Referatas
Vincas Krėvė (Mickevičius)
(autobiografija)[pic]
|Vincas Krėvė (Mickevičius) |Vincas Krėvė (Mickevičius)
(1882 spalio 19 d.-1954 liepos 7 d.)V.Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis,
labai suaugęs su tėvų žeme. Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakėsi
būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę,
svetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulėjęs tolimosios Filadelfijos
žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos-
Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių_kapinaitėseRašytojo atminimas tebegyvas Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi
Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis
muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas
V.Krėvės bareljefas. Vos už kelių kilometrų nuo Subartonių yra ir garsioji
V.Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio
miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V.Krėvės vardas, o 1994 m. prie
mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra
pavadinta_Varėnos_miesto_gatvė.
1882 m. spalio 19 (7) d. Subartonių kaime (Varėnos krašte). gimė
Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas,
dramaturgas. Augo tarp žalių Dzūkijos pušynų, šviesių smėlynų, tarp mėlynų
upių ir ežerų. Tėvas buvo nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais ir
suktas, ir neteisingas. Motina – jautri, geraširdė. “Vincukas buvo labiau
motinos moralės”,- teigė atsimenantieji. Bet paveldėjo jis ir tėvo bruožu:
ambicingumą, valingumą. Kaimiškieji Krėvės veikėjai turi bruožų, paimtų iš
Subartonių gyventojų. Nepaprastai gražios Subartonių apylinkės.
[pic]
Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad
tėvas tikėjosi sulaukti kunigo. Bet apsiriko, pasimokęs 2 m. Vilniaus
kunigų seminarijoje, išvyko į Kazanę laikyti brandos atestato egzaminų,
netekdamas tėvų paramos. 1904 m. pradėjo studijuoti filologiją Kijevo
universitete. Kijevo universitetas už studiją “Indoeuropiečių
protėvynė” apdovanojo Vincą aukso medaliu. Revoliucijos metu tęsė
studijas Lvovo universitete. 1908 m. Kijevo universitete išlaikė
baigiamuosius lyginamosios kalbotyros egzaminus ir buvo rekomenduotas
ruoštis profesūrai. Nuo 1909 m. Mokytojavo Azerbaidžano sostinėje Baku
realinėje mokykloje, skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą, garsėjo
kaip labai geras mokytojas. Ten ir vedė gražią žydų tautybės merginą
Mariją, sulaukė dukters Aldonos, važinėjo į Persiją, kas vasarą
parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1922 m. tapo
besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, organizavo
Humanitarinių mokslų fakultetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925-1937)
ir mokslinių leidinių redaktorius.
Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu, pirmaisiais nepriklausomybės
metais karštai ją gynė, tačiau po 1926 m. perversmo nutraukė bičiuliškus
santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936
m. ėmė remti net komunistinį pogrindį. Tad 1940 m. sovietinių emisarų buvo
pastatytas „Liaudies vyriausybės“ priešakyje kaip dekoracija, pridengianti
krašto okupaciją. Suvokęs marionetės vaidmenį, atsistatydino. 1941 m. buvo
paskirtas pirmuoju Lietuvos MA prezidentu. Hitlerinės okupacijos metais
turėjo slapstytis nuo gestapininkų arešto. 1944 m. vasarą V Krėvė
pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į JAV, kur Pensilvanijos
universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir literatūras.Labai
ilgėjosi Lietuvos. Jam atrodė baisu mirti toli Amerikoje, svetur. Mirė 1954
m. vasarą. 1992 m. rudenį įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į
Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.
Pirmieji V.Krėvės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba,
paskelbti 1907 m. Dramatiškame jauno autoriaus pasaulėvaizdyje,
paženklintame metafizine neviltimi ir individualistiniu maištu, glūdėjo
daugelio jo kūrinių daigai. V.Krėvė žengė į literatūrą kaip
reflektuojančios savistabos, audringos vidinės įtampos, stipraus poetinio
potencialo rašytojas, pajungęs pasakojimą fantastiniam abstrahavimui ir
melodingos kalbos srautui.
Kontrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistencinės
nevilties atodūsiai išliko ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“
(1912), kurie tapo tautinio idealizmo reprezentacine knyga. Poetinė
lietuviškumo apoteozė – šios knygos esmė ir tikslas. Galingos pilys baltais
kuorais, iškilusiais virš siūbuojančių girių. Aukšti dvarai su vario
vartais. Šaunūs berneliai ant širmų žirgų – kur prajoja, ten „kryžiuočių
patalas nuklota“. Laisvų bajorų – karių luomas, pilnas karžygių-riterių
savigarbos. Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvė
kūrė narsios ir karingos,
ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos viziją, kuri turėjo
sužadinti užuitos tautos pasitikėjimą savimi ir pasipriešinimo dvasią.
Intensyvus poetinis jausmas, siekiąs individualizuotos literatūrinės
saviraiškos, dabar įsilieja į tautosakines formas, kurios ne tik
objektyvizuoja padavimų pasakojimą, bet ir suteikia jam nepakartojamo
tautinio kolorito. „Padavimų“ herojai – tie patys liaudies dainų berneliai
ir mergelės, tėvuliai ir motulės, tik perkelti į tragišką siužetą, labiau
supsichologinti ir supoetinti. Iš dainų atributikos iškyla sąlyginė veiksmo
erdvė, kur gali atsiskleisti romantinė praeities vizija. Iš dainų
palyginimų ir hiperbolių, laipsniavimų ir pakartojimų, deminutyvų ir
epitetų susidaro ornamentuotos kalbos klodas, kur vyrauja monologinė
pasakingumo ir įstabumo tonacija: „Žingsnį žengė – kaip gulbelė ėjo, žodį
kalbėjo – kaip lakštutė lakštavo. Dieną – kaip lelijėlė žydėjo, naktį –
kaip mėnulis žibėjo“. Čia taip pat simetriškai išsidėsto kirčiuotos
skiemenų grupės, taip aiškiai girdimi periodo taktai ir pauzės, taip
harmoningai pinami fonetiniai deriniai, leksiniai, gramatiniai ir
sintaksiniai pakartojimai per visą pastraipą, kad ji darosi tokia užbaigta
ir uždara, kaip ir eilėraščio strofa:
„Kai raitas jojo – žemė dundėjo, kai pėsčias ėjo – medeliai drebėjo,
geltoni plaukai supės ant vėjo; akys kaip dangus mėlynuodavo, kai į
mergeles žiūrėdavo. Mylėjo jį visi, ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo
nei žingsnio nuo savęs: kur pats eidavo, ten berną vesdavo, kur pačiam joti
reikėdavo, ten berną siųsdavo. Bet už visus labiausiai pamilo jį skaisti
bajoro dukrelė, balta lelijėlė…“