Vilnius
Pirmą kartą Vilnius buvo paminėtas XII amžiuje rašytiniuose šaltiniuose. O 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas. Ir per kelis šimtus metų jis tapo vis stiprėjančiu ir augančiu miestu ir 1579 metais čia įkuriamas universitetas, – jis buvo pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir gana greitai tapo svarbiu Europos ir kultūros židiniu.Jis buvo ir politiškai naudingas. XVI amžiuje buvo leidžiami statutai iš kurių paskutinysis iš jų galiojo iki XIX amžiaus.
Taip pat tuo metu Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to bėgant laikui mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kadangi kiekvienas jų savaip prisidėjo prie Vilniaus formavimosi, tai suklestėjo. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečias pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.
Šiuo metu Vilnius yra Lietuvos respublikos sostinė. Šiuo metu jis yra didžiausias Lietuvos miestas. Čia gyvena 600.000 žmonių. Iš jų 52,8 % yra lietuviai, 19,2 % lenkai, 19,2 % rusai, 4,8 % baltarusiai, 0,7 % žydai, o likę 3,3 % – kitų tautybių atstovai.
Dabar Vilnius apima 392 kvadratinius kilometrus. 20,2 % miesto yra užstatyta, o likusią dalį užima žalieji plotai (43,9 %) ir vandenys (2,1 %).
Vilniuje yra 21 seniūnija. Tai sparčiai augantis ir modernėjantis miestas.
Vilnius miesto herbe yra pavaizduota Šv. Kristupas (Kristoforas), brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių Kūdikėlį Jėzų. Herbas miestui buvo suteiktas septintais gyvavimo metais, t.y. 1330 m.
Dar Lietuvai esant pagoniškai valstybei, t.y. iki XIV a. pabaigos, Vilniaus herbas vaizdavo senovės lietuvių pasakų galiūną Alkį, ant pečių nešantį per upę savo žmoną Janterytę.
Bažnyčios
Vilnius visada buvo atviras įvairioms kultūroms, papročiams ir tautoms. Tą puikiai atspindi Vilniaus bažnyčios, kurių be galo daug gražių yra sostinėje. Ne visos bažnyčios ir maldų namai veikia iki šiol. Vienos restauruojamos, kitos buvo smarkiai nuniokotos tarybiniais metais. Tačiau, kaip ir kiekviename viduramžių mieste, bažnyčios ir vienuolynai kūrė savitą miesto charakterį, bažnyčių bokštai – miesto nuotaiką. Dekoratyvūs bažnyčių fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, puošdami Vilniaus siluetą.
Arkikatedra – bazilika
Katedra randasi Gedimino kalno. Tai pirmoji katalikiška bažnyčia Lietuvoje, statyta XIV a., Lietuvai priėmus krikščionybę. Daug kartų sudeginta ir vėl atstatyta, iki šių dienų ji išlaikė klasikinį stilių. Galima aplankyti Katedros požemius, kur savo artimuosius laidojo Lietuvos valdovai. Sienose išliko kai kurių požemio kapų epitafijų. Katedroje eksponuojama dalis vertingų Lietuvos dailės muziejaus paveikslų. Ši katedra yra svarbiausių tautos įvykių liudininkė.
Katedros Varpinės bokštas statytas ant pilies apsauginės sienos pamatų. Pradėtas XIII a., galutinai baigtas XIX a. Bokšte yra didelis laikrodis, kuris muša valandas visam miestui.
Šv. Onos bažnyčia
Baigta statyti Jogailaičių dinastijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) laikais. Šv. Onos bažnyčia yra nuostabiausias gotikinės architektūros kūrinys Lietuvoje. Pastato fasadui panaudotos skirtingos 33 profilių plytos. Susikertančios arkos, liauni bokšteliai sugriauna bet kokią plokštumos iliuziją, o vakaro metą fasade įspindusi saulė viską paverčia tarsi gyva laužo liepsna.
Bernardinų bažnyčia
Bažnyčia ir vienuolynas pradėti statyti 1469 m. vienuolių bernardinų. Degę, perstatinėti ir besiplėsdami, bažnyčia ir vienuolynas beveik pasiekė Šv. Onos bažnyčią. Dabar restauruojama.
Aušros vartai
Aušros vartai – XVI a. renesanso paminklas. Aušros vartų koplyčia pastatyta ant vartų, seniau vadintų Aušros arba Medininkų vartais; tokių vartų miesto mūre buvo net devyneri. XIX a. pradžioje miesto mūras ir vartai buvo nugriauti. Išliko tik dalis miesto sienos su koplyčia, garsia įspūdingu Dievo motinos Marijos paveikslu. XVII a. vietinio meistro auksakalio padengtas auksu Šv. Mergelės Marijos paveikslas laikomas stebuklingu ir pritraukia daug katalikų iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvusi meilės deivės Mildos šventykla. 1668 m. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas finansavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybą. Nors pastato išorė taipogi patraukli, jo vertę lemia bažnyčios vidus. Apie 2000 skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą.
Šv. Davsios bažnyčia
Pastatyta XIV a. 1501 m. ji atiteko dominikonams, kurie šalia pasistatė vienuolyną. Po karų ir gaisrų atstatyta 1770 m. bažnyčia įgavo vėlyvojo baroko ir rokoko dekorą.