Vincas krėvė-mickevičius
5 (100%) 1 vote

Vincas krėvė-mickevičius

VINCAS KRĖVĖ-MICKEVIČIUS

(1882-1954)

KŪRYBOS YPATYBĖS. 1

PERSONAŽŲ YPATYBĖS 2

„SKIRGAILA“: ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA 3

ISTORINIS KONTEKSTAS 4

ĮVADAS 5

DRAMOS SITUACIJA 5

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA 5

PROBLEMOS 6

IDĖJA. 6

ERDVĖ. 6

LAIKAS 6

ŽANRAS. 6

KOMPOZICIJA 6

I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ 6

II d.- „Aistrų sūkury“ 15

III d.- „Palūžusios sielos“. 16

IV dalis- „Bedugnė“. 21

DRAMOS VEIKĖJAI 23

DRAMOS APIBENDRINIMAS 25

KŪRYBOS APIBENDRINIMAS 26KŪRYBOS YPATYBĖS. Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių naciona¬linės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgai¬vino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškes¬nę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentin¬gai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje.

Krėvė gimė ir išaugo Dzūkijoje, Subartonyse – pasakomis, legendomis bei padavimais api¬pintoje vietovėje. Gimtasis kraštas, jo spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvė¬pė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai, Krėvė buvo savotiškas Lietuvos dainius ir žy¬nys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta.

Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių – Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyve¬nimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Pagal tematiką ir perso¬nažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes.

Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištin¬gas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikan¬čio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila“ vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios parei¬gos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, roman¬tinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.

Antroje – ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsaky¬mų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921-22) ir apysaka „Raganius“ (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realiz¬mo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasmi¬nimas. Senieji personažai („bedievis“ Vainorus, „raganius“ Gugis, skerdžius Lapinas) – civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, panteistine pasaulėjau¬ta (Dievo ir pasaulio sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gam¬ta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę.

Žmogaus būties klausimus Krėvė apmąsto dar vienoje – orientalistinių kūrinių grupėje, ku¬rią sudaro „Rytų pasakos“ (1930; svarbiausias tekstas – budistinės tematikos apysaka „Pratje-kabuda“). Filosofines paraboles primenančiuose kūriniuose rašytojas išaukština žmoguje slypin¬čias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją.

Tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas rašytojas svarsto epiniame veikale „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949-61, 2 d.). Tai bibliniais mitais paremtas dramatiškas veikalas. Jame rašytojas, gyvenantis toli nuo tėvynės (JAV, Pensilvanijoje), mėgino apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėti¬mus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo.

PERSONAŽŲ YPATYBĖS

1.Kūrybos centre – stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų personažai Šarūnas ir Skirgai¬la).

2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo indi¬vidualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas.

a) Jo personažams sve¬timas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elg¬tis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis pasku¬tinėje „Raganiaus“ novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą „Šarūne“ ir „Skirgailoje“. Nėra
meilės – nėra ir laimės, – pasakytų ir padavimų narsus kunigaikštis, ir senas kaimo skerdžius Gugis („Raganius“), net ir pačiu savimi nusivylęs Judas („Dangaus ir žemės sūnūs“).

b) Kri¬tinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių („Šarūne“ nesiskaitoma su niekuo), ar tėra komiškas ir greit išblėstantis ( Dvainis sekmadienį per pačias mišias kerta mišką) – vis viena tai ėji¬mo „Prieš srovę“ situacija, kuri labai domino Krėvę. (Pri¬siminkite romantizmo herojų – laisvą, išdidų, dažnai vie¬nišą, atstumtą visuomenės.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakymas „Skerdžius“) ir Gugį (apysaka „Ra¬ganius“) galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės lyg kokie atstum¬tieji, „užribio“ žmonės (neturi kaip kiti sukaupę turtų), bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebi¬na inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.

c) Taigi skir¬tingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos, kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose.

„SKIRGAILA“: ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA

Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa¬saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai.

Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili¬zuotai vaizduojama senovinė aplinka – nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė¬nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. Bet kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz., Lietuvos kultūrinio sa¬vitumo likimas Europoje).

ISTORINIS KONTEKSTAS. „Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu¬rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo.“ Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var¬dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo¬chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę.

Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin¬ga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio¬joje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 me¬tais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil¬niaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų ku¬nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietu¬vos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).

Skirgaila (1353-1397 01 11 Kijeve). Manoma, kad jis, o ne Jogaila, nužudęs Kęstutį, prieš tai prieš jį suorganizavęs perversmą. Su Jogaila ir Vytautu nugalėjo K. Valenrodo vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę. Vytautui pradėjus karą Jogaila pašalino Skirgailą iš valdžios su sąlyga, kad Vytautas neatsiskirs nuo Lenkijos. Dėl to Vytautas paskiria jį valdyti Kijevą. Būdamas Vilniuje Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad į kraštą kėsinasi lenkai ir vokiečiai. Skirgaila nepasitiki ir Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.

Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš¬tijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato¬trūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re¬liginė (Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau¬tinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę.

Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa¬krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau¬siusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie¬tuvą katalikiška šalimi.

ĮVADAS. 1924 m. Kauno valstybės teatre ėjo į pabaigą B. Dauguviečio režisuotas, 5,5 val. trunkantis premjerinis „Skirgailos“ spektaklis. Ant kapo, kuriame gyvą užkasė Kelerį, raudodama sukniumba Ona Duonutė. Skirgaila ( akt. P. Kubertavičius), kurio siautėjantis žiaurumas ir taip kėlė pasibaisėjimą, žengia prie merginos ir įniršio priepuolyje ją pasmaugia. Iš spektaklio žiūrovai išsinešė patį niūriausią žiauraus Lietuvos valdovo įspūdį ir patį švelniausią žavaus jaunikaičio Kelerio ir jo meilės
Onai Duonutei paveikslą.

