Vincas krėvė
5 (100%) 1 vote

Vincas krėvė

Referatas

Vincas Krėvė (Mickevičius)

(autobiografija)[pic]

|Vincas Krėvė (Mickevičius) |Vincas Krėvė (Mickevičius)

(1882 spalio 19 d.-1954 liepos 7 d.)V.Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis,

labai suaugęs su tėvų žeme. Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakėsi

būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę,

svetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulėjęs tolimosios Filadelfijos

žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos-

Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių_kapinaitėseRašytojo atminimas tebegyvas Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi

Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis

muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas

V.Krėvės bareljefas. Vos už kelių kilometrų nuo Subartonių yra ir garsioji

V.Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio

miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V.Krėvės vardas, o 1994 m. prie

mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo  vardu yra

pavadinta_Varėnos_miesto_gatvė.

1882 m. spalio 19 (7) d. Subartonių kaime (Varėnos krašte). gimė

Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas,

dramaturgas. Augo tarp žalių Dzūkijos pušynų, šviesių smėlynų, tarp mėlynų

upių ir ežerų. Tėvas buvo nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais ir

suktas, ir neteisingas. Motina – jautri, geraširdė. “Vincukas buvo labiau

motinos moralės”,- teigė atsimenantieji. Bet paveldėjo jis ir tėvo bruožu:

ambicingumą, valingumą. Kaimiškieji Krėvės veikėjai turi bruožų, paimtų iš

Subartonių gyventojų. Nepaprastai gražios Subartonių apylinkės.

[pic]

Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad

tėvas tikėjosi sulaukti kunigo. Bet apsiriko, pasimokęs 2 m. Vilniaus

kunigų seminarijoje, išvyko į Kazanę laikyti brandos atestato egzaminų,

netekdamas tėvų paramos. 1904 m. pradėjo studijuoti filologiją Kijevo

universitete. Kijevo universitetas už studiją “Indoeuropiečių

protėvynė” apdovanojo Vincą aukso medaliu. Revoliucijos metu tęsė

studijas Lvovo universitete. 1908 m. Kijevo universitete išlaikė

baigiamuosius lyginamosios kalbotyros egzaminus ir buvo rekomenduotas

ruoštis profesūrai. Nuo 1909 m. Mokytojavo Azerbaidžano sostinėje Baku

realinėje mokykloje, skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą, garsėjo

kaip labai geras mokytojas. Ten ir vedė gražią žydų tautybės merginą

Mariją, sulaukė dukters Aldonos, važinėjo į Persiją, kas vasarą

parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1922 m. tapo

besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, organizavo

Humanitarinių mokslų fakultetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925-1937)

ir mokslinių leidinių redaktorius.

Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu, pirmaisiais nepriklausomybės

metais karštai ją gynė, tačiau po 1926 m. perversmo nutraukė bičiuliškus

santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936

m. ėmė remti net komunistinį pogrindį. Tad 1940 m. sovietinių emisarų buvo

pastatytas „Liaudies vyriausybės“ priešakyje kaip dekoracija, pridengianti

krašto okupaciją. Suvokęs marionetės vaidmenį, atsistatydino. 1941 m. buvo

paskirtas pirmuoju Lietuvos MA prezidentu. Hitlerinės okupacijos metais

turėjo slapstytis nuo gestapininkų arešto. 1944 m. vasarą V Krėvė

pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur Pensilvanijos

universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir literatūras.Labai

ilgėjosi Lietuvos. Jam atrodė baisu mirti toli Amerikoje, svetur. Mirė 1954

m. vasarą. 1992 m. rudenį įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į

Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.

Pirmieji V.Krėvės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba,

paskelbti 1907 m. Dramatiškame jauno autoriaus pasaulėvaizdyje,

paženklintame metafizine neviltimi ir individualistiniu maištu, glūdėjo

daugelio jo kūrinių daigai. V.Krėvė žengė į literatūrą kaip

reflektuojančios savistabos, audringos vidinės įtampos, stipraus poetinio

potencialo rašytojas, pajungęs pasakojimą fantastiniam abstrahavimui ir

melodingos kalbos srautui.

Kontrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistencinės

nevilties atodūsiai išliko ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“

(1912), kurie tapo tautinio idealizmo reprezentacine knyga. Poetinė

lietuviškumo apoteozė – šios knygos esmė ir tikslas. Galingos pilys baltais

kuorais, iškilusiais virš siūbuojančių girių. Aukšti dvarai su vario

vartais. Šaunūs berneliai ant širmų žirgų – kur prajoja, ten „kryžiuočių

patalas nuklota“. Laisvų bajorų – karių luomas, pilnas karžygių-riterių

savigarbos. Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvė
kūrė narsios ir karingos,

ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos viziją, kuri turėjo

sužadinti užuitos tautos pasitikėjimą savimi ir pasipriešinimo dvasią.

Intensyvus poetinis jausmas, siekiąs individualizuotos literatūrinės

saviraiškos, dabar įsilieja į tautosakines formas, kurios ne tik

objektyvizuoja padavimų pasakojimą, bet ir suteikia jam nepakartojamo

tautinio kolorito. „Padavimų“ herojai – tie patys liaudies dainų berneliai

ir mergelės, tėvuliai ir motulės, tik perkelti į tragišką siužetą, labiau

supsichologinti ir supoetinti. Iš dainų atributikos iškyla sąlyginė veiksmo

erdvė, kur gali atsiskleisti romantinė praeities vizija. Iš dainų

palyginimų ir hiperbolių, laipsniavimų ir pakartojimų, deminutyvų ir

epitetų susidaro ornamentuotos kalbos klodas, kur vyrauja monologinė

pasakingumo ir įstabumo tonacija: „Žingsnį žengė – kaip gulbelė ėjo, žodį

kalbėjo – kaip lakštutė lakštavo. Dieną – kaip lelijėlė žydėjo, naktį –

kaip mėnulis žibėjo“. Čia taip pat simetriškai išsidėsto kirčiuotos

skiemenų grupės, taip aiškiai girdimi periodo taktai ir pauzės, taip

harmoningai pinami fonetiniai deriniai, leksiniai, gramatiniai ir

sintaksiniai pakartojimai per visą pastraipą, kad ji darosi tokia užbaigta

ir uždara, kaip ir eilėraščio strofa:

„Kai raitas jojo – žemė dundėjo, kai pėsčias ėjo – medeliai drebėjo,

geltoni plaukai supės ant vėjo; akys kaip dangus mėlynuodavo, kai į

mergeles žiūrėdavo. Mylėjo jį visi, ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo

nei žingsnio nuo savęs: kur pats eidavo, ten berną vesdavo, kur pačiam joti

reikėdavo, ten berną siųsdavo. Bet už visus labiausiai pamilo jį skaisti

bajoro dukrelė, balta lelijėlė…“

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 990 žodžiai iš 1979 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.