Vilnius
5 (100%) 1 vote

Vilnius

Vilnius

Senieji miestai įdomūs ir patrauklūs tuo, kad jie nepanašūs vienas į kitą. Juose pilna netikėtumų. Toks ir mūsų Vilnius – senoji Lietuvos sos- tinė-su žavia architektūra, su nedidelėmis jaukiomis aikštėmis ir skverais, su romantiškais senamiesčio skersgatvių ir kiemų labirintais. Vaizdinga gamta – kalvotas reljefas, grakštūs upių vingiai, žalios parkų ir skverų sa-los – teikia Vilniui savitumo ir išraiškingumo. Tai miestas, kurį galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio.

Palyginti didelė istorinė miesto dalis, išlaikiusi pirmykštį gatvių tinklą ir apie 230 gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pasta- tų – architektūros paminklų. Tai Vilniaus senamiestis. Čia įsikūrusi dau-guma miesto muziejų, dailės galerijų ir koncertų salių.

Tačiau norint pažinti visą Vilnių, reikia apsilankyti ir centrinėje jo gatvėje – Gedmino prospekte, pasivaikščioti Laisvės prospektu, kuris jungia naujamiesčius – Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes, Pašilaičius, Šeškinę.

Parlamento (Seimo) rūmai, Televizijos ir radijo rūmai, Televizijos bokštas, Antakalnio kapinės – rūsčios dar nesenos istorijos akcentai. Nuo jų pradėti ar jais užbaigti pažintį su Vilniumi – kiekvieno Lietuvos pilie-čio priedermė.

Mūsų trumpai aprašyta tik keletas svarbiausių senojo Vilniaus vietų.

Gedimino bokštas

(Vilniaus Aukštutinė pilis)

Daugelio senųjų miestų istorija prasideda nuo legendų. Turi savąją ir Vilnius. Išlikusi žmonių atmintyje, vėliau užrašyta Lietuvos metraštyje, ne kartą atgimusi rašytojų ir poetų kūryboje, ji kiekvienam iš mūsų žino-ma dar nuo pradinės mokyklos suolo. Tai garsioji legenda apie kunigaikš-čio Gedimino (1316 – 1341) medžioklę ir jo pranašišką sapną, paskatinusį valdovą persikelti į Trakų į panerio kalvas, čia pastatyti pilį ir įkurti miestą.

Tačiau ir istorikai įrodė, kad dabartinis Pilies (Gedimino) kalnas Vilniuje yra vienas seniausių Lietuvos piliakalnių, kurio viršūnėje dar I tūkstantmetyje prieš Kristų, tai yra daugiau kaip prieš 2000 metų, būta įtvirtintos gyvenvietės. Taigi vargu ar Gedimino laikais Neries ir Vilnios santakoje, kur, beje, taip pat nuo neatmenamų laikų gyveno žmonės, dar galėjo būti medžioklei tinkama giria, pilna laukinių žvėrių ir paukščių.

Maža to, XIII a. kuriantis Lietuvos valstybei, Pilies kalne jau stovėjo medinė pilis, o jo papėdėje buvo įsikūrusi nemaža amatininkų ir pirklių gyvenvietė. Dabar daugelis istorikų mano, jog XIII a. viduryje čia buvo Mindaugo sostinė (1251 – 1263).

Seniausi išlikę dokumentai, kurie rodo, jog gyvenvietė Neries ir Vilnios santakoje vadinama Vilniumi bei turi teisę vadintis miestu, yra 1323 m. ,,mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius” rašyti Gedimino laiš-kai Vakarų Europos miestų amatininkams ir pirkliams. Todėl Vilniaus kaip miesto ir Lietuvos sostinės įkūrimas siejamas su Gedimino vardu: jam priskiriama įkūrėjo garbė, o 1323-ieji metai laikomi oficialia Vilniaus įkūrimo data. Nuo Gedimino laikų Vilnius tapo nuolatine Lietuvos valdovų buveine. Gediminas išplėtė miestą, suteikė jam naujų teisių, sustiprino pilis, vėliau ne kartą atlaikiusias įnirtingus kryžiuočių puolimus.

Taigi čia, Neries ir Vilnios santakoje, mūsų tautos istorinės šaknys, siekiančios tolimus ankstyvąjį geležies ar net žalvario amžius. Aukštai Pi-lies kalne dunkstantis Gedimino bokštas su viršūnėje išdidžiai plazdančia Trispalve yra ne tik Vilniaus, mūsų sostinės, bet ir Lietuvos laisvės bei valstybingumo simbolis.

Vilniaus arkikatedra ir varpinė

Senų senovėje dabartinės Katedros aikštės vietoje buvo Šventara- gio slėnis. XVI a. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) jo pavadinimą kildina iš kunigaikščio Šventaragio. Metraštyje rašoma: ,,Ir pasirinko di-dysis kunigaikštis Šventaragis gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų/…/ dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu…’’ Tačiau yra ir kita šio vardo kilmės versija. Ma-noma, kad XIII a. nuo Pilies kalno vakarinio šlaito į Vlnios slėnį įsiterpęs aukštumos kyšulys (ragas) su jo gale buvusia ikikrikščioniškų apeigų vieta, žynių saugoma šventąja ugnimi, Perkūno šventykla buvo vadina-mas šventuoju ragu – Šventaragiu. Čia ir galėjo būti kronikoje bei daugelio vėlesnių istorikų raštuose minima Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų deginimo ar laidojima vieta.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 717 žodžiai iš 2314 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.