Vilnius
5 (100%) 1 vote

Vilnius

Įvadas

Apie Vilniaus miesto įkūrimą pasakojama labai populiari leganda.

Kitados Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio šventose giriose. Pavargęs po visą dieną trukusios sėkmingos medžioklės Didysis Kunigaikštis ten pat ir apsinakvojo. Kietai užmigęs, sapne jis išvydo kalno viršūnėje stovintį didžiulį geležinį vilką, kurio viduje per visus aplinkinius laukus ir girias skardeno šimtas kitų vilkų. Pabudęs Kunigaikštis paprašė krivių krivaičio Lizdeikos atskleisti sapno paslaptį. O šis paaiškino esą, „Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegu ir įvyksta: geležinis vilkas reiškiąs pilį ir miestą, kurį valdovas šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti po visą pasaulį.“

Pirmą kartą dabartinė sostinė buvo paminėta XII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. O štai jau 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas.

Per kelis šimtus metų jis tapo vis stiprėjančiu ir visapusiškai augančiu miestu. Jau 1579 metais čia įkuriamas universitetas – pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau gana greitai tapęs svarbiu Europos mokslo ir kultūros židiniu.

Žinoma, politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas čia buvo taip pat labai intensyvus. Tai parodo XVI amžiuje išleisti statutai. Beje paskutinysis iš jų galiojo iki XIX amžiaus.

Sparčiai besivystantis Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to bėgant laikui mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kiekviena jų savaip prisidėjo prie miesto formavimosi: tuo metu Vilniuje suklestėjo amatai, prekyba, mokslas. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečias pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Geografinė padėtis

Mūsų miestas įsikūręs pietryčių Lietuvoje (54°41″ šiaurės platumos ir 25°17″ rytų ilgumos), Vilnelės ir Neries upių santakoje. Nuo Baltijos jūros ir pagrindinio Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos jis nutolęs apie 312 km. Tai gana didelis atstumas, tačiau kiti didmiesčiai, t. y. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys yra greitai ir lengvai pasiekiami. Nuo sostinės jie nutolę, atitinkamai, 102, 214 ir 135 km.

Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai.

Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha.

Mikrorajonai

Antakalnis Pilaitė

Fabijoniškės Rasai

Grigiškės Senamiestis

Justiniškės Šeškinė

Karoliniškės Šnipiškės

Lazdynai Verkiai

Naujamiestis Vilkpėdė

Naujininkai Viršuliškės

Naujoji Vilnia Žirmūnai

Paneriai Žvėrynas

Pašilaičiai

Antakalnis – yra seniausias Vilniaus priemiestis, nes jau Šventaragio laikais čia gyveno lietuviai. Priemiestis prasideda už Vilnelės upės ir eina tarp kalnų pagal Neries upę. Nuo Arsenalo gatvės iki Šv. Petro ir Povilo Bažnyčios eina Tado Kosciuškos gatvė.

Priešais Gedimino kalną, anapus Neries, stovi Adomo Mickevičiaus 12m. aukščio futuristinis paminklas, kurį 1924m. kariuomenės vadovybė pastatė iš lentų.

Einant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, tuoj už Vilnelės upės, dešinėje pusėje, stovi ilgi namai, kurie XVIII a. viduryje priklausė Viniaus vaivadai Karoliui Radvilai.

Kiek toliau, kairėje gatvės pusėje, stovi vėlyvojo baroko stiliaus Sluškų rūmai, kurie yra dviejų aukštų ir stovi prie pat Neries kranto. Eidami Popų gatve, dešinėje pusėje, matome kūgio formos piliakalnį, kuris yra laikomas Gedimino kapu. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla. Ilga Antakalnio gatvė eina per visą priemiestį ir baigiasi vieta, vadinama Paspieška. Nuo čia į kairę kelias veda prie Neries upės, kur netoli nuo kranto dar ir dabar galima matyti buvusiųjų didž. Lietuvos kunigaikščių rūmų likučius. Ši vieta su visa apylinke buvo vadinama Viršupiu.

Šnipiškės – priemiestis buvo pavadintas turtuolio Šnipio vardu, kuriam didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas buvo dovanojęs už Neries upės didelius žemės plotus. Priemiestis sujungtas su miestu Žaliuoju tiltu. Kai 1703m. buvo pastatyta Šnipiškėse Šv. Rapolo bažnyčia ir prie jos jėzuitų vienuolynas, tuomet jėzuitai pastatė šiandieną stovinčią koplytėlę ir pas vieną dailininkę užsakė Šv. Jono figūrą.

Žvėrynas – šis priemiestis yra sujungtas su miestu 90 metrų ilgumo tiltu, pastatytu 1906m. Žvėryno priemiestis tiktai 1901m. buvo prijungtas prie miesto; prieš tai jis buvo už miesto ribų ir priklausė Vilniaus apskričiai. Tuo laiku Žvėryną rusai buvo pavadinę Aleksandrija, bet šis pavadinimas neprigijo.

Seniau šis priemiestis priklausė Radviloms, kurie čia buvo įtaisę žvėryną ir augino stirnas. Be to, čia buvo gražūs Radvilų
rūmai.

Netoli nuo Žvėryno tilto aukštame Neries krante stovi Znamenskoji cerkvė, pastatyta 1903m. Bizantijos stiliumi. Kairėje nuo tilto, miesto gatvėje, stovi karaimų kinesė, pastatyta 1913 – 1922m. maurų stiliumi.

