Vincas krevė 1882 1954
5 (100%) 1 vote

Vincas krevė 1882 1954



Universalus lietuvių literatūros atstovas V.Krėvė gimė 1882 m. spalio mėn. 19 d. Subartonių kaime. Gimtoji dzūkų žemė išaugino mažą ūgiu, bet didelį savo krašto patriotą, kilnų dvasia, jautrų menininką, tautosakos tyrinėtoją.

Mokydamasis Merkinės pradžios mokykloje Vincukas buvo gabus vaikas. Tėvas, ambicingas darbštus valstietis, nusprendė sūnų leisti į mokslus, kad garsintų gimtinę būdamas kunigu. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo jautrumą. 1898 m. V.Mickevičius įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kurią po dvejų metų paliko.Ruošėsi primačiai ir Petrograde išlaikė 4 klasių kurso egzaminus. 1904 m. Kazanėje išlaikė brandos atestato egzaminus ir įstojo į Kijevo univirsitetą, kur įgijo lyginamosios kolbotyros specialybę. Už studiją ,,Indoeuropiečių protėvynė’’ apdovanotas aukso medaliu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu.

1909 m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją dėstyti rusų kalbos ir literatūros. Jaunas mokytojas buvo nedidelio ūgio, kai kurie mokiniai buvo gerokai aukštesni už jį.Mokyklos direktorius būgštavo, jog per daug pasitikintis mokytojas nežino to krašto papročių, psichologijos, todėl su klase gali kilti konfliktų. V.Mickevičiaus pamokos buvo įdomios, patraukė jaunuolius, kėlė azerbaidžaniečių mokinių nacionalinius jausmus.

1920 m. su žmona ir dukra grįžo į Kauną ir dėstė pasaulinę literatūrą Kauno universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.Jo paskaitų klausytis suplakdavo minios studentų. Kalbėjo be užrašų, emocingai, atmintinai citavo kūrinių ištraukas. Kaip dekanas buvo reiklus studentams, tačiau nuoširdžiai rūpinosi jų interesais, gyvenimu. 1922 m.tapo besikurančio lietuvos universiteto profesoriumi, orginizavo humanitarinių mokslų fakultatetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925 – 1937) ir mokslinių leidinių (,,Tauta ir žodis”, ,,Mūsų tautosaka”, ,,Darbai ir dienos”) redaktorius.

Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu (,,aš politika neužsiimsiu”), pirmaisias nepriklausomybės metais Krėvė karštai palaikė tautinės vienybės šūkius skelbusias visuomenines organizacijas ir partijas (šaulių sąjungos pirmininkas 1922 – 1924 m., tautininkų sąjungos pirmininkas 1925 m.). pats dalyvavo ruošiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akciją (derybos su vokiečių kariuomenės vadovybe), projektavo kartu su A.Voldemaru ir A.Smetona 1923 – 1924 m. netgi karinį perversmą. Tačiau po 1926 m.perversmo nutraukė bičiuliškus santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį, legalizuodamas savo vardu jo veiksmus (pasirašė ,,Literatūros” redaktoriumi, finansavo M.Šolochovo ,,Pakeltos velėnos” leidiną).

1940 m. aktyviai dalyvavo tarybiniame gyvenime – ėjo užsienio reikalų ministro pareigas liaudies vyriausybėje, tapo LTSR Mokslų Akadenijos prezidentu. Vokiečių okupacijos metais V.krevė bijojo dėl savęs ir žmonos. Suėmus B.Sruoga, V.Krėvė kurį laiką slapstėsi nuo gespato ir 1944 m. vasarą ryžosi palikti tėvynę. Iš pradžių gyveno Austrijoje, o 1947 m. atsidūrė Amerikoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Amerikoje ilgėdamasis savo krašto rašė: ,,Mano siela nesugeba nei priimti ,,amerikoniško” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti. Tikrai jaučiusi, kad jau seniai esu nebereikalingas, ir mano darbas niekam nebereikalingas, bet nerašyti negaliu – būtų labai nuobodu gyventti. Aš nenoriu mirti Amerikoje, tik Lietuvoje. Mano širdies didžiausias noras, kad Lietuvos žėmelė galėtų priglausti senus kaulus ir tas pats kapynas, kur ilsisi mano tėvai.” 1954 m. mirė Filadelfijoje. 1992 m. įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į Lietuvą.Pirmieji Krevės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba, paskelbti 1907 m. Lvovo studentų rinkinėlyje ,,Frustra”, kurį cenzūra konfiskavo. Pradedantis autorius, parašęs daugiau kaip 100 lenkų klalba eilėraščių, debiutavo ,,Młoda Polska” sąjūdžio traukos lauke.

Krėvė parašė daniško stiliaus apysaka ,,Šarūnas” 1911 m. Čia daugybė liaudie dainų citatų, parafrazių, perdirbtų tekstų, folkloriškai stilizuotų baladžių ir himnų, kuriuos atlieka vaidilos. Protarpiais kūrinio personažai net kalbasi tarp savęs dainų posmais, kaip operoje. Tautosakos įvaizdžiais grindžiamas istorinio laiko ir veiksmo vietos brėžinys.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 649 žodžiai iš 1245 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.