1966 m. Vilniaus akademiniame dramos teatre vėl įvyko „Skirgailos“ premjera. Spektaklį režisavo ir Skirgailą vaidino J. Rudzinskas. Scenoje ant Kelerio kapo taip pat sukniumba O. Duonutė. Skirgaila scenoje vienas vienužis. Nė vieno artimo žmogaus jis nebeturi. Viskas prarasta. Skirgaila žengia kelis žingsnius ir skausmingai prisiglaudžia prie šalto, negyvo akmens.

Tad kyla klausimai: Kuris iš jų artimesnis Krėvės sumanytajam? Kas tas Skirgaila: žiaurus nugalėtojas ar nelaimingas nugalėtasis?

DRAMOS SITUACIJA. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgai¬la – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau¬čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplin¬ka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai.

Jų politika – rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę – naujomis istorinėmis sąlygomis ne¬veiksminga ar net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę.

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą.

TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks¬mais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi¬pildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa¬prasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti.

Taigi Krėvė „Skirgailoje“ vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas.

PROBLEMOS. 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose; b) Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija.

IDĖJA. 1.Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja.

ERDVĖ. Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji).

LAIKAS. 14 amžiaus pabaiga, jau po Lietuvos krikšto (1387). Jos valdovas- Jogaila- Lietuvos ir Lenkijos valdovas, juo tapęs po Krėvos unijos (1385-1386).

ŽANRAS. Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus; pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški.

KOMPOZICIJA. Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he¬rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“.

I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susideda iš 6 paveikslų.

I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Jie nepatenkinti, kad Skirgaila jų nepriėmė kaip pasiuntinių.

II paveikslas- tai pagoniškasis pasaulis. Skirgaila nebenori klausytis vaidilos Stardo pagoniškųjų dainų, nes jos nebeatitinka dabarties situacijos. Reikia priimti krikščionybę, nes ištiks prūsų likimas.

III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais.Vėliau paaiškės ir kaip: siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Sužinoma, kad pilyje
sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Jaunas riteris Keleris skiria pasimatymą kunigaikštytės tarnaitei, jaunai gražuolei Oligei.

IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl susibičiuliavimo su priešais.

V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Lenkai jai siūlo tekėti už Skirgailos, bet ji nesutinka, įžiūrėdama čia klastą. Atėjęs Skirgaila aiškiai pasako, kad jis imąs ją į žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos: jis niekam neleisiąs skaldyti Lietuvos. Kai mergina paprieštarauja, kad Dievas neleisiąs jos skriausti, valdovas aiškina, kas jos dievas pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra gyvenimo ant žemės. (I-V paveiksluose- išoriniai konfliktai).

VI paveikslas. Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas. Atsisakydamas praeities, senų dievų, Skirgaila galvoja apie ateitį, apie krašto išgelbėjimą. Bet kaip? Krikščionybė priimta, tai kodėl kryžiuočiai puola Lietuvą? Todėl Skirgaila piktai pasisako ir prieš krikščioniškąjį dievą.

Taigi I veiksmas- tai veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Į pilį susirenka konfliktuojančiuos pusės. Lenkai nori atsiimti Volynės ir Podorės žemes, vokiečiai- sukiršinti lietuvius su lenkais, Skirgaila nenori atiduoti lenkams lietuviškų žemių ir todėl palieka pilyje Oną Duonutę. Tai išoriniai konfliktai. Bet ryškus ir vidinis konfliktas dėl religijos. Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis- nežino.

Perskaitykite l veiksmo II paveikslą ir atsakykite į klausimus.

1 Kokia yra senovės reikšmė, kuo pagrįstas jų poveikis žmogui? Kodėl sujau¬dintas Skirgaila sako, jog dainomis norima jį sugundyti? Kodėl naujais laikai reikia naujų dainų?

2 Dainos nyksta, nėra linksmumo, pasaulis paseno, dievai apleido – kaip pakomentuotumėte šiuos bajorų teiginius? (Siekite su romantine istorijos samprata.)

3 Kaip vaidila Stardas reaguoja į liūdnus bajorų apmąstymus, kokia jo laikysena, tonas? Kodėl jis toks griežtas ir taip įsitikinęs savo teisumu? į ką labiausiai nu¬kreipti jo žodžiai? Kas, Stardo nuomone, yra didžiausias Lietuvos priešas?

4 Kurie iš diskusijos dalyvių remiasi emocijomis, kurie – protu?

5 Kodėl šioje scenoje Skirgaila beveik nekalba? Kokia jo tylėjimo prasmė ir kuo ypatingos jo replikos bajorų ir vaidilos ginčo kontekste?

6 Kodėl Skirgaila nesutapatina valstybės valdymo ir tikėjimo reikalų? Kokios tautos vertybės lieka esmingiausios, svarbesnės net už krivių garbinamus dievus?

Skirgaila ir bajorai svarsto – ką turėjo, ką praranda ir kas jų laukia, jų emocijas sužadina vaidilos daina, šlovinanti senovę ir skatinanti herojišką veiksmą. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių. Tai romantinis praeities ir dabarties gretinimas: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra – ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų tarytum savaime viskas nusilpo: „pasaulis jau paseno“. Nykstančios dainos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2980 žodžiai iš 9904 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.