Didžiausios gatvės

AUŠROS VARTŲ GATVĖ

Anksčiau šia gatve ėjo svarbus kelias iš sostinės į garsias pietų Lietuvos pilis: Medininkus, Krėvę, Lydą ir kt. Todėl Aušros Vartų gatvė buvo dar vadinama Medininkų gatve, o Aušros vartai – Medininkų vartais. Už vartų jau nebuvo namų, bet iki XVIII amžiaus ten veikė kapinės. 1503 metais miesto magistratas Aušros Vartų gatvėje liepė pastatyti svečių namus mieste norintiems apsistoti užsienio pirkliams. Šis pastatas, deja, neišliko.

Iš iki šiol tebestovinčių svarbesniųjų pastatų šioje gatvėje paminėtini Aušros vartai, Šv. Teresės bažnyčia, Nacionalinė Filharmonija, Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia, Šv. Dvasios cerkvė ir pravoslavų vienuolynas bei Šv. Trejybės cerkvė.

DIDŽIOJI GATVĖ

Ši gatvė yra viena seniausių Vilniaus gatvių, prasidedanti Subačiaus gatve ir besitęsianti iki Šv. Jono g. Tolimesnė jos tąsa yra Pilies gatvė, kuri seniau drauge su Didžiąja g. sudarė vieną gatvę ir vadinosi Didžiąja Pilies gatve. Įdomu: prie Piatnickos cerkvės esančios aikštelės seniau buvo žuvų turgus.

Didžioji gatvė mena ir garbingus, ir sunkius laikus: šia gatve žygiavo Lietuvos kariuomenė, ja taip pat ėjo kryžiuočiai, švedai, rusai ir prancūzai, važiuodavo didieji Lietuvos kunigaikščiai ir svetimų kraštų valdovai, čia eidavo iškilmingos procesijos.

Dabar Didžioji gatvė, kartu su Pilies, yra vienos labiausiai lankomų miesto gyventojų ir jo svečių. Čia rasite visko: prabangių parduotuvių, kavinių, kultūros centrų, ambasadų, naktinių klubų, suvenyrų prekyviečių ir patį smagiausią miesto šurmulį.

DOMINIKONŲ GATVĖ

Tai senojo Trakų trakto dalis, viena seniausių ir kadaise viena puošniausių Vilniaus gatvių. Dominikonų gatvė neabejotinai buvo jau XIV a., tačiau jos pavadinimą pirmą kartą sutinkame tik XVI a. pabaigos datuotame dokumente – 1592 m. balandžio 26 d., – kuriame kažkoks bajoraitis Jurgis Kamajevskis skundžiasi esąs apgautas ir patyręs nemažus nuostolius.

Dominikonų gatvėje nuo seno stovėjo dvi bažnyčios: Švč. Trejybės su špitole – viena seniausių Vilniuje veikusių ligoninių varguoliams – bei didingoji dominikonų Šventosios dvasios bažnyčia su savo slėpiningais, legendomis apipintais požemiais. Kelis šimtmečius čia veikė dominikonų vienuolynas.

Dėl gausybės Dominikonų gatvėje gyvenusių seimų atstovų ir aukščiausių valstybės pareigūnų – senatorių ji kartais būdavo vadinama Senatorių gatve.

Garsiausi šios gatvės gyventojai, be abejo, buvo Sapiegos. Vakariniame Dominikonų gatvės gale jie turėjo net dvejus rūmus.

Dominikonų gatvė XVI a. buvo beveik ištisai apstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Nors dauguma Dominikonų gatvės pastatų buvo mūriniai, tačiau visi miesto gaisrai juos negailestingai siaubė, ypač šiaurinės gatvės pusės pastatus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo sovietų bombų nukentėjo magistrato pastatas Vilniaus – Dominikonų gatvių sankryžoje. Pastato neremontavo, jį nugriovė. XX a. nebuvo palankus ir pietinės gatvės pusės pastatams. Sudegė „Europos“ viešbutis. Jį ir gretimą, karo metu palyginti menkai nukentėjusį buvusios Pijorų kolegijos pastatą, 1960 m. nugriovė.

PILIES GATVĖ

Pilies gatvė yra Didžiosios gatvės tąsa. Ji prasideda prie Šv. Jono g. ir baigiasi prie Katedros aikštės. XVI ir XVII amžiuje ji vadinosi Kanauninkų gatve, nes čia buvo daug kapitulos namų, kuriuose gyveno prelatai ir kanauninkai. Nors Vilnius ne sykį degė, tačiau ši gatvė išsaugojo seną savo išvaizdą ir senos architektūros žymes: mažus kiemus, arkadas, skliautus, originalius laiptus ir rūsius.

Pradinė ir svarbiausia šios gatvės funkcija buvo prekybinė. Gatvė jungė pilį su pagrindine prekyviete, kuria, suteikus Vilniui savivaldos teises, tapo Rotušės aikštė. Tad į šią gatvę vedė keliai ir takai, upeliais subėgantys iš visų pusių, pamažu virtę septyniolika gatvių ir skersgatvių. Iki šiol išliko gatvę įrėminę du taškai – Katedra ir senovinės gynybinės miesto sienos vartai, Aušros vartais vadinami. O tarp jų tilpo visa, kas amžina, ir kas laikina: šventumas ir barbariškumas, politika ir menas, kilmingieji ir plebėjai. Jų palikti gyvenimiškos mozaikos fragmentai, atspindintys mokslą, tikybą, minties judėjimą ir pagaliau politinius bei valstybinius perversmus, primena asmenybes, įaugusias į Lietuvos atmintį, pėdsakus įsispaudusius šios gatvės pastatuose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1569 žodžiai iš 5165 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.