

Įvadas

Vilnia – tai sostinės puošmena ir pasididžiavimas. Vilniaus pavadinimas kilęs iš pro jį tekančios Vilnios, o upę pavadino šiuo vardu dėl jos sraunumo, nuo žodžio “vilnis”.

Nors upė teka labai urbanizuota teritorija (Kena, Lavoriškės,Mickūnai, Naujoji Vilnia ir Vilnius), ji priskiriama palyginti mažai užterštų upių grupei.Vis dėlto Vilnia labai kenčia nuo antropogeninių veiksnių, ypač atskiros upės dalys.Labiausiai teršiamas žemupys, kuriame pagrindiniai teršėjai yra Naujosios Vilnios ir Vilniaus buitiniai ir pramoniniai nutekamieji vandenys, bei buitinės atliekos. Vilnios upėje vykdomas atkuriamasis lašišinių žuvų veisimas ir monitoringas. Ekologijos instituto mokslininkai įvertino šlakių, lašišų, margųjų upėtakių populiacijų tankio dinamiką Vilnios upėje prieš įžuvinimą ir po įžuvinimo. 2001 metais Vilnioje šlakių padaugėjo 21,1 karto, margųjų upėtakių 2,6 karto,lašišų – daugiau negu 10 kartų, lyginant su 1999 metų monitoringo duomenimis.

Projekto “Vilnios upės tarša ir vandens kokybės gerinimas” tikslas – Vilnios upės atkarpos virš AB “Žalgiris” – santaka ir ties UAB “Akvilegija” vandens kokybės dinamikos įvertinimas ir pagal galimybes vandens kokybės gerinimas.

Biologinė vandens kokybė buvo įvertinta bentosinių dumblių ir žuvų bendrijų rūšies įvairovės ir pasiskirstymo bendrijoje tyrimais. Cheminiams vandens kokybės tyrimams buvo panaudota vokiečių firmos “Merck” kompaktinė laboratorija.

Dėkojame už pagalbą Ekologijos instituto Hidrobiontų Ekologijos ir Fiziologijos Laboratorijos darbuotojams dr. V. Kesminui, doktorantui A. Steponėnui ir VU Botanikos ir Genetikos katedros darbuotojai dr. J. Kostkevičienei.

Literatūros apžvalga

Vilnia 80 km ilgio kelią pradeda trys kilometrai į šiaurryčius nuo Medininkų. Tarp 65,3 ir 77,7 km (nuo žiočių) Vilnia teka Lietuvos – Baltarusijos siena. Čia Vilnia vingiuoja per supelkėjusius
smėlius. Visi dešinieji Vilnios aukštupio intakai yra melioruoti kaip ir didžiausias dešinysis intakas – Taurija. Nuo Medininkų aukštumos besileidžiantys kairieji Vilnios intakai (Kena, Kuosinė, Rūkainė, Vaičia, Šiaudinė) drenuoja priemolingus darinius. Vilnios baseino plotas 624 km2, iš jų 17 km2 užima pelkės. Vagos nuolydis, aukštupyje siekęs 0,6-0,3 %, tolydžio mažėja iki 0,03 %. Upės nuolydis žemupyje siekia 0,4 %. Vilnia nuo versmių iki žiočių nusileidžia 124,6 m. Vagos vidutinis vingiuotumas yra 1,49. Į Vilniaus centrą upė atsrūva tarytum kalnų upokšnis, kuriame daug kur kyšo stamboki rieduliai, dėl kurių sąvartų susidariusios rėvos verčia vandenį sūkuriuoti, gurgti. Upėje pasitaiko dviejų metrų gilumo sietuvų, nors šiaip ji yra nesunkiai perbrendama, nes tėra tik 0,4 iki 0,7 metrų gylio (K.Kilkus, 1998 m).

Vilnios baseiną sudaro Medininkų aukštuma, Lyglaukio ir Veliučionių moreninis masyvas, Sapieginės erozinis kalvynas. Į pietinę bei vakarinę Vilnios baseino dalį yra įsiterpusi Ašmenos aukštuma. Baseino teritorijoje yra Medininkų botaninis draustinis (įsteigtas 1974 m, plotas – 16,2 ha, saugomi retieji pievų augalai), Baravykinės kraštovaizdžio draustinis (įsteigtas 1974 m, plotas – 2281 ha, būdingas ryškus seno moreninio kalvyno gamtovaizdis), Juozapinės geomorfologinis (įsteigtas 1992 m, plotas – 251 ha, saugomas Ašmenos aukštumai būdingas senojo reljefo moreninio masyvo fragmentas su Juozapinės kalnu), Kuosinės geomorfologinis (įsteigtas 1992 m, plotas – 1514 ha, saugomas Kuosinės senslėnis), Kenos hidrografinis (įsteigtas 1988 m, plotas – 166 ha, saugomas negilaus salpinio smėlio smarkiai vingiuotas Kenos aukštupys), Vilnios hidrografinis (įsteigtas 1992 m, plotas – 1221 ha, saugoma negilaus salpinio smėlio vidutiniškai vingiuota Vilnios vidurupio atkarpa), Pavilnių regioninis parkas (įsteigtas 1992 m, saugomi eroziniai raguvynai, Vilnios slėnio kraštovaizdis su gamtos ekosistemomis ir kultūros paveldo vertybėmis).

