Vincas krėvė dzūkijos krašto sūnus
5 (100%) 1 vote

Vincas krėvė dzūkijos krašto sūnus

Vincas Krėvė _ Dzūkijos krašto sūnus

(120-ųjų gimimo metinių proga)

Vincas Mickevičius, būsimas Krėvė, gimė 1882 m. spalio 19 d. nuostabiame Dzūkijos krašte, Subartonių kaime. Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas nusprendė jį mokyti, tikėdamasis sulaukti kunigo. Tačiau kunigu Vincas netapo. Studijavo universitetuose, tapo filosofijos ir lyginamosios kalbotyros specialistu. V. Krėvė buvo aukšto mokslo žmogus. Kurį laiką mokytojavo Baku miesto realinėje gimnazijoje, ten garsėjo kaip labai geras mokytojas. Baku vedė labai gražią žydų tautybės merginą, sulaukė dukters Aldonos.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V. Krėvė su šeima grįžo į Kauną, netrukus tapo universiteto profesoriumi, dėstė literatūrą. Labai daug dirbo, tyrinėdamas tautosaką. Buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

1944 m., kaip ir daugelis kitų rašytojų bei kultūros žmonių, pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. Pensilvanijos universitete dėstė slavistiką. Jautėsi vienišas, netekęs savo kūrybos šaknų. Labai ilgėjosi Lietuvos. Jam atrodė baisu mirti Amerikoje, svetimoje žemėje. Mirė 1945 m.

Viename V. Krėvės laiškų yra tokie žodžiai: „Mano šiandien didžiausias noras, kad Lietuvos žemelė galėtų priglausti mano senus kaulus ir tas pats kapinynas, kur ilsisi mano tėvai…“ 1992 m. rudenį įvykdytas jo noras _ palaikai sugrąžinti į Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.

Norą rašyti V. Krėvė pajuto labai anksti. Penkiolikmetis jis jau bandė rašyti, sekdamas M. Lermontovu. Pirmuosius kūrinius rašė lenkiškai. Tikroji V. Krėvės kūrybos pradžia _ 1909 m. Tada išspausdino padavimą „Gilšė„ ir apsakymą „Bobulės vargai“. Mokytojaudamas tolimame Azerbaidžane, ilgėdamasis Lietuvos, V. Krėvė itin daug rašė. Nuo 1911 iki 1920 m. sukūrė dramą „Šarūnas“, padėjo pamatus dramai „Skirgaila“, parašė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“. Jau Lietuvoje parašė dviejų dalių novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“, baigė kurti „Skirgailą“, paskelbė apysaką „Raganius“, romaną „Miglose“ ir kt. Išeivijoje jis daugiausia dirbo rašydamas biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“.

Vincas Krėvė gimė ir augo pačiame Dzūkijos viduryje, kur šio krašto žmonių charakteris, jų kūryba, gyvenamosios vietos koloritas pasireiškia būdingiausiais bruožais. Krašto gamtovaizdis su aukštokais kalneliais, slėniais ir ežerais, su toli atsiveriančiais reginiais, su mėlynuojančiais šilais yra labai nuotaikingas ir lyriškas. Herojinį pobūdį teikia jam daugybė istorinių vietovių: Merkinė su savo piliakalniu, Punia su Margirio kalnu, Liškiava su savo pilies griuvėsiais. Be garsios istorinės praeities, šios vietovės turtingos ir žmonių padavimų. Toks gimtojo krašto pobūdis iš pat mažens įspaudė neišdildomą žymę į „Dainavos šalies padavimų“ autoriaus sielą ir apvaisino jo kūrybinę vaizduotę. Iš menkų kaimo moterėlės arba seno skerdžiaus pasakojimų apie nugrimzdusius ežere dvarus, apie užkeiktą pakelės akmenyje mergą arba kokio piliakalnio rūmus Krėvė sukuria stilingus epinius veikalus, kartu lietuviškai liaudiškus ir krėviškai individualius. Dainavos padavimuose jis suliedina į darnią visumą gaivalinės liaudies fantazijos primityvumą ir savo literatūrinę kultūrą, visuotinį turinį ir tautinę formą. Dainavos padavimuose randame bendrų visų tautų epams pradų: audringų meilės, pavydo ir keršto aistrų, laimės, turtų ir prabangos troškimų, maišto prieš žmones ir dievus, didelių nusikaltimų ir dar didesnių bausmių. Randame čia ir herojų _ karžygių, kurių nesigėdytų ne vienas didysis epas. Jie yra pranašesni už kiekvieną kasdienio gyvenimo žmogų. Jie yra aiškūs, logiški, vientisi ir savo charakteriu, ir veiksmais, dėl to tipiški ir monumentalūs. Be to, jie ryškūs savo dorovine verte, nes epinio herojaus veiksmai paprastai rodomi su atitinkamu moraliniu vertinimu bei sprendimu.

„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ parašyti epui tinkamu liaudišku poetišku stiliumi. Liaudies epai visur būdavę dainuojami arba savotiškai pasakojami. Ir Krėvės kūriny dainininko rolė vienur gali būti spėjama, kitur yra aiškiai išreikšta, pvz.: „Užkeiktoj mergoj“, „Kunote“ ir „Margiry“. Iš čia eina tolesni kūrinio stiliaus savitumai. Jis yra dinamiškas, ritmiškas, skambus, gausus mažybinių bein maloninių formų ir pastoviųjų puošmenų: mėlynos akelės, baltos rankelės, aukso žiedelis, žalias vynelis ir daug kitų. Poetiškajam liaudies stiliui būdingus pasikartojimus, laipsniavimus, hiperboles ir paraleles Krėvė vartoja gausiai, bet su skoniu, saikingai ir sumaniai.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 740 žodžiai iš 1392 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.