Baseino teritorijoje vyrauja lygumos, ramus reljefas su velėniniais jauriniais priemolių bei jauriniais šilaininiais smėlių dirvožemiais. Litologiją sudaro fliuvialiniai ir eroziniai deliuviniai dariniai (priesmėliai, smėliai, priemoliai).

Vilnia pasižymi simetrišku baseinu, kurį subalansuoja intakai Kena (ilgis 24 km, baseino plotas – 177 km²) ir Taurija (ilgis13 km, plotas – 45 km²). Upelių ilgesnių kaip 3 km iš viso yra apie 100, jų bendras ilgis 311 km. Kanalizuotų vagų palyginti nedaug – apie 20 %. Pats žemupys ties Pilies kalnu Vilniuje yra kanalas. Senoji vaga, pagal istoriką A. Kirkorą, įtekėjo į Nerį ties MA bibliotekos pastatu.

Upė, nuolat gaudama visokio vandens, žemupyje savo vagą išplatina iki 10-15 m, o vidutinis debitas jos žiotyse siekia 5,4 m³/s. Vandens lygis per metus svyruoja vidutiniškai 120 cm. Praeitame šimtmetyje Vilnioje būdavo dideli potvyniai. Vidutinis kritulių kiekis tenkantis Vilnios baseinui yra nuo 600-700 mm/metus. Baseinas pasižymi dideliu miškingumu ir lengvais gruntais (K. Kilkus, 1998 m).

Gausi Vilnios augalija. Įdomiausia tai, kad jai didelę įtaką turi hidraulinės patvankos ir rėvos. Štai smėlingo grunto patvankose augalija negausi, o akumuliacinėse rėvose, kur vyrauja žvyrai, gargždai, rieduliai, ji – švelnesnė. Vilnios upės augalų pasiskirstymui didelę reikšmę turi vagos litologija. Pvz.:smėlingose priekrantės juostos 0,1-0,5 m gylio atkarpose vyrauja paprastoji lūgnė, neužmirštuolė, paprastoji monažolė, plūdinė kurklė, kanalinė elodėja, viksvos ir t.t.

Tarpinėse ir giluminėse juostose žvyringame, gargždingame, riedulingame akumuliacinių rėvų dugne 0,5-1,0 m gylyje dažnai pasitaiko plūdinė kurklė, permautalapė plūdė, šukinė plūdė, varpotoji plunksnalapė ir kt.(V. Dvareckas, I. Šarkinienė, 1972).

Daug žalos Vilnios aplinkai, miškams, netgi reljefui prie Vilnios daro žmogus. Daugelio sodybos, pavyzdžiui pakeliui į Rokantiškių kapines, primena šiukšlynus. Nuo stačių šlaitų metamos šiukšlės, šlaitai neapsodinti, čia pilna žemės žaizdų. Visa tai turi didelę įtaką vandens cheminės sudėties formavimuisi. Nors upė teka labai urbanizuota teritorija, ji priklauso palyginti mažai užterštų upių grupei. Antropogeninis upės poveikis ypač ryškus tam tikrom upės dalims. Labiausiai teršiamas žemupys, kuriame pagrindiniai teršėjai yra Naujosios Vilnios ir Vilniaus miestai bei jų nutekamieji buitiniai ir pramoniniai vandenys. Todėl čia pastebėtas ryškus vandens kokybės pablogėjimas – BDS5 siekė 1,7 mg/l, bendras azotas padidėjo iki 1,6 mg/l, fosfatai – 0,071 mg/l.(Valstybinis vandenų kadastras, 1995).

Naujosios Vilnios užtvankoje yra aptikta daug sunkiųjų metalų: 1986 m. per pavasario potvynį iš 1 m³ Vilnios vandens užtvankoje nusėdo labai daug cinko, kadmio, chromo, švino ir nikelio. Šie duomenys rodo, kad Vilnia labai užteršta (R. Taraškevičius, 1991).

Upės vanduo – tai tam tikras kompleksas ištirpusių, suspenduotų ir koloidinių medžiagų, kurių sudėtis priklauso nuo vietos, laiko, jų patekimo į vandenį ir pernešimo ypatybių. Organizmai, tarp jų ir žmogus, naudojantis vandenį, yra veikiami ne atskirų medžiagų, bet viso jų komplekso.

1989 m. 2 kartus (gegužės ir liepos mėn.) mokslininkai R. Lekevičius, A. Knabikas ir kt. įvertino Vilnios
mutageniškumą žmogaus leukocitų kultūroje, ir S. typhimurium bakterijose.

Seserinių chromatidžių vidutinis mainų dažnis vienoje žmogaus leukocitų ląstelėje žemiau N. Vilnios siekė 12,08+0,05, kontrolė – 8,44+0,30.

Genetiškai pavojingiausia vieta Vilniuje yra žemiau N. Vilnios po tiltu. Čia imtas vanduo tiek gegužės, tiek liepos mėn. buvo mutageniškas ir lytinėms drozofiloms ir somatinėms žmogaus ląstelėms. Gana didelis mutageniškumo tyrimų svyravimas priklauso:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1596 žodžiai iš 5191 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.